Parodos objektai

Nolite legere – Skaityti draudžiama

Draudžiamųjų knygų sąrašas, švenčiausiojo mūsų pono, popiežiaus Benedikto XIV paliepimu peržiūrėtas ir išleistas: paskutinė laida, geriau už kitas parengta, su papildymais. Romoje, 1761.
Po iliustracija – citata iš Apaštalų darbų 19,19: „Nemaža užsiiminėjusių kerais sunešdavo savo knygas ir visų akyse sudegindavo“.
Kovai su reformacijos plitimu Katalikų Bažnyčia pasitelkė cenzūrą. Būdavo sudaromi ir vis papildomi knygų, kurias aukščiausia bažnytinė valdžia draudė leisti, skaityti, platinti, sąrašai (indeksai). Pirmąjį tokį sąrašą 1559 m. išleido popiežius Paulius IV. Popiežius Pijus IV 1564 m. paskelbė naują Index librorum prohibitorum, kurį sudarė speciali Tridento Susirinkimo (1545–1547 ir 1555–1563) komisija.

Sąrašo taisyklės, išleistos šventojo Tridento Susirinkimo paliepimu.
Pateikta 10 taisyklių, jas paaiškinantys nurodymai, draudžiamų autorių ir knygų sąrašas.
Pirma taisyklė nurodo, kad uždraustos visos tos knygos, kurios popiežių ar Visuotinių Susirinkimų buvo pasmerktos iki 1515 m. ir į šį sąrašą nepateko.
Antrą taisyklę sudaro dvi dalys. Pirmoji nurodo, kad draudžiamos visų erezijų knygos, visi autoriai, ar jie buvo vadai, kaip Liuteris, Cvinglis, Kalvinas, ar sekėjai, prijaučiantieji. Viskas, ką jie parašė ar išleido tikėjimo klausimu, yra griežtai uždrausta.
Knygos, kuriose nenagrinėjami tikėjimo klausimai, peržiūrėtos katalikų teologų, vyskupų, inkvizitorių, gali būti spausdinamos.
Trečia taisyklė nurodo, kokie Šventojo Rašto leidimai galimi, o kokie Naujojo Testamento leidimai, parengti draudžiamų autorių, atneš daugiau žalos, negu naudos.

Sąraše įrašyta Jono Lasickio (Lasitzki Joannes) pavardė. Nurodyta, kad 1603 m. rugpjūtį uždrausta jo knyga Apie rusų, maskvėnų ir totorių tikėjimą, aukojimus, vedybų ir laidotuvių papročius, iš įvairių autorių (surinktus). Pagal septintą Sąrašo taisyklę buvo uždraustos knygos, pasakojančios apie tikėjimus ir papročius, o vyskupai turėjo bausti už tokių knygų skaitymą ir laikymą. Nors paminėta viena konkreti knyga, J. Lasickiui, kaip eretikui, galiojo ir antroji taisyklė. 

Sąraše Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilo Juodojo (1515–1565) pavardė. Šalia nurodyta, kad taikoma Tridento Susirinkimo sudaryto draudimų sąrašo antros taisyklės pirmoji dalis, tai yra uždrausta viskas, kas jo vardu parašyta ar išleista.

Sąraše Andriaus Volano pavardė. Nurodyta, kad papildomai įtrauktas į Tridento Susirinkimo sudarytą sąrašą, uždraustas kaip eretikas.

Cum Petro Scarga suscepi certamen – Susirėmiau su Petru Skarga

Dvylika sakramentininkų arba cvingliokalvinistų gudrybių, kuriomis puola ir tiek pat katalikų ramsčių, kuriais gina mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūno buvimą Eucharistijoje: prieš Andrių Volaną, šitos erezijos užkrato Lietuvoje archiministrą. Autorius Petras Skarga, Jėzaus Draugijos presbiteris. Vilniuje: Šviesiausiojo pono Mikalojaus Kristupo Radvilo, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, LDK didžiojo maršalkos spaustuvėje, jo lėšomis, 1582.
1569 m. vyskupo V. Protasevičiaus kvietimu į Lietuvą pakviesti jėzuitai, kad padėtų kovoti su plintančia reformacija. 1573 m. į Vilnių atvyko vienas iškiliausių jėzuitų ordino organizatorių, pamokslininkų ir mąstytojų Abiejų Tautų Respublikoje – Petras Skarga. Jis nedelsdamas pradėjo disputus su jau išplitusios Reformacijos šalininkais. P. Skargai pavyko į Romos Katalikų Bažnyčią sugrąžinti pagrindinio Reformacijos rėmėjo LDK Mikalojaus Radvilo Juodojo sūnus: Mikalojų Kristupą (1549–1616), Jurgį (1556–1600), Albertą (1558–1592), Stanislovą (1559–1599). P. Skarga bandė paveikti ir Mikalojaus Radvilo Rudojo (apie 1515–1584) sekretorių Andrių Volaną, kuris nevengė diskutuoti su jėzuitais religinėmis temomis. Nei disputai, nei privatūs pokalbiai nedavė rezultatų, A. Volano nepavyko įtikinti Romos katalikų teologinėmis tiesomis. 
P. Skarga knygoje labai kritikavo U. Cvinglio bei J. Kalvino mokymą apie sakramentus, atmetė simbolinį Dievo aiškinimą, gynė Marijos ir šventųjų kultus, kaltino reformatus katalikų bažnyčių atėmimu ir kunigų persekiojimu.

