Įvadas

Žaliasis tiltas istoriniuose šaltiniuose vadinamas pirmuoju tiltu per Nerį Vilniuje ir laikomas galbūt reikšmingiausiu tiltu mieste.
Archyviniai dokumentai mums kalba apie pirmąją privilegiją statyti tiltą per Nerį, suteiktą Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui (1480–1539), kurią 1529 metais davė Lietuvos ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis  (1467–1548 ). Jo viešpatavimo metais buvo ypač stiprinamas ūkis ir administracijos tvarka. Buvo numatyta tilto vieta – prie Žemutinės pilies. Tiltas turėjęs būti be važiuojamosios dalies, pastatytas iš akmenų arba plytų, šalia tilto numatytos prekybos būdelės. Numatyta, jog mokesčiai, surinkti už važiavimą tiltu ir prekybos būdelių nuomą, turėję padengti tilto statybos kaštus. 
Nėra žinoma kodėl, tačiau tiltas taip ir nebuvo pastatytas. Goštautas savo teises perleido tuometiniam miesto pilininkui Ulrichui Hozijui – asmenybei, Vilniaus piliečiui ir karaliaus pareigūnui, persikėlusiam iš Krokuvos į Lietuvos sostinę ir jos labui nuveikusiam daug svarbių darbų. Surinkti mokesčiai už važiavimą tiltu bei prekybos būdelių nuomą leido padengti tilto statybos išlaidas ir pastatyti viešąją ligoninę prie Šventosios Dvasios bažnyčios.
Tilto statyba pradėta 1532 metais. Ulrichui Hozijui 1535 m. mirus, 1536 m. Žygimantas Senasis privilegiją valdyti tiltą suteikė Jonui Hozijui, Ulricho sūnui. 1536 m. tiltas buvo baigtas mūryti. Jis vadintas Didžiuoju arba Vilniaus tiltu. Kad mokesčių būtų surinkta kuo daugiau, buvo uždrausta per Nerį tarp Bistryčios (dabar Baltarusijoje) ir Kernavės statyti tiltus, o tarp Verkių ir Panerių buvo liepta įrengti lieptus ir keltus. Nuo tilto mokesčio buvo atleisti bajorai, dvasininkai, taip pat žydai, vežę artimuosius laidoti į kitoje Neries pusėje esančias kapines. 
Kaip tiltas atrodė, matyti 1581 m. sudarytame Franco Hogenbergo plane – medinis, skiedriniu stogu, jo pakraščiuose įsikūrusios krautuvėlės. 
1545 m. tiltas buvo perduotas Vilniaus magistratui, įpareigojant iš pajamų, gautų už naudojimąsi tiltu, išlaikyti prieglaudą šalia Šventosios Dvasios bažnyčios. Nėra žinių, kada šis tiltas sunyko. 1621 m. tiltas buvo atnaujintas Vilniaus miesto gyventojų sąskaita.
Deja, nepraėjus nė dvidešimčiai metų nuo tilto pastatymo, 1655 m. Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos kariuomenė, traukdamasi nuo puolančių rusų, tiltą sudegino. Atstatytas jis buvo po kelių dešimtmečių – 1674 m. pagal italų inžinieriaus ir architekto Džiovanio Batistos Fredianio (1627/1632–1700) projektą. Tai buvo bene didžiausias kūrybinis šio architekto projektas. Jis rėmėsi sumanymu pastatyti ilgą vienos arkos tiltą, nenaudojant tarpinių atramų. Tačiau dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių šis sumanymas baigėsi nesėkme ir nemalonumais. Jau baigiant statybas, orams atšilus, Neries vanduo pakilo ir išjudino tiltą, kuris įvirto į upę. 
1679–1732 metais veikė ant Hozijaus tilto atramų sumontuotas naujas tiltas. Tiltui nustojus veikti, per upę buvo keliamasi keltu.
1739-aisiais LDK didžiojo iždininko Jono Mykolo Sologubo (1697–1748) lėšomis pastatytas ir nudažytas žalia spalva naujas medinis tiltas. Dėl šios priežasties jis buvo pavadintas Žaliuoju. 1776 metais Žaliasis tiltas atnaujintas. 
