• Email

P. Vileišio gyvenimas ir veikla

    P. Vileišis gimė 1851 m. sausio 25 d. Pasvalio rajone, Medinių kaime, pasiturinčioje laisvųjų karališkų valstiečių šeimoje. Buvo vyriausiasis gausios šeimos sūnus. Daraktoriaus parengtas, apie 1861 m. pradėjo mokytis Panevėžio gimnazijoje. Mokslą tęsė Šiaulių berniukų gimnazijoje, kurią 1870 m. baigė aukso medaliu.

    1870–1875 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, įgijo matematikos mokslų kandidato laipsnį. 1875–1876 m. gyveno Peterburge, vertėsi privačiomis pamokomis. Kartu su kitais lietuviais leido nelegalų rankraštinį laikraštį Kalvis melagis (1875–1876 m. išėjo 10 numerių). 1876–1881 m. studijavo Peterburgo kelių inžinierių institute, gavo inžinieriaus diplomą.

    Pasinaudojęs Rusijos–Turkijos karo suirute ir gavęs Cenzūros komiteto leidimą, Peterburge P. Vileišis 1876–1877 m. legaliai lietuvių kalba išleido keturias savo parašytas knygeles: Apsakinieimas apej żiamie ir atmajnas, Dwi łabaj naudyngos sznekos ir Trumpas pasakojimas apej jszkałas, I. Jurgis Stefenson’as. II. Pas mums ir kitur, Jons ir Aniutia. 
    P. Vileišis rašė savo gimtąja tarme, pasirašinėjo slapyvardžiais: Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautis, Svalė, L. G., X. ir kitais, kai kada visai nepasirašydavo.
    Sėkmingai baigęs studijas P. Vileišis beveik du dešimtmečius dirbo inžinerinį darbą įvairiose Rusijos imperijos vietose, pagarsėjo kaip aukščiausio lygio kelių, geležinkelių ir tiltų statytojas, kesoninių pamatų specialistas. Užsidirbo didelį kapitalą.
    Peterburgo lietuviai, P. Vileišio padedami, įkūrė pirmąją legalią lietuvių organizaciją – Lietuvių ir žemaičių labdaringąją draugiją. P. Vileišis rėmė ją lėšomis, buvo aktyvus narys, 1892–1895 m. – draugijos pirmininkas.
    1878–1883 m. P. Vileišis pateikė apie 10 raštų cenzūros įstaigoms, vidaus reikalų ministrams ir kitiems pareigūnams, argumentuodamas, kodėl lietuviams turėtų būti leista rašyti savo kalba. Buvo vienas laikraščio Aušra (1883–1886) leidimo iniciatorių, materialiai rėmė ir kitų lietuviškų periodinių leidinių leidybą. Bendradarbiavo Aušroje, Garse, Lietuvoje, Lietuviškajame balse, Nemuno sarge, Ūkininke, Varpe ir kituose periodiniuose leidiniuose [1, p. 587–590].
    Anot Vytauto Kubiliaus, P. Vileišis suprato, kad ekonomika yra lemiamas veiksnys lietuvių visuomeniniam ir kultūriniam judėjimams suteikti tvirtą pagrindą. Tik apsišvietusi ir susipratusi tauta gali pradėti politinę kovą ir gali ją laimėti [3, p. 8]. Siekdamas apšviesti tautiečius, rizikuodamas savo padėtimi ir vardu, P. Vileišis išplėtojo nelegios lietuviškos literatūros leidybą Rytų Prūsijoje ir JAV. 1883–1905 m. išleido apie 100 šviečiamojo turinio knygelių, iš kurių apie 30 parašė pats [1, p. 584–586]. Mokėjo dosnius honorarus studentams lietuviams už šviečiamosios literatūros rengimą. Bendradarbiavo su Mažosios Lietuvos spaustuvininkais: Jurgiu Mikšu, Martynu Jankumi, Otto von Mauderode ir kitais. Amerikoje jo knygas leido Jonas Šliūpas, Antanas Milukas, Antanas Olšauskas.
    1885 m. P. Vileišis vedė Aliną Moščinskaitę (Moszczynska) (1866–1930). Jiedu susilaukė šešių vaikų: Vytauto (1887–1937), Jono (1886–1946), Petro (1892–1904), Elenos (1889–1953), Marijos (1891–1964), Kazimieros Birutės (1894–1968). 