Penkios knygos prieš Vilniaus jėzuito Skargos septynis mišių ir jų aukos stulpus ir knygą: 
12 Cvinglio bei Kalvino sekėjų teiginių, kuriais jis stengiasi iškraipyti apaštalinės doktrinos ir šventos senosios Bažnyčios tiesą apie Paskutinės vakarienės sakramentą. Pridėtas tiek Volano, tiek grynosios religijos bei jos išpažinėjų gynimas nuo Romos jėzuito Antonijaus Possevino, kur parodoma, jog Roma yra Babilonas. Autorius Jonas Lasickis lenkas, skirta ponui Jeronimui Filipovskiui. Vilniuje: garsaus ir garbingo pono, p. Jono Glebavičiaus, Minsko vaivados, LDK vyriausiojo iždininko, Upytės kapitono ir t. t. lėšomis, Danieliaus Lančickio spaustuvėje 1584 Viešpaties metais.
Andrius Volanas – garsiausias savo laikotarpio polemistas reformatas. Jo plunksnai priklauso daug reformatų tikėjimą gynusių raštų. Jam teko žodžiu ir raštu susiremti beveik su visais žymiais Lietuvoje dirbusiais katalikais jėzuitais. A. Volanas rašė lotynų kalba, buvo puikiai išsilavinęs. 
Penkios knygos buvo paskutinis A. Volano veikalas prieš P. Skargą, nes šis 1584 m. vasarą iš Vilniaus išvyko.

A. Volano knyga įdėmiai skaityta, visas tekstas išmargintas pabraukimų, o paraštės – pastabų lotynų kalba. Pabraukta, ką evangelikai mano apie Aukščiausiąjį Sakramentą, Kristaus Kūno buvimą. Paraštės pastaba: Confessio evangelica (evangelikų išpažinimas).

A. Volanas rašo, jog Skarga jam prikiša debesis be lietaus skleidžiant (nubes sine aąua spargere) ir tvirtina nesunkiai savo septynių mišių stulpų argumentais įveiksiantis. A. Volanas stebisi, kodėl tie, kurie jį laiko bejėgiu ir baisiu žmogumi, jau beveik įveiktu, vis tiek nusprendę gniuždyti šmeiždami ir neteisingai kaltindami. Mini savo persekiotojus – italus Pranciškų Turrianį ir Antonijų Posseviną – abu iš to paties būrio (jėzuitus). A. Possevinas jį išvadinęs šlykščiu žmogėnu (homuncionem impurum), nežinia kokiems velnio pramanams atsidavusiu (diabolicis nescio quibus artibus deditum). A. Volanas nelieka skolingas. Teigia, kad nei italo, nei ispano nėra niekaip įžeidęs ar savo raštais kurstęs, o šiedu savo nuodus jam spjovę, manydami pagal kažin kokius savus įstatymus tam turintys teisę. Tokie poelgiai liudijantys, kad būtent juodu yra staiga iš pragaro gelmių gimę skėriai (locustas ex puteo abyssi), geluonimis apginkluotomis uodegomis, kad nebaudžiami kokiems nors žmonėms pakenktų.

Iohannes Lasicius pro Volano – Jonas Lasickis ( 1534–1599) gina Volaną 

Lenkas Jonas Lasickis, kilmingam vyrui, didžiai mokytam Karaliaus sekretoriui Andriui Volanui į Bijutiškes.
1583 m. J. Lasickio rašytas laiškas A. Volanui, išspausdintas knygoje po A. Volano dedikacijos J. Glebavičiui. Laiške J. Lasickis rašo, jog perskaitė Volano tekstą dar prieš jį spausdinant. Iš pradžių atkalbinėjęs Volaną nuo knygos leidimo, manęs, jog tai būsiantis alyvos pylimas į ugnį (ne camino oleum). Tačiau, geriau susipažinęs su aplinkybėmis, ne tik ragina, bet ir prašo knygą išleisti. Pamini A. Volano kilmės bylą, įvairiapusę veiklą, rėmėjus bei sekėjus, priešininkus. Giria A. Volaną, jog šis neapleidžiantis ir teologijos srities.

Lenko Jono Lasickio ginamasis raštas už Volaną ir grynesnį tikėjimą bei jo gynėjus prieš jėzuitą Antonijų Posseviną.
J. Lasickis – A. Volano bendražygis, istorijos, publicistikos, religijotyros veikalų autorius. Lietuvių skaitytojui labiau žinomas kaip knygelės Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus autorius. Būdamas bajorų vaikų studijų vadovu, su pertraukomis 1556–1581 m. keliavo po Vakarų Europą, buvo labai išsilavinęs, mokėjo daug kalbų. A. Volaną ginantis dviejų šimtų puslapių priedas yra labai įdomus, nes J. Lasickiui teko būti ne vieno to laikmečio tragiško įvykio (tarp jų – Baltramiejaus nakties, 1572 08 24) liudininku.

