Parodos objektai

Prancūzų jėzuito Pierre-Juste Sautel’io (1613–1662) pirmą kartą 1669 m. išleistą alegorinių elegijų rinktinę pijorai pasitelkė gramatikos bei poetikos klasėse. Žaismingos ir net komiškos elegijos apie Blusos laidotuves, Auksinėje taurėje palaidotą musę, Rožių ir žibuoklių varžybas dėl gėlių viešpatavimo pirmiausia turėjo sudominti besimokančius jaunuolius ir kartu padėti lengviau ir sklandžiau įsisavinti lotynų kalbos gramatiką, retorikos vingrybes bei plėsti mokinių žodyną. O tam, kad studijuojantis jaunimas galėtų tobulinti ne tik lotynų, bet ir lenkų kalbos įgūdžius, Adomas Toločka (Adam Tołoczko, 1727–1793) šį rinkinį išvertė į lenkų kalbą.

XVIII a. pabaigos retorikos ir poetikos vadovėlis bei literatūros teorijos veikalas, kuriame nagrinėjami iškalbos principai, poezijos prigimtis, jos tikslai, poetinė vaizduotė ir įvairūs literatūros žanrai. Knygą išleido žymus Apšvietos epochos pijorų ordino vienuolis, pedagogas, retorikos profesorius ir literatūros teoretikas Filipas Nerijus Golianskis (Filip Neriusz Golański, 1753–1824). Pirmoje dalyje, skirtoje iškalbai (retorikai), nagrinėjami dalykai, susiję su gebėjimu įtaigiai, taisyklingai ir veiksmingai reikšti mintis. Retorika čia suprantama kaip menas, kurio paskirtis yra ne tik gražiai kalbėti, bet ir mokyti, paveikti klausytoją bei suteikti jam estetinį pasitenkinimą. Antroji dalis skirta poezijai ir jos žanrams. Golianskis aptaria bendrąją poezijos sampratą, jos kilmę, tikslus, vaizduotės reikšmę ir poetinio stiliaus ypatybes.

Antroji knyga buvo sumanyta kaip praktinis teorinio Golianskio veikalo Apie iškalbą ir poeziją priedas. Tai laiškų, oficialių raštų ir dokumentų rašymo chrestomatija. Jos tikslas – išmokyti jaunimą taisyklingos, aiškios ir įtaigios kalbos valstybiniam bei asmeniniam gyvenimui. Knygą sudaro trys pagrindinės dokumentų grupės: privatūs, šeimyniniai, bičiuliški bei oficialūs laiškai; memorialai – viešieji, diplomatiniai ar valstybiniai raštai, skirti reformų siūlymams, teisinėms ar politinėms problemoms spręsti; suplikos – oficialūs prašymai ar skundai, kuriais asmenys ar bendruomenės kreipdavosi į aukštesnę valdžią (pavyzdžiui, karalių, magnatus ar teismą). Golianskis knygoje kėlė idėją, jog laiškai privalo būti paprasti ir natūralūs, išlaikantys paties siuntėjo individualų kalbėjimo stilių. Kaip sektinus pavyzdžius autorius pateikia garsių epochos bei Antikos mąstytojų ir rašytojų tekstus. Knygoje publikuojami Voltero (Voltaire), Ruso (Rousseau), Stanislovo Konarskio (Stanisław Konarski, 1700–1773) ir kitų autorių laiškai. Prie tekstų autorius prideda savo komentarus, kuriuose nagrinėja pavyzdžių stilių, kalbos taisyklingumą ir retorines figūras. Tuo metu Golianskis aktyviai veikė Vilniuje, dėstė retoriką ir buvo svarbi vietos kultūrinio ir akademinio gyvenimo figūra.
 

