Parodos objektai

Praėjus 30-iai metų nuo poeto mirties leidėjas išplatino reklaminį lapelį su poeto atvaizdu. Tokiu būdu, ketinant išleisti Liudviko Kondratovičiaus poezijos rinktinę, buvo renkamos lėšos  ir sūnaus šeimai paremti.

1841–1844 metais Sirokomlė dirbo pas Liudviką Vitgenšteiną (1799–1866), po žmonos Sofijos Radvilaitės (1809–1832) mirties paveldėjusį Radvilų turtus.  Dvarų Vyriausiojoje valdyboje  su kitais dirbo keletą metų. Inteligentiška aplinka, giminės archyvas, meno vertybės, turtinga biblioteka, bendradarbiai literatai išugdė naują poetą. Nesvyžiuje Sirokomlė sukūrė pirmuosius trumpus humoristinius eilėraštukus, prisiminimų apie Nesvyžių sonetus. Mykolo Balinskio (1794–1864) prašymu parengė šią Nesvyžiaus ordinacijos istoriją, vėliau publikuotą M. Balinskio knygoje Senoji Lenkija.  

Vrublevskių bibliotekoje saugomos asmeninės literato knygos, pažymėtos šiuo knygos ženklu. Jis pagamintas spaudos būdu, priklijuotas kitoje antraštinio lapo pusėje. Iš knygose įrašytų numerių matyti, kad  asmeninėje poeto bibliotekoje buvo apie 450 tomų.  Šiuo metu  Bibliotekoje yra žinomos 47 jam priklausiusios knygos: 29 išleistos XVI–XVIII a.,  kitos („naujosios“), pasirodžiusios XIX a.  Poetas rinko lenkiškai ir lotyniškai rašiusių LDK autorių, romėnų klasikų, literatūros istorijos leidinius. Dėmesio vertas faktas, kad jaunavedžiai Paulina ir Vladislavas vestuvių proga buvo gavę dovanų šešiatomę literatūros istoriko Michalo Višnievskio Lenkų literatūros istoriją,  kurios išlikęs tik vienas – paskutinis tomas.
Rinkinyje yra retenybių: iš poeto bibliotekos Vrublevskių biblioteka paveldėjo Pranciškos Uršulės Radvilienės (1705–1753) dramų rinkinį Komedye y tragedye (1754),  Martyno Smigleckio O lichwie y trzech przednieyszych kontraktach (1596), Aleksandro Viktoro Bohatkievičiaus Veikalą apie visuotinę bibliografiją (lenk. Rzecz o bibliografii powszechney, 1830). 
Eksponuojamas ekslibrisas įklijuotas  Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) Poezijos tome. Varšuvos jėzuitų spaustuvėje 1769 metais  išleistą knygą Liudvikui padovanojo Juozapas Ignotas Kraševskis (1812–1887). Kaip rašo poeto biografas V. Korotynskis (Korotyński, W. R. Syrokomla o sobie. Warszawa, 1896), 1850 metų vasarą Sirokomlė buvo nuvykęs į Hubiną (Voluinės sritis) pas istoriką. Po šio susitikimo rašytojai suartėjo: kuklus ir uždaro būdo Vladislavas sutiko rėmėją, skatinusį rašyti. 1851 metais pasirodė vertimai į lenkų kalbą, J. Zavadzkis Vilniuje išleido du M. K. Sarbievijaus lyrikos tomus.

L. Gurnickio Lenkų dvariškis buvo populiari Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1520–1572) amžininko knyga, sulaukusi ne vienos pakartotos laidos. Šis egzempliorius galėjo priklausyti pasiturinčiam, grožį vertinančiam istorikui. Antraštėje išlikęs nenustatyto asmens nuosavybės antspaudas.  Įrištas ruda oda, viršeliai – su plokštelės ir ruletės įspaudais, viduje – ryškūs rožiniai popieriaus priešlapiai. Beje, pasirūpinta defekto atstatymu: trūkstami lapai atkurti spaudos būdu. Nustatyta, kad įrišas atliktas XIX a. viduryje. 

Pakvitavime autorius informuoja, kad už 176 sidabro rublius pardavė leidėjui Krasnosielskui poemos Dni doroczne na Litwie leidimo teisę su sąlyga, kad ji nebus spausdinama periodikoje. Rankraštis iliustruoja intensyvų korespondavimą su leidėjais, vadybinę finansinių interesų veiklą. Juk poetui  teko išlaikyti šeimą, mokėti nuomos mokesčius už dvarelius, Zalučę, Bareikiškes, o iš honorarų tai daryti buvo sunku. Kaip rašė Vladislavas Korotinskis, L. Kondratovičiaus globotinis, vėliau išgarsėjęs poetas, užuot aręs žagre, išardavo plunksna.