J. Lasickis kaltina A. Posseviną, kad šis visaip mėginęs apšmeižti karaliui (Steponui Batorui) reformatus. Toks elgesys ne tiek kenkiantis reformatams, kiek jam, popiežiaus legatui darantis gėdą. A. Possevinas norėjęs įteigti, kad Volanas su savo raštais pakenks kovai prieš maskvėnus. J. Lasickis primena, jog Volano raštus daugybė ir lenkų, ir lietuvių perskaitę 1579 metais, dar prieš nugalint Maskvos kunigaikštį Vasilijų. Tie raštai ne pakenkė, o prisidėjo prie pergalės. O tuo metu, kai vyko kova prie Pskovo, popiežininkai Vilniuje ketinę naktį užpulti reformatus.

J. Lasickis rašo, kad Possevinas neteisingai apšaukia Volaną nedoru žmogėnu. Volanas nepraliejo niekieno kraujo, daug metų santuokoje dorai gyvena. Tai jėzuitai nedori, kruvinos dvasios, dorųjų krauju suteptomis rankomis, nuo šventųjų kraujo apgirtę nejaučia savų nuodėmių. Tegul Possevinas nesibaimina, jog Volanui vadovaujant Lietuvoje kils smurtas. Šito nenori nei Volanas, nei Evangelikų Bažnyčia, nei diduomenė. Yra įstatymai, susitarimai. Rašo, jog nei vienas evangelikų pamokslininkas nekursto tikinčiųjų savo pamokslais.
Įdėmus skaitytojas paraštėje vingiuota linija pažymėjo J. Lasickio pasakojimą apie 1420 metais Čekiją sukrėtusius įvykius (husitų karus).

Confessio fidei – tikėjimo išpažinimas

Du laiškai: vienas Aloyzijaus Lipomano iš Veneto, Veronos vyskupo, Romos Popiežiaus legato Lenkijoje, Šviesiausiajam Kunigaikščiui Vilniaus vaivadai &c. Ponui Mikalojui Radvilui; kitas to paties Šviesiausiojo Pono Radvilo minėtam vyskupui ir legatui. Laiškai verti perskaityti, tokių mūsų amžiuje nebuvo. 2 Tes 2: tada tai pasirodys nedorėlis, kurį Viešpats Jėzus pašalins savo burnos kvėpimu ir sunaikins savo didingu atėjimu. Prūsijos Karaliaučiuje išspaudė Joannas Daubmannas. M. D. LVI.
Skaitytojai turi puikią galimybę susipažinti su šiuo dokumentu: Lippomano, Luigi. Du laiškai = Two letters: popiežiaus nuncijaus Luigi Lippomano ir kunigaikščio Mikalojaus Radvilo Juodojo polemika (1556): studija, „Duae Epistolae“ (Karaliaučius, 1556) faksimilė, kritinis komentuotas leidimas, vertimas į lietuvių kalbą. Parengė Dainora Pociūtė; parengimo bendradarbiai Kęstutis Daugirdas, Jolanta Gelumbeckaitė, Nikolaus Neagu; vertėja: Dalia Dilytė-Staškevičienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015.

Šviesiausiojo Kunigaikščio Mikalojaus Radvilo atsakymas į pateiktą laišką.
Dainora Pociūtė: Atsakymas nuncijui Lippomanui yra pagrindinis Radvilo Juodojo viešas tekstas, reprezentuojantis jo religines pažiūras. Jau amžininkų jis buvo įvertintas kaip autentiškas evangeliškasis tikėjimo išpažinimas, tapęs pamatiniu valstybės Reformacijos liudijimu.

Tikro tikėjimo išpažinimas apie vieną ir tą patį Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios dieviškumą ir Trejybę, tiek iš Šventojo Rašto, tiek ir iš senųjų Bažnyčios daktarų kartu surinkta. 
Teologo pono Jurgio Veigelijaus nuomonė apie šį raštą: Mielai šį raštą peržiūrėjau, kruopščiai perskaičiau. Pasirodė tikras krikščionių tikėjimo išpažinimas. Todėl labai pritariu ir noriu, kad būtų išspausdintas, kad būtų galima su daugeliu pasidalinti. Prūsijos Karaliaučiuje, Jono Daubmanno spaustuvėje, 1566 Viešpaties metais.
Kijevo vyskupas Mikalojus Pacas buvo palankus reformacijai, vėliau perėjo į jos pusę. Tuo metu mokymas apie Trejybę buvo labai aktuali problema, vyko karšti ginčai. Knygoje išspausdintas evangeliko reformato A. Volano laiškas neprieštaravo visos knygos dvasiai.