Lenkiškas atrinktų Cicerono kalbų vertimas, kurį parengė pijoras Julijonas Semaška (Julian Jerzy Adam Siemaszko, 1739–1773). Šis leidinys buvo skirtas mokykloms ir laikomas vienu svarbiausių klasikinės romėnų literatūros vertimų, išleistų Vilniuje. Leidinyje pateikiamos atrinktos Cicerono kalbos apie valstybės valdymą ir teisę, piliečio pareigas ir atsakomybę. Taip pat atrinkti tekstai, analizuojantys teisingumo sampratą bei moralę, politinės retorikos teoriją ir iškalbos meną bei aukštinantys Respublikos gynimo idėjas. Vertimas buvo skirtas ne tik supažindinti skaitytojus su Cicerono kūryba, bet ir padėti mokiniams geriau suprasti klasikinę lotynų kalbą bei romėnų politinę mintį. Versdami klasikinius autorius, pijorai siekė, kad mokiniai gebėtų ne tik skaityti lotyniškus tekstus originalo kalba, bet ir visapusiškai suprastų jų turinį. Cicerono kalbos buvo laikomos pavyzdiniais retorikos tekstais, todėl jos buvo naudojamos, mokant viešojo kalbėjimo, argumentavimo, politinės filosofijos bei lotynų kalbos stilistikos. Knyga taip pat atspindi XVIII a. Apšvietos idėją, kad antikinė literatūra yra svarbi išsilavinusiam, pilietiškam, atsakingam ir iškalbingam visuomenės nariui ugdyti. 

Tai XVIII a. prancūzų kalbos gramatikos vadovėlis, skirtas kilmingo jaunimo ugdymui. XVIII a. prancūzų kalba buvo Europos diplomatijos, kultūros ir aristokratijos bendravimo kalba. Todėl Lietuvos ir Lenkijos didikų vaikai jos mokėsi kaip vienos svarbiausių užsienio kalbų. Šis vadovėlis supažindino mokinius su prancūzų kalbos gramatika, mokė taisyklingai skaityti ir rašyti, vartoti kasdienę ir viešąją  kalbą. Vadovėlis atspindi Apšvietos epochos švietimo reformas, kuriose daug dėmesio buvo skiriama modernių Europos kalbų mokymuisi, ypač būsimiems valstybės tarnautojams ir didikams.

Garsaus čekų pedagogo ir filosofo Jan’o Amos’o Komenský (1592–1670) kalbų mokymo veikalo adaptacija, parengta Adomo Toločkos (Adam Tołoczko, 1728–1793) ir pritaikyta Abiejų Tautų Respublikos pijorų mokyklų mokiniams. Knyga buvo viena iš svarbiausių XVII–XVIII a. Europos mokomųjų priemonių, naudotų mokant lotynų kalbos. Vadovėlyje tekstai pateikiami lygiagrečiai lotynų ir lenkų kalbomis, medžiaga suskirstyta į 100 teminių skyrių, kuriuose nagrinėjamos kasdienio gyvenimo, gamtos, žmogaus, visuomenės, amatų, religijos, mokslo ir valstybės temos. Iš šio vadovėlio mokiniai vienu metu mokėsi naujų žodžių, gramatikos ir sakinių sandaros. Svarbiausia buvo mokyti kalbos prasmingais ir naudingais tekstais, o ne vien kalant gramatikos taisykles ar atskirų žodžių sąrašus. Šis veikalas grindžiamas Komenský mokymo pagrindais: palaipsnio mokymosi nuo paprastesnių dalykų prie sudėtingesnių; žinių siejimo su realiu pasauliu; gimtosios kalbos naudojimo mokantis lotynų kalbos; kalbos mokymo rišliais tekstais, o ne vien gramatikos taisyklėmis. Šie principai XVII a. buvo nauji ir labai paveikė Europos švietimo raidą. Pijorų leidiniai, pritaikyti Abiejų Tautų Respublikos mokykloms, liudija Komenský idėjų poveikį XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos švietimo sistemai. 

Šiame moralinės filosofijos leidinyje publikuojamas viešas mokinių disputas, 1766 metais surengtas Vilniaus pijorų Collegium Nobilium auklėtinių. Leidinyje dialogo forma aptariami pagrindiniai etikos ir dorovės klausimai, atspindintys to meto ugdymo idealus ir bajorų jaunimo moralinio bei pilietinio auklėjimo pagrindus. Svarbiausios nagrinėjamos temos: žmogaus pareigos Dievui, valstybei ir visuomenei; garbės, teisingumo, saikingumo ir išminties samprata; bajoro elgesio normos; pilietiškumas ir tarnystė tėvynei; tinkamas jauno žmogaus auklėjimas. Knygoje etika pateikiama ne kaip abstrakti filosofinė disciplina, o kaip praktinis vadovas, padedantis ugdyti dorą ir visuomenei naudingą žmogų. Tokie disputai buvo svarbi pijorų mokymo metodo dalis, nes leido mokiniams viešai parodyti savo retorikos, filosofijos ir logikos žinias, mokė argumentuoti ir diskutuoti aktualiomis moralės temomis. Leidinys atskleidžia moralines ir pilietines vertybės, kurios buvo diegiamos XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos bajorų jaunimui, nes „didžiausia tarnystė valstybei yra jaunimo ugdymas“.