    1898 m. P. Vileišis su šeima apsigyveno Vilniuje. 1900 m. įsteigė geležies dirbinių gamyklą, kurioje stengėsi įdarbinti kuo daugiau lietuvių. 

     1901–1905 m. P. Vileišis dirbo Vilniaus miesto dūmoje, dalyvavo įvairių draugijų veikloje. Priklausė slaptai „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijai, kurios nariai rėmė ir platino draudžiamąją lietuvių spaudą, pasiekė, kad lietuviams būtų perduota Šv. Mikalojaus bažnyčia (P. Vileišio lėšomis ji buvo suremontuota). Priklausė nelegaliai „Daukanto mantos“ draugijai, kuri rėmė lietuvių raštiją ir meną. Buvo vienas iš legalios Vilniaus lietuvių savitarpinės šalpos draugijos steigėjų.
    1904–1906 m. Neries pakrantėje, Antakalnyje, pagal Augusto Kleino projektą P. Vileišis pasistatė puošnius modernius rūmus su pagalbiniais pastatais. Juose vyko aktyvus tautinis kultūrinis darbas: buvo rengiamos parodos, lietuviški vakarai, susirinkimai. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje rūmuose buvo priglausti karo pabėgėliai.
 

    1904 m. P. Vileišis įsteigė „Vilniaus žinių“ spaustuvę (veikė iki 1910 m.), o 1905 m. – pirmąjį lietuvišką „Vilniaus žinių“ knygyną (veikė iki 1912 m.). Spaustuvėje lietuvių kalba buvo leidžiamas pirmasis lietuviškas dienraštis Vilniaus žinios (1904–1909 m.), įvairios knygos, periodiniai leidiniai, atvirukai, kiti spaudiniai. Knygyne buvo prekiaujama „Vilniaus žinių“ ir kitų spaustuvių lietuviškais leidiniais, taip pat ir spaudos draudimo laikotarpio raštais.

    P. Vileišio buvo komiteto Didžiajam Vilniaus seimui rengti narys. 1907 m. balandžio 4 d. kartu su Jonu Basanavičiumi, Povilu Matulioniu, Jonu Vileišiu, Juozu Tumu-Vaižgantu, Antanu Smetona ir Juozu Bagdonavičiumi įsteigė Lietuvių mokslo draugiją. 1907 m. rugpjūtį su Antanu Vileišiu, Povilu Matulioniu ir kitais Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą. Dalyvavo steigiamajame Lietuvių dailės draugijos susirinkime, tapo jos nariu.
    Sukauptam kapitalui išsekus, 1908 m. P. Vileišis vėl išvyko uždarbiauti, statė tiltus Samaros gubernijoje, Ukrainoje, Gruzijoje. Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams, P. Vileišis neteko uždirbto atlyginimo, 1921 m. su šeima grįžo į Lietuvą, į Kauną.
    Nuo 1922 vasario 2 d. iki birželio 13 d. P. Vileišis ėjo Lietuvos susisiekimo ministro pareigas. 1923 spalio 1 d. buvo paskirtas Inžinierių tarybos prie Susisiekimo ministerijos pirmininku. 

    1923 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas P. Vileišiui suteikė lietuvių literatūros garbės daktaro laipsnį. 1924 m. Lietuvos technikų ir inžinierių draugija jį išrinko garbės pirmininku. 1926 m. Lietuvos universiteto Technikos fakultetas P. Vileišiui suteikė garbės daktaro inžinieriaus vardą. Seimas 1925 m. paskyrė valstybinę pensiją.
    P. Vileišis mirė 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje. Palaidotas Kauno bazilikos rūsyje, 1935 m. palaikai perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse.
P. Vileišį galime laikyti vienu svarbiausių Lietuvos tautinio atgimimo veikėjų. Kova dėl spaudos laisvės, tautos švietimas, visuomeninės ir kultūrinės veiklos rėmimas, lietuvybės Vilniuje atgaivinimas, pirmojo lietuviško dienraščio įsteigimas – visa tai žadino lietuvių tautos sąmonę ir paklojo pamatus valstybės atgimimui.