Laiškas garbingiausiajam ponui Mikalojui Pacui, Kijevo vyskupui, Andriaus Volano rašytas, nagrinėjantis šiuo metu vykstantį ginčą dėl Šv. Trejybės ir teigiantis, jog Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienos, tos pačios prigimties, arba viena esybė, tiksliau sakant – idant dievų gausybės būtų išvengta – vienas Dievas (vertė Rasa Jurgelėnaitė).
Šis laiškas, kaip nurodo Marcelinas Ročka, reikšmingas dėl antitrinitoriškos tematikos ir vienas iš nedaugelio teologinių poleminių kūrinių, parašytų XVI a. viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje.

Atsakymas į penkiasdešimt du kalvinistų ministro (kunigo) Gžegožo iš Žarnovco klausimus apie Bažnyčią ir jos požymius bei buvimą: kuriame labai aiškiai išdėstoma, kad iki Liuterio laikų Evangelikų Bažnyčios niekada pasaulyje niekas nematė, negirdėjo arba nežinojo. Per Andriejų Jurgevičių, Vilniaus kanauninką. Brunsberge (Branieve) pagamino Jonas Saksas, 1592.
P. Skarga iš Vilniaus išvyko, bet polemiką su reformatais tęsė kiti jėzuitai. Ypatingai uoliai Andrių Volaną puolė Andriejus Jurgevičius (1560–1604), Vilniaus universiteto auklėtinis, filosofijos magistras, teologijos daktaras, nuo 1587 m. Vilniaus katedros kanauninkas. Jis išleido keturis prieš A. Volaną nukreiptus kūrinius. Šis Atsakymas, nors skirtas Gžegožui iš Žarnovco, nukreiptas prieš Volaną ir reformatus.

Šviesiausiam kunigaikščiui ir valdytojui, ponui Albertui Radvilui, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščiui, didžiajam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės maršalui ir t. t., didžiai gerbiamam Ponui ir Globėjui – dedikacija vienam iš Radvilo Juodojo sūnų – Albertui Radvilui (1558–1592). 
Kreipdamasis į kunigaikštį A. Jurgevičius rašo, jog prieš porą metų, kardinolo Radvilo palieptas, jis uždavęs Volanui ir kitiems Lietuvos ministrams (kunigams) klausimų apie Bažnyčią ir kai kuriuos tikėjimo dalykus, dėl kurių katalikai ir eretikai nesutaria. Šie pasijuokę, ypač kalvinistai, neatsakę į klausimą, kur buvusi jų Bažnyčia iki Liuterio. Visada šnekus Volanas (garrulus Volanus) nutilo su visais savo Lietuvos ministrais.

Toliau dedikacijoje A. Jurgevičius rašo, kad į jo užduotus klausimus nebuvo atsakyta, bet atsiradęs vienas kalvinistas, kuris anonimiškai (sine nominis authoris, loci vel typographi) uždavęs klausimus jėzuitams. Jurgevičius svarsto, kad klausiantysis arba gėdijosi savo vardo, arba prieš savo sąžinę (jeigu tokią turintis) gynė patį juokingiausią pasaulyje dalyką – būtent kalvinistai kadaise turėję neregimą Bažnyčią. Jurgevičius mano, jog labiau mirtinõs žaizdõs savo Bažnyčiai, kalvinistai, tvirtindami ją kažkada susidarius iš nematomų žmonių (ex hominibus invisibilibus), kurie buvę be Dievo žodžio, be sakramentų, be tikėjimo, be Dievo, negalėję padaryti. Iš įvairių užuominų Jurgevičiui tapo žinomas autoriaus vardas. Tai esantis vienas kalvinistų kunigas Gžegožas iš Žarnovco, kažkokios labai melagingos lenkiškos Postilės (cuiusdam mendacissimae Postillae Polonicae) autorius, o toje Postilėje esą keturis kartus daugiau klaidų, nei yra lapų (quadruplo plura habet mendacia quam folia).

Lenkijos reformacijos istorija, kurioje pasakojama tiek apie reformatų, tiek antitrinitorių kilmę ir raidą Lenkijoje bei kaimyniniuose kraštuose. Autorius Stanislovas Lubienieckis, lenkų bajoras. Freištade pas Johaną Akonijų, 1685.
Reikšmingas istorijos šaltinis reformacijos judėjimui pažinti.
Įtraukta į Index librorum prohibitorum 1687 m. gegužės 27 d. įsaku.

Sveikinimo žodyje Skaitytojui rašoma, kad nors Autorius nepabaigė šios trumpos Lenkijos reformacijos istorijos, leidėjai nusprendę, kad ji verta paviešinimo, nes apie Reformacijos pradžią Lenkijoje, apie trinitorių atsiradimą vos vienur kitur galima žinių rasti. Aišku, būtų buvę geriau, jei pats autorius būtų savo ranką pridėjęs, tačiau jis per anksti negailestingos lemties buvo išplėštas. Taigi skaitytojui duodantys tai, ką gali (hoc tibi, Lector, damus quod possumus). Knygos pabaigoje Istoriją papildę laiškais, kurie pasakoja apie trinitorių nelaimes ir tremtį iš Lenkijos. Be to, kad būtų aišku, kas buvo Lubienieckis, pridėję trumpą gyvenimo aprašymą, kurį parengė vienas iš jo sūnų.