Šis Kazimiero Narbuto (Kazimierz Daniel Narbutt, 1738–1807) veikalas laikomas pirmuoju lenkų kalba parašytu logikos vadovėliu, skirtu Lietuvos mokyklų ir platesnės visuomenės reikmėms. Jis buvo svarbus tuo, kad logikos ir filosofijos dalykai buvo dėstomi ne lotynų, o lenkų kalba, todėl filosofijos žinios tapo prieinamesnės daugiau skaitytojų. Knyga taip pat prisidėjo prie lenkiškos filosofijos ir logikos terminijos kūrimo bei įtvirtinimo. Narbutas logiką suprato gana plačiai – ne vien kaip formalių samprotavimo taisyklių sistemą, bet ir kaip pažinimo bei teisingo mąstymo mokslą. Jis pabrėžė patyrimo reikšmę pažinimui, abejonę laikė svarbia pažinimo proceso dalimi, o daiktų požymių pažinimą siejo su patirtimi ir indukciniu apibendrinimu. Jo logikos sampratai būdingi ir psichologiniai elementai – dėmesys žmogaus mąstymo procesams. Vadovėlis atspindi XVIII a. Vilniuje vykusį perėjimą nuo tradicinės scholastinės filosofijos prie Apšvietos epochos racionalizmo, empirizmo ir kritinio mąstymo. Knyga tapo vienu iš veikalų, skleidusių naujesnes filosofijos idėjas Lietuvos mokyklose. Tai ne tik logikos vadovėlis, bet ir svarbus XVIII a. Vilniaus filosofinės kultūros dokumentas, liudijantis, kaip Apšvietos epochos idėjos buvo taikomos mokykliniam ugdymui ir skleidžiamos lenkų kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Prancūzų jėzuitų filosofo, matematiko ir fiziko François Para du Phanjas’o (1724–1797) filosofinio-apologetinio veikalo vertimas į lenkų kalbą. Knygą išvertė ir Abiejų Tautų Respublikos auditorijai pritaikė pijorų ordino vienuolis Motiejus Tukala (Maciej Tukałło, 1727–1807). Phanjas buvo žinomas kaip vienas pirmųjų Europos mąstytojų, pavartojusių ir išpopuliarinusių pačią „religijos filosofijos“ (pranc. philosophie de la religion) sąvoką. Tai tipiškas krikščioniškosios Apšvietos kūrinys, rėmęsis proto ir tikėjimo vienove; jame autorius siekė parodyti, kad protas ir loginis mąstymas veda prie tų pačių tiesų, kurias skelbia Bažnyčia. Kadangi Phanjas buvo matematikas bei fizikas, savo apologetikoje jis dažnai rėmėsi gamtos mokslų dėsniais, teigdamas, kad tobula visatos tvarka įrodo Kūrėjo buvimą. Knyga atstojo vadovėlį vyresniųjų klasių studentams, turėjusį padėti pasirengti intelektualinėms diskusijoms su to meto pasaulietinėmis idėjomis. 

Bažnyčios istorijos vadovėlis, išverstas iš prancūzų kalbos į lenkų kalbą ir skirtas dvasininkų bei pasauliečių ugdymui. Veikale aptariama krikščionių Bažnyčios istorija nuo jos ištakų iki Naujųjų laikų. Knygoje nagrinėjamas ankstyvosios krikščionybės atsiradimas ir plitimas, Bažnyčios raida, visuotiniai Bažnyčios susirinkimai ir sinodai, popiežių ir vyskupų vaidmuo, erezijų atsiradimas ir jų poveikis Bažnyčiai, krikščionybės santykis su pasaulietine valdžia, svarbiausi religiniai ir politiniai įvykiai, paveikę Europos istoriją. Veikalas parašytas ne vien kaip chronologinis istorijos pasakojimas – jame pateikiami komentarai bei moralinės įžvalgos, aiškinančios Bažnyčios vaidmenį visuomenės ir valstybių raidoje. Tokio pobūdžio leidiniai buvo pasitelkiami kaip pagalbinė mokymo priemonė istorijai, religijai ir moralinei filosofijai studijuoti. Šis leidinys atspindi XVIII a. Apšvietos epochos siekį istoriją grįsti kritiškesniu šaltinių vertinimu ir Bažnyčios praeitį pateikti kaip svarbią bendrosios Europos istorijos dalį. 

