Paroda

Kai pirmą kartą atėjau į Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyrių, darbo kabinetai buvo perpildyti įvairių formų ir dydžių įrankiais bei prietaisais, ir buvo sunku rasti vieną atsvaros tašką ar motyvą, kuris nuotraukose perteiktų darbo metodus ir patį procesą. Ieškojau, kaip galima užfiksuoti tokią priežiūrą, kuri reiškiasi ir gali klestėti tik tuomet, kai jai nuosekliai skiriami finansiniai ištekliai, erdvė ir žmonės. Žodį priežiūra (angl. maintenance and care) čia vartoju, apibūdindama kasdienį darbą ir jį palaikančią infrastruktūrą Bibliotekos viduje, nuo kurių priklauso dokumentų išlikimas fonduose. Norėjau pamatyti, kaip ta priežiūra atrodo Bibliotekos archyvuose institucinio finansavimo pagrindu – struktūros, kuri, nepaisant geopolitinių pokyčių ir kintančių restauravimo standartų, jau pusę šimtmečio išlaiko nepajudinamą statusą. 

Šioje priežiūros formoje slypi paradoksas – ji kartu ir saugo, ir išstumia. Institucijos nėra neutralūs saugojimo aparatai – jų finansavimas, įsigijimai ir naudojamos sistemos priklauso nuo bendresnių politinių ir socialinių sprendimų, kurie lemia, kas patenka į priežiūros akiratį, o kas lieka už jo ribų. Pradėjusi lankytis dažniau, supratau, kad rašytinio paveldo objektų konservavimas ir restauravimas yra monotoniškas, pasikartojantis ir ilgas procesas, ir pamatyti bei visiškai atskleisti jį galima tik per tokį patį pasikartojantį stebėjimą.

Pagrindiniai nuotraukų ciklo objektai – dokumentų tiesinimo kompozicijos, sudarytos iš restauratorių pasiūtų smėlio maišelių ir kitų svarsčių. Kiekviena kompozicija parenkama tam tikro dokumento formai ir būklei, todėl yra unikali ir įgauna beveik skulptūrišką pavidalą. Restauratorių kabinete šios kompozicijos nuolat kinta ir keliauja iš vienos vietos į kitą, o fotografija pasirodė tinkamiausias įrankis joms užfiksuoti.

Šios dirbtuvės yra vieta, kurioje atmintį formuojanti institucija – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka – kasdien ir daugiausia nematomai vykdo savo priedermę – rūpintis, kad jos prižiūrimi daiktai ir toliau egzistuotų. Nuotraukose užfiksuotos smulkios šio darbo detalės, eilinės patalpos ir pasikartojantis, monotoniškas rankų darbas, o kartu ir neįmanomybė pagauti didingą institucinio išsaugojimo gestą. Nuotraukų pavadinimai – tikslios lankymosi datos – atspindi šį fragmentiškumą, kurio visuma niekada neatsiskleidžia viename vaizde. 

Ona Julija Lukas Steponaitytė