Renascentis Ecclesiae Ihesu Christi apostolus – Atgimstančios Jėzaus Kristaus Bažnyčios apaštalas

Jonas Husas. Apie Antikristo anatomiją viena knyga; Otono Brunfelsijaus Priedas. 
Vokiečių teologas ir botanikas Otonas Brunfelsijus (Otto Brunfels, 1488–1534) po savo draugo, vokiečių rašytojo humanisto, politikos ir visuomenės veikėjo Ulricho fon Huteno (1488–1523) – abiejų pavardes randame Tridento susirinkimo sudarytame Index librorum prohibitorum sąraše – mirties, tarp paliktų knygų rado aprašytą Huso kankinystės istoriją ir knygą apie Antikristą, kurios autorystę klaidingai priskyrė Jonui Husui, ir ją išleido, pridėjęs ir savo samprotavimų. Porą šimtmečių J. Husas buvo laikomas Antikristo anatomijos autoriumi.
O. Brunfelsijus pateikia trumpą J. Huso gyvenimo aprašymą, pavadina jį atgimstančios Jėzaus Kristaus Bažnyčios apaštalu. Dedikacijoje M. Liuteriui rašo, kad Husas buvęs vienas ir pirmas, kuris atgimstančioje Bažnyčioje drįso visos šėtoniškos sinagogos akivaizdoje išpažinti Kristų (unus ac primus, qui in renascente Ecclesia, coram tota sinagoga satanae, ausus est Christum confiteri.)

Jėzus ir fariziejai. Iliustracija skyriui „Pranašystės apie Kristų ir Antikristą“. Skyrius apie Kristų baigiamas citata iš Laiško Filipiečiams 2, 9–11: Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!”

Kairėje – iliustracija: Trokštu būti išganytas ir būti su Kristumi.
Dešinėje – antro tomo pradžia. Jono Huso svarstymai apie pasibjaurėtiną, remiantis pranašų Ezekielio ir Ozėjo knygomis, kunigų ir vienuolių kūniškumą. 
Ozėjo knyga 5, 1–2: Išgirskite tai, kunigai! Įsidėmėkite, Izraelio namai! Klausykitės, karaliaus rūmai! Juk jūs turite rūpintis teisingumu, bet jūs tapote spąstais Mizpoje, išskleistomis pinklėmis ant Taboro ir iškasta gilia duobe Šitimuose. Nubausiu juos visus.

Pamokslininkas.
Iliustracijai parinktos ištraukos iš Laiško filipiečiams 2, 1–4: Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. 
Iš Mato evangelijos 6, 33: Jūs pirmiausia ieškokite Dievo Karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. 10, 8–9: Neįsigykite nei aukso, nei sidabro. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!
Iš Apaštalų darbų 20, 33–36: Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio: kaip patys žinote. Reikia atminti Viešpaties Jėzaus žodžius: Palaimingiau duoti negu imti.

Kai kurie labai dievoti ir mokslingi Jono Huso laiškai, kurie vieninteliai pakankamai parodo, jog popiežininkų dievotumas tėra šėtono siutimas: pridėta daktaro Martyno Liuterio pratarmė. Vitemberge, Jono Luffto spaustuvė, 1537.
Knygos pavadinimas Jono Huso laiškai nėra visai tikslus. Knygoje ne vien tik Huso laiškai, bet atskleistos ir J. Huso kelionės 1415 metais į Visuotinį Konstancos Susirinkimą (1414–1418) aplinkybės, apgaulingi saugumo pažadai, suėmimas, melagingi kaltinimai, Huso atsakymai, pasmerkimas ir mirties bausmės įvykdymas. Laiškai, kurie buvo rašyti čekų ar vokiečių kalba, visi išversti į lotynų kalbą, o trumpos anotacijos atskleidžia laiškų turinį. Prieš teismo ir kankinystės aprašymą išspausdintas 1416 m. gegužės 23 d. datuotas Prahos universiteto liudijimas apie J. Huso ir Jeronimo (Prahiškio) mokymą bei gyvenimą, negailima pačių geriausių vertinimų abiems. Jeronimą Prahiškį ištiko jo draugo J. Huso likimas. To paties Konstancos Susirinkimo buvo nuteistas kaip eretikas ir 1416 m. gegužės 30 dieną sudegintas.
Laiškų knyga buvo išleista praėjus 122 metams po tragiškos J. Huso mirties. Spausdino Vitemberge Jonas Lufftas, daugelio M. Liuterio knygų leidėjas. M. Liuteris parašė Pratarmę, kurioje smarkiai puolė popiežių, pavadindamas jį Dievo Bažnyčios basilisku ir pasaulio prapultimi (basiliscus ille Ecclesiae Dei et pestis orbis terrarum). Kritikavo popiežiaus prisiimtą teisę bausti, pasmerkti žmones kaip eretikus, skelbti šventaisiais ir garbinti to visai nenusipelniusius, kurių sielos degtų pragare. Tai buvęs popiežiaus darbas Konstancos Susirinkime pasmerkti ir apšmeižti patį doriausią ir dievotą vyrą Joną Husą. 