Ši knyga yra vienas svarbiausių XVIII a. istorijos vadovėlių, išleistų Vilniuje Apšvietos epochoje. Ji buvo parengta kaip mokomoji priemonė bajorų jaunimui, besimokančiam pijorų mokyklose, ir atspindi to meto švietimo reformas, kuriomis siekta istorijos mokymą grįsti ne vien valdovų genealogijomis, bet ir valstybių politine raida. Vadovėlis buvo skirtas ugdyti būsimus valstybės tarnautojus ir bajorų luomo atstovus. Istorija buvo laikoma ne tik praeities pažinimu, bet ir politinio auklėjimo priemone, kuri turėjo supažindinti su svarbiausių pasaulio valstybių raida, padėti suprasti valstybių stiprėjimo ir silpnėjimo priežastis, mokyti pasitelkti istorijos pavyzdžius, ugdyti politinį mąstymą ir pilietines dorybes. Vadovėlio struktūra aiški ir nuosekli. Medžiaga pateikiama chronologiškai, trumpais skyriais ir glaustu pasakojimu. Tokia forma buvo patogi mokytis ir kartoti mintinai. Knyga atspindi perėjimą nuo XVII a. kronikinio istorijos dėstymo prie modernesnio, analitiškesnio istorijos aiškinimo, kuriuo siekiama atskleisti priežastinius istorinių įvykių ryšius.

XVIII a. Lenkijos istorijos veikalas, parašytas prancūzų kalba ir vėliau išverstas į lenkų kalbą. Knygos autorius – prancūzų istorikas ir publicistas Pierre’as-Joseph’as Solignac’as (1687–1773), kuris buvo Lenkijos karaliaus ir Lotaringijos kunigaikščio Stanislovo Leščinskio (Stanisław Bogusław Leszczyński, 1677–1766) sekretorius. Veikalas laikomas vienu reikšmingiausių XVIII a. bandymų pristatyti Lenkijos ir Lietuvos valstybės istoriją Vakarų Europos skaitytojams. Autorius daug dėmesio skiria ne tik politinei istorijai, bet ir valstybės institucijų, teisės bei visuomenės raidai. Istorinę medžiagą apie Lenkiją Solignac’as rinko, gyvendamas Stanislovo Leščinskio dvare Lotaringijoje. Kadangi autorius turėjo prieigą prie valdovo archyvų ir amžininkų liudijimų, jo darbas buvo laikomas vienu autoritetingiausių XVIII a. pasakojimų apie Respubliką. Šis leidinys prisidėjo prie teigiamo Abiejų Tautų Respublikos įvaizdžio formavimo Europoje, o lenkiškas vertimas padarė jį labiau prieinamą vietos skaitytojams. Nors veikalas skirtas visos Lenkijos istorijai, jame reikšminga vieta tenka ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Aptariama Lietuvos politinė raida, valdovai, unijos su Lenkija, bendros Respublikos institucijos ir Lietuvos dalyvavimas svarbiausiuose kariniuose bei diplomatiniuose įvykiuose.

