Įvadas

Garsus gydytojas oftalmologas, mokslininkas, visuomenės veikėjas profesorius Petras Avižonis (1875–1939) priklauso tai inteligentų kartai, kuriai rūpėjo skirtingiausi dalykai, įvairiapusė veika. Dažnai būdami vienos srities specialistai, jie sėkmingai dirbo visai kitoje srityje. Medikas, akių ligų specialistas P. Avižonis mums žinomas ir dėl lituanistinių darbų palikimo, taip pat kaip nenuilstantis lietuvių tautinio atgimimo veikėjas.
Paroda „Akių ir lietuviško žodžio šviesoje. Petrui Avižoniui – 150“ siekiama priminti iškilią XIX a. pabaigos asmenybę, jo išskirtinius profesinės medicinos srities darbus, gydant akių ligas, bei veiklą, puoselėjant lietuvių kalbą.
Pažymėtinas išskirtinis P. Avižonio indėlis į Lietuvos medicinos mokslo raidą, jo oftalmologijos darbai. 1900 m. jis baigė Dorpato (dab. Tartu) universitetą, pradėjo gydytojo darbą Lietuvoje. Kaip ir dauguma inteligentų, P. Avižonis suprato mokslo reikšmę, atsiliepė į Jono Basanavičiaus kvietimą ir 1907 m. įsitraukė į Lietuvių mokslo draugijos veiklą. Skaitė referatus jos susirinkimuose, veikliai dalyvavo medikų sekcijos darbe, prisidėjo, leidžiant žurnalus „Medicina ir gamta“ (1913 m.), „Medicina“ (nuo 1920 m.). 
P. Avižonis įsitraukė į Lietuvos medicinos mokslo kūrimo veiklas: dar prieš kuriantis universitetui, 1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose, nuo 1922 m. – Lietuvos universitete, buvo Medicinos fakulteto dekanas (1923–1924 m.), vėliau ėjo universiteto prorektoriaus (1924–1925 m.) ir netgi rektoriaus (1925–1926 m.) pareigas. 1922 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Šalia pedagoginio darbo rūpinosi taikomąja ir praktine medicina: vadovavo 1930 m. įkurtai Akių klinikai. Išskirtinė P. Avižonio kaip mediko sritis – akių ligų gydymas. Darbą medicinos srityje parodoje liudija nuotraukos su universiteto kolektyvu, akių ligų tema parašyti straipsniai, skaityti pranešimai Lietuvos ir užsienio konferencijose. Taip pat parašė nemažai populiarių publikacijų opiomis medicinos temomis: apie užkrečiamas ligas, ligų profilaktiką, akių ligas.
P. Avižonis priklausė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio su medicina susijusioms draugijoms: 1919 m. įkūrė Kauno medicinos draugiją, 1923 m. prisidėjo, steigiant Lietuvos gydytojų sąjungą, 1932 m. įkūrė Lietuvos akių gydytojų draugiją ir jai pirmininkavo, priklausė Vokietijos (nuo 1923 m.) ir Prancūzijos (nuo 1930 m.) oftalmologų draugijoms, o nuo 1938 m. buvo Ženevos tarptautinės organizacijos kovai su trachoma valdybos narys.
Bene svarbiausias jo darbas – knyga „Akių ligų vadovas“ (1940). Tai ne tik pirmasis lietuviškas oftalmologijos vadovėlis, iki 1992 m. jis buvo vienintelis ir ypatingas dėl jame vartojamų terminų, sukurtų paties autoriaus. P. Avižonis daug prisidėjo, kurdamas lietuvišką medicinos terminiją. LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomi rankraščiai liudija, kokį milžinišką darbą atliko profesorius, rengdamas „Akių ligų vadovą“ – kruopščiai parinktos iliustracijos (1241 iliustracija) dažnai pieštos paties autoriaus, nemažai vietų tikslinta, ieškota kuo labiau tinkančio termino. Spausdintos knygos apimtis įspūdinga – 844 puslapių, o jos rankraščio – gerokai daugiau. Beje, knyga išleista, jau autoriui mirus. 