Antras laiškas. Kaip magistrą Joną Husą Susirinkimas pasmerkė dėl melagingų liudijimų ir jo knygų, kurių niekada nematė.
„Mane aplankė mintis, kuria noriu su jumis, Dievo mylimi tikintieji, pasidalinti, kad matytumėte, kokiu būdu Konstancos susirinkimas, kupinas puikybės, godumo ir šlykštybės nuodėmės, mano čekų kalba parašytas knygas pasmerkė kaip eretiškas, kurių betgi nei regėjo, nei skaitant girdėjo. Daugių daugiausia, jei ir būtų girdėję, tai būtų jų nesupratę. Juk susirinkime dalyvavo italai, prancūzai, britai, ispanai, vokiečiai ir kitų tautų kalbomis kalbantys.“

J. Huso Laiškų knyga baigiama mirties bausmės vykdymo aprašymu. 1415 metų liepos 6 dieną jis buvo sudegintas.
„O tada, kol meldėsi, ta popierinė karūna nuo jo galvos nuslydo ant žemės, kai žvelgdamas į dangų kartą atlošė sprandą. Tada vienas iš kareivių tarė: uždėkime jam ant galvos, kad būtų sudeginta kartu su jo šeimininkais velniais, kuriems tarnavo. O kai sargybinių palieptas iš maldos vietos pakilo, garsiai tarė: Viešpatie Jėzau Kristau, padėk man, kad šitą žiaurią ir labai negarbingą mirtį, kuriai esu pasmerktas dėl šventos Evangelijos ir tavo žodžio skelbimo, tvirta ir ramia dvasia ištverčiau. Po to, kaip ir anksčiau, žmonėms paaiškino savo mirties priežastį. Pirmiausia buvo budelio iš savų drabužių išrengtas ir prie stulpo, su rankomis už nugaros, išmirkytomis virvėmis pririštas. Kai veidą atsuko į rytus, kažkas sušuko, kad eretikui nėra ko žiūrėti į rytus, todėl nusuko į vakarus. Jo kaklą grandine pritvirtino prie stulpo. Tai pastebėjęs juokdamasis pasakė, kad, vardan Kristaus, mielai bus su šita grandine, kadangi žino, jog Kristus buvo supančiotas daug sunkesne grandine.“

Čia priešpaskutinis knygos puslapis. Aprašoma, kaip J. Husas paskutinį kartą buvo paragintas prisipažinti klydęs ir atsižadėti savo klaidų. Husas vėl pakartojęs, kad jis neteisingai apkaltintas, kad nieko klaidingo neskelbęs. Jo mokymo galutinis ypatingas tikslas buvęs mokyti žmones atgailos ir nuodėmių atleidimo. Jis ramiai pasitinkąs mirtį.
„Pagaliau uždegus ugnį, Jonas Husas aukštu balsu ėmė giedoti: Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk manęs. Kai šitai ėmė daryti trečią kartą, vėjas papūtė jam į veidą liepsną, kuri jį uždusino. Tačiau jis judinosi tol, kol kažkas tris kartus galėjo sukalbėti Viešpaties maldą. Kai visos malkos sudegė, viršutinė kūno dalis dar kyšojo iš grandinės.“
Paskutiniame puslapyje rašoma, kad kūno liekanos kartu su stulpu buvę iš naujo padegtos, kad Huso galva buvusi nukirsta ir įmesta į ugnį, kad surasta širdis – persmeigta ir visiškai sudeginta. Pasistengta, jog būtų surinkti visi pelenai, viskas sumesta į Reiną, kad neliktų žemėje nė menkiausios Jono Huso dulkelės (ne vel tenuissimus pulvis in terra superesset eius viri).
Vis tik jo atminimo iš dievobaimingų širdžių niekada nepajėgsianti sunaikinti nei ugnis, nei vanduo ir nė jokia bausmė – tokia pranašyste baigiama Jono Huso Laiškų knyga.