1789 m. architektas Laurynas Gucevičius (1753–1798) parengė naujo mūrinio tilto projektą, tačiau statyti priimtas Mauracho projektas. Darbų priežiūra pavesta iš Lenkijos kilusiam architektui Martynui Knakfusui (apie 1742–1821), nuo 1768 metų gyvenusiam Vilniuje. Tuometinis Vilniaus universiteto rektorius, astronomas Martynas Počobutas (1728–1810) įdėjo daug pastangų, rūpindamasis lėšomis tiltui atstatyti. 
1791 m. tiltas sudegė greičiausiai dėl dervingų pušinių rąstų viršuje, kurie greitai įsiliepsnojo, atpūtus degančių skiedrų nuo šalia liepsnojusio namo. Be tilto miestas išbuvo iki 1806 metų. Šiais metais Žaliasis tiltas buvo atstatytas pagal Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo Šulco projektą. Jis buvo su ilgomis lytlaužomis, važiuojama ant jo buvo pro vartus, virš kurių buvo įrengtas sargybos postas. Tokį tilto vaizdą 1808 m. akvarele nuliejo dailininkas Juozapas Peška.
Neilgai trukus, tiltas ir vėl skendo liepsnose – 1812 metais, prieš įžengiant į Vilnių Napoleonui, besitraukianti Rusijos kariuomenė Žaliąjį tiltą sudegino. 
1813 m. tiltas ir vėl atstatytas, 1827–1828 m. atnaujintas, o 1848 m. galutinai restauruotas. Visą tą laiką, kol tilto nebuvo, vilniečiai naudojosi keltu.
1894 m. medinio Žaliojo tilto per Nerį vietoje pastatytas profesoriaus Nikojaus Beleliubskio suprojektuotas metalinis tiltas. Jis buvo atremtas tik į prieštilčius, be tarpinių atramų. Manoma, kad jį statant dalyvavo ir garsusis inžinierius Petras Vileišis (1854–1946). Upėje stūksojusios ankstesnių tiltų atramos buvo išardytos, kad netrukdytų laivybai. Įvažiavimo santvara papuošta skydeliu su Vyčiu. Tiltas tradiciškai nudažytas žalia spalva. 
Ir šiam tiltui nebuvo lemta išlikti – per Pirmąjį pasaulinį karą jį bandė susprogdinti atsitraukianti rusų kariuomenė, tačiau tik apgadino. Na, o tiltą susprogdino vokiečių kariuomenė 1944 metais. Vietoj jo 1945 metais, vadovaujant inžinieriui A. Kuprevičiui, buvo pastatytas laikinas medinis tiltas.
Jau 1949 m. buvo pradėta metalinio tilto statyba. 1952-aisias lengvesnių konstrukcijų geležinis tiltas baigtas statyti, jam suteiktas sovietų generolo Ivano Černiachovskio vardas. Tiltas papuoštas keturiomis skulptūrinėmis grupėmis, kurias sukūrė garsūs to meto menininkai: „Žemės ūkis“ (aut. Bernardas Bučas ir Petras Vaivada), „Pramonė ir statyba“(Napoleonas Petrulis ir Bronius. Vyšniauskas), „Taikos sargyboje“ (Bronius Pundzius) ir „Mokslo jaunimas“(Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis). 1977 m. tiltas buvo atnaujintas.  
 Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1990 m. tiltui grąžintas „Žaliojo“ vardas. 2006 m. tiltas buvo atnaujintas, o 2015 metais nuo tilto buvo nukeltos visos sovietinių skulptūrų kompozicijos.
2023 m.  vėl pradėti Žaliojo tilto atnaujinimo darbai.

Parodą parengė Rūta Kazlauskienė
Redaktoriai – dr. Artūras Judžentis, dr. Giedrė Miknienė
Dokumentų skaitmenines kopijas darė Valentina Marmienė
Medžiagą internete pateikė Audronė Steponaitienė
Dokumentai – iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų