Objektai

Greta reikšmingų mokslo darbų, kitų publikacijų, prozos kūrinių – apsakymų, vaizdelių, humoreskų, feljetonų, kuriuos spausdino to meto periodikos leidiniuose (Lietuva, Sekmoji diena, Iliustruotoji Lietuva, Dirva, Karys, Trimitas), Z. Kuzmickis visą gyvenimą rašė eilėraščius, pasakėčias, poemas, tačiau jų neskelbė spaudoje.
Praėjus geram dešimtmečiui po kūrėjo mirties, jo žmona Teresė Kuzmickienė kruopščiai surinktą asmens archyvą, aprėpiantį 1921–1991 metų laikotarpį, taip pat ir poetinę bei literatūrinę kūrybą, įteikė saugoti Vrublevskių bibliotekai. 
Z. Kuzmickis rašė nuolat: ir laisvalaikiu, ir atostogų metu, ir po darbo, poilsio valandėlėmis. Atrodo, vis dėlto tikėjosi kūrybą publikuoti: visi eiliavimai yra dailiai ir kruopščiai jo paties ranka į storus sąsiuvinius surašyti (kitus perrašė žmona Teresė Kuzmickienė), sugrupuoti, apibendrintomis antraštėmis įvardyti, tarsi būsimi rinkiniai. Beveik kiekviename jų suskaičiuotas eilėraščių skaičius, nurodyta sudaryto rinkinio data. Kiekvienas rinkinys pažymėtas arba autoriaus ekslibrisu (dail. Gerardas Bagdonavičius), arba portretine nuotrauka. 
Matyt, tikėjosi literatūrinės kūrybos pripažinimo. „Tiktai pagerbkit mano žodį“ – kreipėsi kūrėjas į ainius. 
Deja, visa fonde saugoma meninė kūryba neskelbta. 
 

Iš prieškarinės Z. Kuzmickio kūrybos fonde  saugoma novelės (1921 m. Sekmojoje dienoje išspausdinta pirmoji novelė „Į idealą“, kitos skelbtos Lietuvoje bei almanache Gubos) vieno 1918 m. apsakymo fragmentas, paskelbtas Kauno tiesoje (1990, liepos 31, nr. 156). Novelėje perteikiama siekiamų idealų svarba žmogaus gyvenime. „Nuolat kovok, eik pirmyn nieko nebodamas, ir tiek. Galvok, mąstyk, tiesk planus, tiesk kelius į idealą, į aukštybes...“, „Mums reikia statyti tėvynei valstybės rūmus... Mums reikia pamanyt apie savarankišką valstybės gyvenimą, o tam reikalui reikalingi žmonės – reikalingi mokslo žmonės, reikalingos, žinoma, ir fizinės jėgos.“ – kalba novelės herojus.
Prieškarinėje  Z. Kuzmickio novelistikoje vyravo grožio ir laimės siekiamybės, sielų skaistumo ir pan. temos. 
Gana ilgai Z. Kuzmickis rašė dvi dideles poemas (abi išlikusios). 

Pirmoji – lyrodraminė, pavadinta „Paukščių takai arba krintanti ašara“ (1956 m., 66 lap.), autoriaus buvo sumanyta kaip spektaklis, jos veikėjai  – paukščiai ir žmonės, o dekoracijos turėjo atspindėti erdvių erdves, planetas ir žvaigždynus. 

Poemos pratarmėje, iš dalies atveriančioje rašytojo asmenybę, „į tolimą skaitytoją“ Z. Kuzmickis kreipėsi tokiais žodžiais: „Mano svajonė – kad šis mano darbas išvystų sceną, pavirtęs operos garsais. Aš ją girdžiu, tą muziką, kupiną kančių ir džiaugsmo, juoko ir verksmo, muziką plaukte plaukiančią erdvėmis į „Aukštų aukščius“, į amžinybę“. Žmonėms ir paukščiams sukurtų himnų vienijančios paralelės būtų kvietimas žengti tik pirmyn, tik į šviesą. Paukščiai suteikia žmogui įkvėpimo:
Aukštyn pakelkim, žmonės širdis
Ir paukščių skriskime takais.
Ir naujas gims žmogus, išgirdęs,
Kaip paukščių himnas skris laukais.
Prašvis diena visiems žadėta.
Šie autoriaus žodžiai ir vėl tarsi liudija viltį, jog kūryba pasieks skaitytoją. 
Kita poema „Tėvynės trimitai“ (1960 m., skirta Žalgirio 550 metų sukaktuvėms paminėti) gana įspūdingos apimties – 237 lapai. 