Pamaldus ir mokslingas popiežiaus (įsakymu) sudeginto Jeronimo Savonarolos Apmąstymas psalmėms Pasigailėk manęs, Dieve ir Pas tave, Viešpatie, ieškau užuovėjos. Vitemberge, 1523.
Italų pamokslininkas, politinis veikėjas, bažnyčios reformatorius Džirolamo Savonarola popiežiaus Aleksandro VI įsakymu 1497 m. buvo ekskomunikuotas, o 1498 gegužės 23 d. sudegintas Florencijoje, jo pelenai išberti į Arno upę. Apmąstymus ketvirtai, garsiausiai Atgailos psalmei (Ps 51) ir Maldai nelaimės valandą (Ps 31) rašė paskutinėmis savo gyvenimo dienomis ir antrosios psalmės apmąstymo nespėjo baigti (In te domine speravi... morte praeventus explere non potuit). 
Vitemberge Dž. Savonarolos knyga buvo išleista praėjus 25 metams po kankinio mirties. Pratarmę  parašęs M. Liuteris dėl Savonarolos, švento vyro, mirties apkaltina popiežių, apaštalinį sostą vadina pražūtingu ir šlykščiu (perditionis illa sedes abominabilis). Savonarolos kaltė nebent ta, kad norėjo apvalyti Romą – Lernos baidyklę (nulla culpa, nisi quod Lernae Romanae optabat purgatorem). Popiežius norėjęs ištrinti ir Savonarolos atminimą, bet to padaryti nepavyko.
Tikriausiai neatsitiktinai dviejų XV a. kankinių – J. Huso ir Dž. Savonarolos – knygos įrištos kartu.
Jie abu įtraukti į Index librorum prohibitorum sąrašą. J. Husas visiškai uždraustas pagal Tridento susirinkime priimtas taisykles, o prie Dž. Savonarolos pavardės išvardinti darbai, kurie draudžiami tol, kol bus ištaisyti (donec emendatae prodeant).

Pilypo Melanchtono parašyti Atsakymai į nedorus Bavarijos inkvizicijos straipsnius. Vitenberge išleisti Georgo Rhau paveldėtojų, 1558 metais.
Pilypas Melanchtonas (tikroji pavardė Schwartzerd) su Reformacijos pradininku Martynu Liuteriu susitiko Vokietijos Vitenbergo universitete. Liuteris įtikino Melanchtoną prisijungti prie Reformacijos judėjimo ir netrukus šis tapo Liuterio bendražygiu bei artimu bičiuliu, drauge kovojusiu dėl Bažnyčios reformos. Po Liuterio mirties Reformacijos šaukliu tapo Melanchtonas. Nepaisant to, kad jo pozicija tarp liuteronų buvo prieštaringai vertinama, Melanchtonas vis dėlto liko iškiliu Reformacijos lyderiu iki savo mirties.
P. Melanchtonas taip pat įrašytas į Index librorum prohibitorum sąrašą. Nors uždraustas kaip eretikas, papildomai išskirtas veikalas apie Paskutinę vakarienę (Sententiae sanctorum Patrum de Coena Dominica).

Libri a Haereticis scripti, vel editi – eretikų parašytos ar išleistos knygos

Vokiečių kalba 1520 m. Strasbūre išleista M. Liuterio Bažnyčia Babilono nelaisvėje.
Martyno Liuterio portretas.

Bažnyčia Babilono nelaisvėje. Iliustracija.

Enchiridionas dievobaimingų maldų su, kaip vadina, Pasionalu, prie kurių prisidėjo naujas Kalendorius su senais ir naujais metais, taip pat kai kurie kiti (dalykai), ką parodo rodyklė. D[aktaras] Marty[nas] Liut[eris]. Vitemberge 1543 metais.
Antraštiniame lape matyti tik Martyno Liuterio pavardė. Iš tikrųjų, ši knyga yra leidybos konvoliutas, nes Kalendoriaus autorius yra vokiečių matematikas ir astronomas Erazmas Reinholdas (1511–1553). Jis mokėsi Vitembergo universitete, buvo globojamas Pilypo Melanchtono, tapo ir Vitembergo universiteto rektoriumi. Jo Calendarium novum išspausdintas prieš Enchiridioną (Mažąjį katekizmą). Apimtis – 160 nenumeruotų puslapių. Paaiškinta, kaip reikia naudotis Kalendoriumi, rašoma apie saulę, mėnulį, mėnesius. Greta mums įprasto dienų žymėjimo, nurodo ir romėnų Kalendas, Nonas, Idas, nes, pasak autoriaus, daugelis mokytų žmonių dar mielai tokią datą naudoja.
Įvade M. Liuteris rašo, kad nemokytiems žmonėms, kurie negali skaityti šventos Biblijos, būtina aiškinti tikėjimo tiesas, maldas, kad negali būti jokios savivalės, jokio iškraipymo. Nuosekliai aiškina 10 Dievo įsakymų, kiekvieną maldos „Tėve mūsų“ eilutę ir kitas maldas, krikščioniško tikėjimo simbolius, Bažnyčią, išpažintį, sakramentus. Apmąstoma kančia, pasirengimas mirčiai. Liuteris pastebėjo, kad vaikai ir paprasti, naivesni (simpliciores) žmonės geriau supranta vaizdus, todėl nutarė Pasionalą (Kristaus kentėjimą) pavaizduoti piešiniais. Pridėjo ir kitų svarbių Šventojo Rašto pasakojimų piešinius. Knyga baigiama laišku ir „Labai paprastu ir labai trumpu Katekizmo išdėstymu“ ( Simplicissima et brevissima Catechismi expositio).
Knygos antrojo viršelio vidinėje pusėje nežinomas asmuo parašė, kad knygą paveldėjo: Ex haereditate paterna.