Rusijos istorijos veikalas, į lenkų kalbą išverstas pijoro Bernardo Siručio (Bernard Siruć, 1731–1784). Antraštėje nurodomą autorių Ivaną Nestesuranojų (Iwan Nestesuranoj) mokslininkai identifikuoja kaip prancūzų istoriką Jean’ą Rousset’o de Missy (1686–1762). Sirutis neapsiribojo vien tik pažodiniu istorijos vertimu. Jis tekstą adaptavo Abiejų Tautų Respublikos skaitytojams, papildė leidinį pastabomis ir paaiškinimais, o penktame tome pateikė naujos istorinės medžiagos, surinktos iš kitų Europos autorių. Knygoje aprašoma Rusijos valstybės istorija nuo ankstyviausių laikų iki XVIII a., pabrėžiant Maskvos kunigaikštystės iškilimą, Rusijos valdovų politiką, valstybės teritorinę plėtrą, administracines ir karines reformas. Ypač daug dėmesio skiriama Petro I Didžiojo valdymo laikotarpiui, jo reformoms ir Rusijos tapimui viena svarbiausių Europos valstybių. Šis veikalas buvo vienas pirmųjų išsamių Rusijos istorijos leidinių lenkų kalba. XVIII a. skaitytojams jis suteikė galimybę susipažinti su Rusijos politine raida tuo metu, kai Rusijos imperija tapo svarbia Abiejų Tautų Respublikos kaimyne ir politine galia. Knyga taip pat atspindi Apšvietos epochos siekį skleisti istorines ir politines žinias tautinėmis kalbomis.

XVIII a. edukacinis veikalas apie Senovės Romos visuomenę, valstybės valdymą, kasdienį gyvenimą ir religiją. Knyga buvo skirta mokykloms, ypač pijorų ugdymo sistemai, ir naudota kaip pagalbinė priemonė, mokantis Antikos istorijos bei lotynų kalbos. Veikalas paremtas prancūzų istoriko ir pedagogo Claude’o Fleury (1640–1723) veikalu apie senovės romėnų papročius, kuris XVIII a. buvo plačiai naudojamas Europos mokyklose. Knygoje įvairiais atžvilgiais išsamiai aptariamas Senovės Romos gyvenimas: valdymo sistema – magistratai, senatas, liaudies susirinkimai ir pareigybės, romėnų visuomenės sandara, šeima ir auklėjimas, kasdienis gyvenimas, apranga, maistas, būstas ir papročiai, kariuomenė, viešosios šventės ir pramogos, romėnų religija, dievai ir aukojimo apeigos. Autorius siekia parodyti, kaip Romos politinė sistema ir visuomenės papročiai prisidėjo prie valstybės stiprėjimo ir vėlesnio nuosmukio. Knyga padėjo mokiniams suvokti Antikos kultūrinį ir politinį gyvenimą, o tai buvo būtina, studijuojant klasikinę literatūrą. Apšvietos epochoje Senovės Roma buvo laikoma pilietiškumo, teisės ir valstybės valdymo pavyzdžiu, todėl tokie veikalai buvo svarbi mokymo programos dalis. Jie nesiribojo vien istorinių faktų pateikimu, o siekė ugdyti mokinių moralines ir pilietines vertybes, supažindinant su klasikinės civilizacijos paveldu.

XVIII amžiaus pabaigos geografijos vadovėlis, skirtas Vilniaus kilmingųjų kolegijos antros klasės mokiniams. Vadovėlis buvo itin pažangus savo laikmečiui, nes geografiją pateikė ne kaip sausą vietovardžių sąrašą, o susiejo ją su gamta, politika ir istorija. Knygą sudaro trys pagrindinės dalys: Gamtinė geografija – joje supažindinama su Žemės rutuliu, poliais, dienovidžiais, pusiauju, horizontu bei dangaus sfera; Politinė geografija – aprašomos tuometinės pasaulio ir Europos valstybės, jų sienos, sostinės, valdymo formos ir politinė sandara; Istorinė geografija – vietovės pristatomos pagal istorinius įvykius, mūšius ir valstybių kaitą. Vadovėlis turėjo teikti „naudą kilmingajam jaunimui“, nes būtent jiems geografijos žinios buvo būtinos būsimai politinei, karinei ar diplomatinei karjerai valstybėje.