Joje autorius vaizdavo lietuvių kovas su kryžiuočiais. Jos veikėjai – istoriniai personažai, o turinys – XIV–XV a. lietuvių kunigaikščių gyvenimas, vidaus intrigos. Kaip rašo literatūrologas R. Karmalavičius, greta lietuviško epo ilgesio, poemoje iškeliamas istorinis heroizmas, o „lyrinė patetika ėjo greta iliustratyvių faktų“. Poemą kūrė ilgai, bet užsispyręs. Pats rašė, kad „turėdamas temą laukiu atskubant rimo, kuris ne visada duodasi aptinkamas“. Poemą sudaro skyriai: „Dovydiškių medžioklė“, „Kęstutis mezga mazgą“, „Kęstučio mirtis“, „Mozovijoje ir Prūsijoje“, „Tarp meilės ir mirties“, „Jogaila ir Vytautas išvien prieš Ordiną“, „Galynas ir Vorska“, „Žalgirio kautynės“.

Trimitai prikels iš kapų mūs senolius;
Trimitai skambės, kai suūš puota:
Trimitai sušauks į kovas mūsų brolius:
Trimitai raudos, kai giesmė bus baigta
Šioj žemės pakalnėj. Trimitai, trimitai
Ties kelią mūs laisvei, krauju nušlakstytai. 
xxx
Vėl Vytautas viesulu tarp vėliavų sukas,
Jis lenkų kariuomenės tvarko pulkus. 
Vėl gaudžia patrankos, vėl driekiasi rūkas.
Štai grįžta kryžiuočiai, kur vijos. Jie puls
Smolensko rinktinę ir lenkus dar puls.
Bet Vytautas siunčia naujus dar pulkus.
Verta prisiminti, kad poema buvo eksponuota Vilniuje Radvilų rūmų parodoje „Kaip tai atsitiko didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ (2010 11 10 – 2011 01 30).

Viena po kitos gulė į archyvą poemos, taip pat ir būsimi eilėraščių rinkiniai, jo paties apibūdinti kaip lyrika. 

Z. Kuzmickis jiems sukūrė tokias antraštes: „Protėvių keliais“ (1955–1961 m., 30 eilėraščių); „Šuoliais lekiant“ (1954–1956 m.); „Ritmo rimo neramu“ (1956 m., 27 eilėraščiai); „Smiltelė ir jūra“ (1956 m., 28 eilėraščiai); „Sukruvinta plunksna“ (1956–1963 m., lyrika ir pasakėčios); „Eilėraščiai ir pasakėčios“ (1954–1969 m.); „Dainius“ (1956–1968 m.); „Nakties kančios“ (1957 m., lyrika ir pasakėčios); „Tolimos ateities broliams“ (1958 m., 51 eilėraštis); „Tėvynėje“ (1959 m., 54 eilėraščiai); „Gintaro jūra“ (1959 m., 66 eilėraščiai); „Vienetas“ („Lietuva – Tėvynė Tavo“) [1959, 1967–1968 m., 46 ir 64 eilėraščiai]; „Žmogaus aš ieškau“ (1960 m., 73 eilėraščiai); „Garsai miške“ (1960–1964 m., 26 eilėraščiai); „Žmogui ir žvirbliui“ (1961–1962 m., 66 eilėraščiai); „Po dvyliktos nakties“ (ir „Paukščiai pajūry“) [1962–1965 m., 69 eilėraščiai]; „Amžinybės keliuos“ (1963 m., 60 eilėraščių); „Ar atmeni?“ (1963–1964 m., 65 eilėraščiai); „Baltija“ (1965 m.); „Lapai paskutiniai“ (1965–1966 m., 75 eilėraščiai); „Širdžiai“ (1966–1967 m., 76 eilėraščiai); „Meilės keliai“ (1966–1971 m.); „Žmogaus keliai“ (1967–1969 m., 54 eilėraščiai); „1970-ieji metai“ (1970–1971 m., 54 eilėraščiai); „Įvairios epigramos“ (1958–1959 m.). 
Autorius laikėsi A. Baranausko, P. Vaičaičio,  Maironio poetinės tradicijos pagrindų. Vyrauja gamtoje ieškomos paguodos bei atjautos motyvai, grožio ir kūrybos darna. „Lyrikos posmai daugiausia skiriami artimiesiems, savo individualiems jausmams išreikšti, sunkioms mintims išsakyti“ (iš brolio Romualdo Kuzmickio prisiminimų).
 

Eilėraščiai – tai intymusis Z. Kuzmickio kampelis. Ilgainiui Z. Kuzmickio sentimentali poetinė žmogaus kulto maniera peraugo į optimistinį meilės Tėvynei  ir Žmogui žadinimą. 
„Girdėdamas Baltijos liepsnojančią giesmę,
Tėvynę matau.
Juntu ją meilesnę, skaistesnę, gilesnę – 
Jaučiu ją arčiau.“ 
 

Z.  Kuzmickio kuriamoje poezijoje svarią vietą užima Motinos ir Tėvo motyvai: „Pakilk, gera Motule lengva dienos dvasia...“ arba „Tavo tas vardas, Tėveli, jį gailiai kartoja lietus. Nieks nuraminti negali...“ 

Ilgainiui lyriniai išsiliejimai tamsėja. Tam įtakos turėjo ir prastėjanti paties kūrėjo sveikata. 
„Kodėl taip ilgu man, kodėl?
Taip žalia, miela, žydi gėlės...
Pavasaris sugrįžo vėl.
Klumpu, sunkumo nepakėlęs...“

Fonde saugomas ir įvairių epigramų, rašytų 1958–1959 metais, rinkinys. 