Apie Bažnyčią. Kas yra ir kokia turi būti Bažnyčia, kur būtų ir kokie būtų tikros Bažnyčios ženklai.

Daktaro Ulricho Cvinglio, nepailstančio Ciuricho bažnyčios vadovo Darbų, iš dalies jo paties lotyniškai parašytų, iš dalies į lotynų kalbą iš gimtosios kalbos išverstų, pirmoji dalis. Šio leidinio pabaigoje prisidėjo to paties autoriaus įvairiomis temomis rašyti Rinktiniai laiškai. Sąrašą ir šitos knygos turinį rasi po Apologijos.
Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Matas 11, 28).
Ciuriche pagamino Kristoforas Frošhaueris 1581 metais.
Antraštiniame lape, šalia leidėjo ženklo, matome įrašą lotynų kalba: Andr. Wandlovius Verbi Dei Minist[er] comp[aravit] Anno 1606. Tai buvusio knygos savininko, evangelikų reformatų kunigo Andriaus Vandlovijaus (Dobžanskio) įrašas, liudijantis kad knygą įsigijo 1606 m. 

Kairėje pusėje išspausdintas Pirmo tomo turinys, kur knygos savininkas pasižymėjo kaip svarbius tris dalykus: laišką visai šveicarų bendruomenei, kad krikštatėvystė netrukdo santuokai, keletą taisyklių, kaip reiktų auklėti laisvų tėvų jaunuolius, pamokslą apie Mergelę Mariją.
Dešinėje pusėje – Ulricho Cvinglio, Ciūricho protestantų vadovo, portretas. U. Cvinglio įtaka Reformacijai liko J. Kalvino šešėlyje.

Tikėjimo tiesų išdėstymas, pirmą kartą į keturias knygas suskirstytas, aiškiais skyriais padalintas, papildytas, kad gali būti laikomas nauju veikalu. Autorius Jonas Kalvinas. Ženevoje: Roberto Stephan’o (Estienne’as) pastangomis, 1559. 
Veikalas išleistas dar J. Kalvinui esant gyvam. 

Jono Kalvino visi Apaštalų darbų komentarai, paties autoriaus peržiūrėti ir dideliu priedu praturtinti. Šitų komentarų naudingumą rodo dvi Rodyklės, pabaigoje darbo pridėtos. Pirmoji dalykų ir žodžių. Paskesnė: abiejų Testamentų vietų, kurias savo nuožiūra aiškinimui tinkamas parinko. Ženevoje pagamino Jonas Vinjonas 1609.

Jau po Jono Kalvino mirties 1609 m. Ženevoje išleistuose Apaštalų darbų komentaruose paliktas J. Kalvino kreipimasis į kunigaikštį Mikalojų Radvilą Juodąjį: Šviesiausiam kunigaikščiui p. Mikalojui Radvilui, Olykos kunigaikščiui, Vilniaus vaivadai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vyriausiajam maršalui ir kancleriui ir t. t. P[onui] ypatingai gerbiamam, Jonas Kalvinas.

Scripturae non in legendo consistant, sed intelligendo – Šventąjį Raštą negana skaityti, reikia suvokti

Garsus humanistas, filosofas, teologijos mokslų daktaras Erazmas Deziderijus (1466–1536) daug metų paskyrė Biblijos teksto studijoms. Jis svarbiausiu savo darbu laikė parengtą naują Naujojo Testamento originalo graikų kalba ir vertimo į lotynų kalbą leidimą (Bazelis, 1516 m.). Vėliau išėjo dar keturios pataisytos ir peržiūrėtos laidos. Erazmas bendradarbiavo ne tik su Bazelio leidėju, spaustuvininku Johanu Frobenu (1460–1527), bet ir su Ciuricho spaustuvininku, leidėju Kristupu Froschaueriu (1490–1564). Jis 1550 m. išleido visą Šventąjį Raštą. 
Čia matome Naujojo Testamento antraštinį lapą. Jame prie spaustuvininko ženklo raudonu rašalu pasirašė knygos savininkas: Simon Budnęus. Simonas Budnas (apie 1530–1593) buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos reformacijos veikėjas, Biblijos kritinės egzegezės pradininkas LDK. Skelbė protestantizmo idėjas Gudijoje, rašė lotynų, lenkų, gudų kalbomis. Kateketas, pamokslininkas, arijonų ideologas, vėliau antitrinitorius S. Budnas išvertė į lenkų kalbą Bibliją (Nesvyžiaus Biblija), 1570 m. – Naujajį Testamentą. 

S. Budnui priklausęs Naujojo Testamento egzempliorius visas išmargintas savininko pastabomis, rašytomis paraštėse raudonu rašalu. Galima manyti, kad taip įdėmiai skaitydamas jis ruošėsi savo Naujojo Testamento vertimui.