Parodos objektai

Šis Vokietijoje išleistas dvitomis lietuvių liaudies dainų rinkinys tautosakos tyrėjų laikomas ne tik stambiausiu Mažojoje Lietuvoje, bet ir vienu reikšmingiausių melodijų rinkiniu lietuvių muzikos istorijoje. Jo parengėjas – Kristijonas Barčas – siekė suregistruoti tuo metu nykstančių liaudies dainų palikimą.
K. Barčas ne tik pats surinko dalį rinkinyje publikuotų liaudies dainų, užrašė jų melodijas, bet ir susipažino su ankstesniais lietuvių folkloro tyrimais. Prie kiekvienos melodijos Barčas nurodė ne tik tiesioginį šaltinį, bet ir ankstesnius, taip sudarydamas melodijų bibliografijos pagrindą. Rinkiniui buvo panaudoti įvairūs šaltiniai – rinkiniai ir periodika, rinkėjų ir mokslininkų rankraščiai, paties Barčo užrašytos dainos. Dainų balsų pirmojo ir antrojo tomo įvaduose jis išvardijo visus dainų užrašytojus.
Barčo dainų rinkinio adresatas buvo ne lietuvių skaitytojas; originalūs dainų tekstai jame nepateikiami, tik vertimai į vokiečių kalbą. Prie melodijos paskelbtas tik pirmojo posmelio lietuviškas tekstas, nuo antrojo iki paskutinio posmelio – tik vokiški dainų tekstų vertimai. Barčas laikytinas geriausiu Prūsijos lietuvių muzikinio folkloro žinovu. Jo rinkinys Dainų balsai tyrėjų laikomas vertingu leidiniu, pateikiančiu duomenų apie aukštą Prūsijos lietuvių dainų kultūrą.
Eksponuojamas egzempliorius ypatingas provenienciniais įrašais. Antraštiniame lape esanti dedikacija liudija, jog leidinys buvo padovanotas prof. Povilui Pakarkliui (1902–1955). Dovanos autorius – žinomas Mažosios Lietuvos pedagogas Fricas Urbšaitis (Fritz Urbschat, 1884–1970).
 

1879 m. Tilžėje buvo įkurtas pirmasis pasaulyje savarankiškas mokslinis lituanistikos centras, skatinęs literatūros bei kultūros plėtotę – Lietuvių literatūros draugija. Su jos veikla susijęs ir Kristijonas Barčas. 
Draugijos siekis buvo, remiantis lituaniniu paveldu ir dar tuo metu gyvavusiais ir neišnykusiais jo pavyzdžiais, paliudyti, fiksuoti ir tirti Rytų Prūsijos kultūros lokalumą ir savitumą. Šią draugiją įkūrė 15 garsių mokslininkų. Įvairiu laikotarpiu jai priklausė ne tik Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos lietuvių kultūros ir mokslo veikėjai (Karlas Theodoras Waldemaras Hoffheinzas (1823–1907), Jonas Basanavičius (1851–1927), Augustinas Janulaitis (1878–1950) ir kt.), bet ir žymūs vokiečių ir rusų kalbininkai (Filippas Fortunatovas (Филипп Фёдорович Фортунатов, 1848–1914), Augustas Leskienas (1840–1916) ir kt.). Į draugijos veiklą taip pat įsiliejo daugelis Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminaro absolventų.
Lietuvių literatūros draugija įsteigė ir kaupė lietuvių raštijos archyvą, turėjo savo biblioteką. Per savo veiklos laikotarpį (1879–1923) draugijos biblioteka sukaupė apie 2000 tomų leidinių, daugiausia iš kalbotyros, etnografijos ir istorijos mokslų sričių. Biblioteką prižiūrėjo šioms pareigoms skiriami draugijos nariai. Įvairiu laikotarpiu bibliotekininkų pareigas ėjo Aleksandras Teodoras Kuršaitis (Alexander Theodor Kurschat, 1857–1944), Prūsijos Lietuvos kultūros veikėjas, pedagogas ir spaustuvininkas Jokūbas Stikliorius (1871–1942), taip pat Kristijonas Barčas (biblioteką tvarkęs 1881–1889 m.) ir kt.
Lietuvių literatūros draugija turėjo leidybinių užmojų. Draugijos nariai savo darbus skelbdavo  vieną kartą per metus leistame periodiniame leidinyje Lietuvių literatūros draugijos pranešimai (vok. Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft). Jis ėjo 1880–1912 m., buvo leidžiamias draugijos lėšomis, Heidelbergo universiteto Carlo Winterio knygyne-leidykloje.
1881 m. Lietuvių literatūros draugijos pranešimuose Barčas išspausdino pirmą lituanistinį straipsnį apie lietuvių liaudies dainas („Über das litauische Volkslied oder die Daina”). 1881 m. ir 1883 m. šiame leidinyje Barčas apžvelgė pasirodžiusius liaudies dainų rinkinius („Bücherschau“), 1884 m. paskelbė straipsnį apie lietuvių liaudies literatūrą („Über litauische Volkslit[t]eratur“). 

K. Barčą domino ne tik lietuvių folkloras, bet ir krašto istorija. 1888 m. jis išleido veikalą Skizzen zu einer Geschichte Tilsits von der ältesten Zeit bis 1812 (liet. Tilžės istorijos eskizai). Jame aprašė Tilžės miesto įsikūrimo istoriją, svarstė apie miesto pavadinimo kilmę, dėmesį skyrė laikotarpiui iki 1812 m. aptarti. Leidinio įvade Barčas rašė, jog knyga išleista Tilžės laikraštyje (Tilsiter Zeitung, leistas 1860–1937) pasirodžiusių straipsnių pagrindu, o išsamesnę studiją apie Tilžės istoriją jis ketino paskelbti per artimiausius kelerius metus.
Antraštiniame puslapyje esantis antspaudas liudija, jog šį leidinį savo asmeninėje bibliotekoje turėjo žinomas XIX–XX a. visuomenės ir kultūros veikėjas, Šilutės miesto mecenatas Hugas Šojus (Hugo Scheu, 1845–1937).
 

XVIII a. pab.–XIX a. pr. Europoje susiformavo romantizmas – savita literatūros ir meno kryptis. Tai buvo idėjinis ir meninis judėjimas, kuriame daug dėmesio buvo skirta liaudies gyvenimo būdui ir kūrybai: domėtasi kalba, buitimi, poetine kūryba, atsigręžta į tautos būties, istorijos, kultūros ir kalbos klodus kaip kūrybos šaltinį. Buvo pradėta domėtis mažai žinomų Europos tautų kalbomis, liaudies dainos buvo laikomos kolektyvine menine kūryba, tautos dvasinės kultūros paveldu. Romantizmo meno ir filosofijos ištakos siejamos su Vokietija, preromantiniu Audros ir veržimosi (vok. Sturm und Drang) sąjūdžiu (XVIII a. 6–8 dešimtmetis) ir svarbiausiais jo ideologais – Johanu Gotfrydu Herderiu (Johann Gottfried Herder, 1744–1803), Frydrichu Šileriu (Johann Christoph Friedrich von Schiller, 1759–1805), Johanu Volfgangu Gėte (Johann Wolfgang von Goethe, 1749–1832). Audros ir veržimosi sąjūdis skelbė asmens individualybės išlaisvinimo būtinybę, teigė, jog kiekviena tauta ypatinga, savita ir praturtinanti kitas tautas.
1778–1779 m. buvo paskelbtas J. G. Herderio sukauptų dainų rinkinys Tautų dainos (vok. Volkslieder). 1807 m. pasirodė antrasis šio rinkinio leidimas – Tautų balsai dainose (vok. Stimmen der Völker in Liedern), kuriame buvo paskelbtos aštuonios į vokiečių kalbą išverstos lietuvių liaudies dainos. Prie jų esantis įrašas litauisch liudija, jog jos lietuviškos.

Karaliaučiaus universitete Peteris von Bohlenas dėstė paleografiją, egzegezę, sanskrito, persų, arabų, hebrajų kalbas ir Rytų tautų kultūros istoriją. Lituanistikos istorijoje P. von Bohlenas labiausiai nusipelnė kaip veikalo Über die Verwandtschaft zwischen d. Litauischen u. Sanskritsprache (liet. Apie lietuvių kalbos ir sanskrito panašumą) autorius. Bohlenas vienas pirmųjų pradėjo lietuvių kalbą lyginti su senąja indų kalba (sanskritu). Veikale apie lietuvių ir sanskrito kalbas jis pirmą kartą istorijoje pateikė išsamų šių kalbų lyginimą, pabrėžė sanskrito giminingumą su lietuvių kalba.
Bohlenas suprato lietuvių liaudies dainų reikšmę mokslui. Autobiografijoje (ji buvo išleista 1841 m. jo bičiulio Johanneso Voigto (1786–1863) rūpesčiu) jis rašė, jog uoliai rinko lietuvių liaudies dainas, pats ketino išleisti lietuvių liaudies dainų rinkinį. Dėl įvairių kliūčių jo planuotas rinkinys nebuvo išleistas – liko rankraštyje, Bohleno šeimos nuosavybėje. Vėliau Bohleno rinktos dainos buvo leidžiamos dalimis periodikoje. XIX a. pab. Londone gyvenusi Bohleno dukra tėvo dainų rankraštį padovanojo Lietuvių literatūros draugijai. Juo, leisdamas rinkinį Dainų balsai, pasinaudojo Kristijonas Barčas.