Kaip ir daugumai, augusių ir brendusių gūdžiais spaudos draudimo laikais, P. Avižoniui rūpėjo gimtoji kalba. Pagarba jai kilo gimtuosiuose tėvų namuose Pasvalyje, kur buvo globojami knygnešiai, rūpinamasi draudžiamu lietuvišku žodžiu, puoselėjama tautinė savimonė. Vėliau, besimokydamas Mintaujos (dab. Jelgavos) gimnazijoje, buvo vienas iš Jono Jablonskio globojamos „Kūdikio“ draugijos, kurios tikslas – žadinti tautinę lietuvių savimonę, raginti lietuviškai skaityti ir rašyti, pažinti savo tautos istoriją, skleisti lietuvybę – steigėjų. Lietuvių kalbos mokytojo ir žymiojo kalbininko J. Jablonskio skatinamas, sėkmingai gilino lietuvių kalbos žinias ir jas pritaikė. 1895–1897 m. mokėsi Peterburgo universiteto Matematikos–Gamtos fakultete, aktyviai įsitraukė į lietuvių studentų veiklą, 1897 m. persikėlė studijuoti į Dorpato universitetą. Nuo 1898 m. P. Avižonis pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje; rašė straipsnius, redagavo, platino spaudą, aukodavo pinigų jai leisti. Pasirašinėdavo net 50 slapyvardžių. Pastebėjęs, kad kiti inteligentai dar prasčiau moka lietuvių kalbą ir esant didžiuliam poreikiui, P. Avižonis ėmėsi rašyti lietuvišką gramatiką. Vadovaudamasis K. Jauniaus „Lietuvišku kalbamoksliu“ bei vokiečių kalba paskelbta F. Kuršaičio lietuvių kalbos gramatika, parengė konspektą, kuriame be jokių taisyklių pateikė žodžių kaitymo pavyzdžių. Taisymų ir pastabų minėtam darbui pateikė J. Jablonskis, kiek vėliau – ir V. Kudirka. 1899 m. ši gramatikėlė tuometinių Peterburgo studentų V. Sirutavičiaus ir A. Smetonos buvo išspausdinta hektografu. Kaip lietuvių kalbos bei savo tarmės žinovas, P. Avižonis su kitais buvusiais mokiniais buvo pakviestas ir talkino J. Jablonskiui ruošiant lietuvių kalbos gramatiką bei Antano Juškos žodyną. 
Spaudos draudimo metais tautiškai susipratusiems lietuviams buvo svarbu palaikyti ir plėsti tarpusavio ryšius. Vienas iš neformalių inteligentų telkimosi centrų – Gabrielės Petkevičaitės ir jos tėvo Leono namai Joniškėlyje. Kaip medicinos studentas praleidęs vasarą pas gydytoją Leoną Petkevičių, ne tik įgijo praktinių žinių, bet ir susipažino su kitais lietuviais. G. Petkevičaitės-Bitės ir Jadvygos Juškytės sumanymu XIX a. pabaigoje įkurta „Žiburėlio“ draugija neturtingiems, bet gabiems mokslus einantiems lietuviams sušelpė ir studentą P. Avižonį. Inteligentai vieni kitus pažinojo, stengėsi palaikyti ir padėti pinigais. Įdomus ir svarbus jo gyvenimo įvykis – kelionė pas „Varpo“ leidėją V. Kudirką. 1898 m. vasarą kilo sumanymas aplankyti sergantį V. Kudirką, tuo pačiu kelionėje susipažinti su gražiomis istorinėmis vietomis, aplankyti inteligentus. Kelionės dalyviai – G. Petkevičaitė-Bitė, seserys Marija ir Jadvyga Juškytės bei studentai P. Avižonis ir Povilas Višinskis. Kaip teigė keliautojai, „rūpėjo mums susipažinti su visais pakelyje esančiais susipratusiais lietuviais, apie kurių darbus ar raštus jau žinojome, o nesusipratusiems norėjome pasirodyti, idant žinotų, kad jau Lietuvoje yra lietuvių, kurie viešai prisipažįsta lietuviais esą ir nebijo pajuokiančio „litvomano“ vardo“. 
Po metų P. Avižonį su kitais matome prisidėjusį prie pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ rengimo Palangoje (1899). Visa ši veikla gana toli nuo mediko profesijos, bet daug lėmė, palaikant ir puoselėjant lietuvybę. Pats J. Jablonskis nukreipė P. Avižonį pasirinkti ne lietuvių kalbą, o mediciną – kur kas praktiškesnę profesiją, kurią įgijus, galima grįžti į Lietuvą ir sėkmingai darbuotis ne tik profesinėje srityje, bet ir lietuvių kalbos baruose. 
Parodoje pristatomi P. Avižonio lituanistiniai darbai, pirmoji publikacija spaudoje, visuomenei skirtos knygelės švietimo, higienos, medicinos ir kitais klausimais, atsiminimai apie spaudos draudimo laikų asmenybes – V. Kudirką, P. Višinskį ar J. Jablonskį bei vertimai.
P. Avižonio lituanistikos ir medicinos darbai parodo ir primena, kokį sunkų kelią į mokslą teko įveikti lietuviams spaudos draudimo laikais. Pagarba lietuvių kalbai, inteligentijos telkimas per draudžiamą spaudą sudarė sąlygas, atėjus tinkamam metui, toliau darbuotis lietuvybės ir mokslo baruose.
Petras Avižonis – žmogus, palikęs didžiulį turtą Lietuvos mokslui ir lietuvių tautos kultūrai, raštu ir žodžiu kėlęs tautiškumo idėjas.

Parodą parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė 
Dokumentus skaitmenino Laurynas Marcinkevičius
Redagavo dr. Artūras Judžentis, dr. Giedrė Miknienė 
Internete paskelbė Audronė Steponaitienė