Tarasas Ševčenka (1814–1861) nusipelno būti vadinamas  pirmuoju Ukrainos dainiumi. Įžangoje vertėjas V. Sirokomlė rašo: „Jausdami, kad dar per anksti rašyti gyvo autoriaus gyvenimo ir kūrybos studiją, išvertėme tik Kobzarių, atveriantį švelnumą, jėgą, gilų pažinimą  ir meilę savo liaudžiai“. Tai pirmasis „Kobzario“ vertimas į lenkų kalbą.

1852–1856 metais Sirokomlės šeima gyveno Bareikiškėse, apie 15 kilometrų nuo Vilniaus Minsko kryptimi, iš čia dažnai važinėjo į Vilnių, o dvarelyje  taip pat sulaukdavo svečių. Čia lankėsi Antonis Edvardas Odinecas, Mikalojus Malinovskis, grafas Eustachijus Tiškevičius, rusų poetas Pavelas Kukolnikas, Stanislavas Moniuška, Antonis  Lešnovskis, gitaristas Stanislovas Ščepanovskis, violončelistas Samuelis Kosovskis, dailininkai Janas Moračinskis ir Vincentas Dmochovskis, Antonis Petkevičius (Plugas) ir dar daugelis literatūrai ir menui nusipelniusių žmonių. Poetas tapo aktyviu kultūrinio miesto gyvenimo nariu, padėjo įrengti Senienų muziejų, įsitraukė į Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veiklą. Vilniuje bene artimiausiu bičiuliu tapo Adomas Honoris Kirkoras. 
Tokiomis aplinkybėmis radosi du poeto publicistikos veikalai: 1857 metais – Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą, po kelerių metų – Nemunas nuo versmių iki žiočių. Tai kraštotyriniai pažintiniai veikalai, nepraradę savo įdomumo ir šiandien.

Poezijai įtakos turėjo Adomo Mickevičiaus (1798–1855) kūryba. Brandžiausius eilėraščius V. Sirokomlė parašė 1861–1862 metais. Juose sugebėjo pasiekti filosofinių apibendrinimų, ko nebuvo ankstesnėje jo kūryboje.

Co jest poeta
Nie poeta, kto śpiewa i patrzy
Czy słuchają, czy patrzą słuchacze ;
Lecz kto pierśmi do ziemi przypadłszy
Sam dla siebie śmieje i płacze.

Nie poeta, co stojąc na górze
Z pychą stroi pieśniarskie narzędzie,
Struny porwą, rozszarpią mu burze
I nic z pieśni sławionej niebędzie.

Lecz poeta, co kląkł po cichutku
Jak pokutnik światowy i boży,
Co łzę swojej radości i smutku
Na wilgotnej swej ziemi połoźy.

Bo z łez gorzkich wyrośnie wykwitnie
Piołun gorzki, co służy na zdrowie;
Uśmiech w kłosy przemieni się źytnie,
Z których chleb swój wypieką wnukowie.

Szczątki ojców, co mieści ta gleba,
On westchnieniem wywoła, wyświeci,
Aby oprócz powszednich brył chleba
Chleb duchowy szedł z ojców na dzieci.

Gyvendamas Zalučėje, V. Sirokomlė ėmėsi vertėjo duonos. Dirbo daug:  į lenkų kalbą  išvertė  ir J. Zavadzkio spaustuvėje išleido poetų J. Kochanovskio, M. K. Sarbievijaus, K. Janickio, S. Šimanovičiaus, W. Ines  kūrinių,  viduramžių istorijos kronikų autorių:  J. Sobeskio, A. M. Fredro, L. Goreckio, J. Lasickio, J. D. Solikovskio, veikalų. Kaip vienoje įžangoje yra pareiškęs, kad šie lotynų kalboje kaip amžinam įšale gulį. Puoselėjo viltį, kad šie  renesanso laikotarpio autoriai taps prieinami skaityti ir praturtins žmonių supratimą apie šioje žemėje anais amžiais gyvenusius ir kūrusius autorius.
Versdamas Sarbievijaus eiles, laikėsi tokio principo, kad tikslus pažodinis  perteikimas iš vertimo atima  gyvybingumą, žodis žodin verčiant, matyti pastanga, o eilės lieka šaltos. Tereikia tik persiimti poeto dvasia, kiekvieną jo mintį per save perleisti,  galima  kokią smulkmeną  pamesti, idant išsaugotum pagridinį siūlą, ir  ritmiką. 

Nemuno lakštingėlė – taip save vadinęs pats lyrikas. Tekstas publikuotas savaitraštyje, praėjus 50-iai metų nuo poeto mirties. O redaktorius primena, jog Jo 50-metines mirimo sukaktuves mini dabar visa lenkų spauda. Manome neprošali bus ir mūsų skaitytojams bent kiek apsipažinus su L. Kondratavičiaus raštiškais darbais ir dar  paaiškina, nes tasai poetas nors savo eiles rašė lenkų kalboje, bet dvasioje buvo lietuvis, mylėjo begalo savo gimtinę Lietuvos šalelę ir iš jos niekur nenorėjo važiuoti, nors nesykį buvo lenkų kviečiamas apsigyventi Varšuvoje.