Įdomu, kad po kiekviena jų yra nurodyta parašymo data (mėnuo, valanda). Beveik kiekvieną mėnesį kas kelios dienos įrašydavo posmą. 
„Nulūžusio medžio teriogso kamienas. 
Juodžiausios atėjo jam dienos.
Kiekvienas iš mūsų pražūti taip gali,
Vaidindamas čia visagalį.“ 
Kaip puikiai autorius pašiepia žmogiškąją puikybę! 
 

Nemažai rašė pasakėčių, iš anksto atskirai jas perrašydamas, suskaičiuodamas jų skaičių ir tarsi sudarydamas būsimus atskirus jų rinkinėlius, tik kartais po keletą pasakėčių įterpdavo ir tarp eilėraščių ciklo. 

Pasakėčias rašyti sekėsi lengviau. Jose, kaip pastebi jo kūrybos tyrinėtojai, Z. Kuzmickis mažai rėmėsi  lietuviška šio žanro tradicija. Alegoriniais žvėrių ir daiktų santykiais vaizdavo bendražmogiškas charakterio ir tarpusavio bendravimo ydas. Moraliniuose epiloguose vieni jo pamokymai dėstomi atskiro posmo tiesumu, kiti – tik trumpos dvinarės sentencijos. Pats jų autorius teigė, kad pasakėčios – lyg pasakos, tik su gilesne, pamokomąja mintimi.
Išlikę pasakėčių rinkiniai pavadinti taip: „Baltijos pasakėčios“ (įvairios pasakėčios ir satyros) [1955–1965 m., 33 vnt.]; pasakėčios „Vaiduoklis Varpas“ (1956–1969 m.); „Ištrūkęs vėjas“ (lyrinės pasakėčios) [1956–1969 m., 65 pasakėčios]; „Lietuviškos pasakėčios“ (1956 m., 26 pasakėčios); „Piratai“ (pasakėčios nepasakėčios) [1956 m., 28 pasakėčios]; „Laiko vaga“ (1957 m., 30 pasakėčių); „Sūpuoklės“ (dinamiškų pasakėčių pluoštas) [1957 m., 25 pasakėčios); „Saulės aukse“ (1957 m., 38 pasakėčios); „Gaidžiai“ (ekstravagantiškos pasakėčios) [1957 m., 29 pasakėčios]; „Įvairios pasakėčios. Draugovė“ (1957–1959 ir 1968–1969 m., 26 pasakėčios);  „Eilėraščiai, poemos ir pasakėčios“ (1958 m., 37 pasakėčios); „Didvyris po mirties“ (1958 m., 41 pasakėčia); „Mūsų  gyvenimas“ (1958 m., 32 pasakėčios); „Akmenys ir žmonės“ (1959 m., 46 pasakėčios); „Kaka-rieku“ (1959–1971 m., 28 pasakėčios); „Poetas ir kiaulė“ (1960 m., 39 pasakėčios); „Auka“ (1960–1961 m., pasakėčios); „Juokai – Nejuokai“ (1961–1972 m., 34 pasakėčios); „Karas ir taika“ (1962–1963 m., 38 pasakėčios); „Nihilistas“ (1963–1964 m., 43 pasakėčios); „Žodis žodžiuos“ (1965–1966 m.); „Vilkai ir avys“ (1965–1967 m., 28 pasakėčios); „Akiračiai“ (1966–1967 m., 37 pasakėčios); „Gyvenimo dėsniai“ (1967–1968 m.); „Krioklys“ (1961–1971 m., 61 pasakėčia).
 

Savo poetinius gebėjimus Z. Kuzmickis stengėsi atskleisti ir per vertimus. 

Yra išlikęs vienas storas jo ranka rašytas sąsiuvinis, pavadintas „Vertimai“. 

Jame eilėraščiai tų autorių, kuriuos poezijos kūrėjas įvairiu laiku (1960–1971 m.) buvo išvertęs į lietuvių kalbą. Tarp jų: J. V. Gėtė, S. Jeseninas, M. Lermontovas, A. Mickevičius, A. Puškinas, J. Slovackis, I. Tiutčevas ir kt. Reikėtų atskirai paminėti ir laisvą Z. Kuzmickio  vertimą „Demonas ir Tamara“ (1962 m., pagal M. Lermontovo poemą „Demonas“). 

Parengta pagal:
Labanauskienė, Danutė. Zigmo Kuzmickio rankraščių fondo (F319) apžvalga. 2006.
Kuzmickis, Romualdas. Prisiminimų labirintuose: (Z. Kuzmickio 90-osioms metinėms). Kaunas, 1989. 
Bukauskienė, Teresė; Karmalavičius, Ramutis. Zigmas Kuzmickis. Kaunas, 1991.
Žukas, Vladas. Zigmo Kuzmickio pseudonimai. Bibliotekų darbas, 1986, Nr. 4, p. 36.