Lietuviškas dainas Prūsijoje pradėjo rinkti Karaliaučiaus universiteto profesorius, vienas žymiausių lituanistų lietuvių istorijoje – Martynas Liudvikas Rėza (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1840). 1825 m. jis parengė ir paskelbė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį – Dainos oder Litthauische Volkslieder. Jame išspausdintos 85 Prūsijos lietuvių dainos. Rinkinyje yra raudų, karo, mitologinių, humoristinių ir kt. dainų. Dainyne M. L. Rėza publikavo straipsnį apie lietuvių liaudies dainas, aptarė jų ypatybes, pabrėžė, jog svarbi ne tik estetinė dainų vertė, bet ir jų reikšmė mokslui (istorijai, etnografijai, kalbotyrai ir kt.). Pats Rėza rašė: „Trumpai tariant, liaudies daina mums atveria giliausias tautos sielos paslaptis, nes joje nėra jokio apsimetinėjimo, o prasiveržus jausmams, natūraliai ir nevaržomai iš širdies liejasi džiaugsmas arba liūdesys. Jau nekalbant apie tai, kokią didelę naudą dainos teikia mitologijos, istorijos, kalbos ir etnografijos tyrinėtojams, juk liaudies daina mus įveda į tautos kasdienį gyvenimą, atskleidžia dvasios pajėgas, o tai leidžia įvertinti išsivystymo lygį, kurį yra pasiekusi toji žmonių giminė.“
Tyrėjų teigimu, straipsnyje įdėta lietuvių liaudies dainų eilėdaros analizė laikytina pirmuoju tokio pobūdžio tyrimu lietuvių dainologijoje. Kaip pažymi dr. Liucija Citavičiūtė, Rėzos parengtas dainų rinkinys tiek parengimo, tiek vertimo kokybe ir apimtimi neatsiliko nuo kitų to meto Europos tautų dainynų. Jis plito kaimyninėse šalyse, buvo palydėtas palankiomis recenzijomis, įvertintas žinomų intelektualų. 
 

1853 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius, kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas (1811–1881) parengė lietuvių liaudies dainų antologiją Dainos. Littauische Volkslieder (liet. Lietuvių liaudies dainos). Dainų rinkinio parengimą G. H. F. Nesselmannas laikė neatidėliotinu ir svarbiu darbu. Kaip pats rašė, liaudies dainų rinkinį jis parengė su ypatingu kruopštumu ir smulkmeniškumu.
Rengdamas dainyną, Nesselmannas siekė sudaryti išsamų dainų rinkinį ir kritiškai suredaguoti dainas. Rinkinyje buvo paskelbta 410 liaudies dainų iš Didžiosios ir Prūsijos Lietuvos su paties Nesselmanno vertimu į vokiečių kalbą ir 55 liaudies melodijos. Norėdamas pateikti nepriekaištingus dainų pavyzdžius, Nesselmannas jungė kelis tos pačios dainos variantus, trumpino ir papildė tekstą iš įvairių variantų paimtomis eilutėmis. Tokiu būdu jis stengėsi atstatyti senąjį dainų tekstą. Nesselmanno dainų redagavimo metodas dabar laikomas ydingu ir neigiamai atsiliepė mokslinei rinkinio vertei. Tas pats pasakytina ir apie dainų vertimą į vokiečių kalbą. Nors vertimas pasižymi poetinės kalbos grakštumu, tačiau neatspindi tikrojo liaudies dainų charakterio. Nors ir su trūkumais, tačiau Nesselmanno darbas suvaidino svarbų vaidmenį propaguojant lietuvių liaudies poeziją. Rinkinys buvo populiarus tarp mokslininkų, juo naudojosi folkloristai.

Lietuvių literatūros draugija atskirais leidimais paskelbė 11 darbų (tyrimų, tautosakos užrašymų ir kt.), iš kurių svarbiausi buvo Kristijono Barčo parengtas lietuvių liaudies rinkinys Dainų balsai. Melodieen litauischer Volkslieder (I–1886, II–1889), Karlo Theodoro Waldemaro Hoffheinzo (1823–1907) Giesmiu Balsai. Litauische Kirchen=Gesänge (1894), raštijos darbuotojo, kalbininko ir evangelikų liuteronų kunigo Kristupo Jurkšaičio (1852–1915) Litauische Märchen und Erzählungen (1898), vokiečių kalbininko ir lietuvių tautosakos rinkėjo Carlo Cappellerio (1842–1925) Wie die alten Litauer lebten (1904) ir kt. Šie leidiniai, kaip ir Lietuvių literatūros draugijos pranešimai, buvo leidžiami draugijos lėšomis Heidelbergo universiteto Carlo Winterio knygyne-leidykloje.