Giovanni Battista Beccaria (1716–1781) buvo italų fizikas, pijoras ir Turino universiteto gamtos filosofijos profesorius. Jis laikomas vienu svarbiausių XVIII a. elektros tyrinėtojų. Jo darbai buvo susiję su tuo metu sparčiai besiformuojančiu elektros mokslu (elektrologija). Beccaria tyrinėjo elektros reiškinius, elektros iškrovą, atmosferos elektrą ir žaibus. Jo tyrimai buvo svarbūs tuo metu vykusiam bandymui eksperimentiškai paaiškinti, kas yra elektra ir kaip ji reiškiasi gamtoje. Beccarios darbams būdingas ypatingas dėmesys eksperimentams. Elektros reiškiniai buvo ne tik teoriškai aiškinami, bet ir tiriami, atliekant bandymus su elektriniais prietaisais. Tai atspindi XVIII a. Apšvietos laikotarpiu stiprėjusią nuostatą, kad gamtos reiškiniai turi būti aiškinami, remiantis stebėjimais, eksperimentais ir racionaliu samprotavimu. Dirbtinė elektra buvo elektros reiškiniai, kuriuos žmogus galėjo sukelti, naudodamas specialius aparatus ir eksperimentines priemones. Tuo tarpu gamtinė elektra buvo siejama su atmosferoje vykstančiais reiškiniais, ypač žaibais ir perkūnija. Toks skirstymas buvo svarbus, siekiant parodyti, kad laboratorijoje sukeliami elektros reiškiniai ir gamtos reiškiniai gali būti tos pačios fizinės prigimties. Šiuo požiūriu knyga atspindi XVIII a. mokslininkų pastangas gamtos reiškinius paaiškinti vieningais fizikos dėsniais. Knygos vertėjas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (Stanisław Bonifacy Jundziłł, 1761–1847) buvo pijoras, gamtininkas, fizikos ir chemijos dėstytojas, vėliau – Vilniaus universiteto profesorius. Jis buvo viena svarbiausių XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios gamtos mokslų figūrų Lietuvoje.

1789 m. prancūzų zoologo ir fiziko Mathurin’o Jacques’o Brisson’o (1723–1806) parengtą fizikos vadovėlį XIX a. į lenkų kalbą išvertė Vincentas Choinickis (Wincenty Chojnicki). Tai vienas pirmųjų sisteminių fizikos vadovėlių lenkų kalba, kuris skatino atsisakyti vien scholastinio mokymo ir ragino pereiti prie eksperimentais grįstų fizikos studijų. Leidinyje gausu fizikos prietaisų, eksperimentų įrangos ir pan. vario raižinių, kurie padėjo mokiniams lengviau suprasti ir išmokti eksperimentinę fiziką. Viena įdomiausių leidinio ypatybių – iš pradžių pateiktas trumpas terminų žodynėlis, padėjęs skaitytojams suprasti naują mokslinę terminiją lenkų kalba. Ši teorijos ir empirikos sąjunga atspindėjo modernų požiūrį į gamtos mokslų dėstymą Abiejų Tautų Respublikoje ir žymėjo ankstyvosios gamtos filosofijos perėjimą prie moderniosios fizikos.

Anton’o von Störck’o (1731–1803), žymaus austrų gydytojo ir Vienos medicinos mokyklos atstovo vadovėlis, į lenkų kalbą išverstas Florian’o B. Dargosz’o. Knyga buvo parengta kaip praktinis gydymo vadovas, kuriame pateikiami ligų atpažinimo, gydymo ir slaugos patarimai. Šis leidinys buvo skirtas karo ir kaimo gydytojams, kurie dažnai buvo vieninteliai medicinos specialistai provincijoje, bei medicinos praktikams, neturėjusiems universitetinio gydytojo išsilavinimo. Pagrindinis tikslas buvo pateikti aiškias ir praktiškas instrukcijas, kaip atpažinti ligas, suteikti pirmąją pagalbą ir taikyti populiariausius gydymo metodus. Knygoje aptariamos įvairios medicinos temos: vidaus ligų diagnostika, karščiavimo ir infekcinių ligų gydymas, žaizdų priežiūra, kraujavimų stabdymas, lūžių ir išnirimų gydymas, vaistų paruošimas ir vartojimas, higienos bei ligų prevencijos principai. Medžiaga išdėstyta metodiškai, todėl leidinys buvo tinkamas ir kaip mokymo vadovėlis, ir kaip kasdienio darbo žinynas. Šis leidinys padėjo skleisti naujas XVIII a. Europos medicinos žinias Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei Lenkijos karalystėje ir prisidėjo prie medicinos pagalbos gerinimo kariuomenėje bei kaimo vietovėse.