Parodos objektai

Gumbinės apygardos viršininkas, Vakarų ir Rytų Prūsijos provincijų vyresnysis prezidentas Heinrichas Teodoras fon Šionas (Heinrich Theodor von Schön, 1773–1856). 
Priešingai nei vokiškoji, lietuviškoji istoriografija apie šį Prūsijos valstybės veikėją gana skurdi. Parodoje eksponuojamas apie 1859 m. vokiečių autoriaus Ernsto Leydės parengtas pažintinio pobūdžio leidinys, pristatantis H. T. fon Šioną ir pagrindinius jo gyvenimo ir veiklos faktus.

Po Heinricho Teodoro fon Šiono mirties Berlyne ir Halėje buvo išleistas jo gyvenimui, veiklai, asmeniniams ir darbiniams ryšiams skirtas šešiatomis. Jis leidžia susidaryti vaizdą apie XIX a. pr. gyvenimą Prūsijoje valstybės tarnautojo akimis. Leidinyje gausu vertingos informacijos, H. T. fon Šiono korespondencijos su žinomais valstybės veikėjais: Prūsijos ministrais – Georgu Heinrichu Ludwigu Nicoloviumi (1767–1839), pasisakiusiu ,,už lietuvininkų mažumos kultūrinės tapatybės išsaugojimą mokant juos lietuviškai“ ir Eduardu Heinrichu Flottwelliu (1786–1865), taip pat Rytų Prūsijos vyskupu Ludwigu Ernstu von Borowskiu (1740–1831) ir kt. LMAVB saugomi keturi minimo leidinio tomai.
 

Iki studijų universitete Heinrichą Teodorą fon Šioną mokė privatus namų mokytojas, kuris, paties H. T. fon Šiono teigimu, pažadino meilę mokslui. 1788 m. fon Šionas pradėjo studijas Karaliaučiuje, tenykščio universiteto Teisės fakultete, vėliau studijavo politinius mokslus. Karaliaučiaus universiteto dėstytojai labai paveikė fon Šiono asmenybės formavimąsi. 

Karaliaučiaus universiteto ir švietimo svarba atsispindi ir 1844 m. rugpjūčio 28 dieną fon Šiono sakytoje sveikinimo kalboje, minint Karaliaučiaus universiteto 300 metų įkūrimo jubiliejinę sukaktį. Švietimą laikydamas prioritetine sritimi, jis pabrėžė universiteto svarbą švietimui, Albertiną (Karaliaučiaus universitetą) lygino su tvirtu ir žaliuojančiu ąžuolu: „Stiprus senolis, vis dar jaunatviškai žaliuojantis ąžuolas, kurį vienas vokiečių kunigaikštis pasodino vokiškosios dorovės paribiuose, gerai suvokdamas laiko prasmę, su aiškia ateities nuojauta <...>“. 
August Witt veikalas apie Karaliaučiaus universitetą (1844) saugomas LMAVB. Egzempliorius priklausė fon Šiono amžininkei, vokiečių rašytojai, mokytojai Angelikai fon Lagerstriom (Angelika von Lagerström, 1812–1879).

Karaliaučiaus universitete būsimajam Rytų Prūsijos prezidentui išsilavinimą diegė ir prie pasaulėvokos formavimosi prisidėjo garsaus Apšvietos epochos atstovo, moralės filosofo – Adamo Smito (Adam Smith, 1723–1790) idėjos, taip pat klasikinės vokiečių filosofijos pradininko bei žymiausio jos atstovo, profesoriaus Imanuelio Kanto (Immanuel Kant, 1724–1804) mokymas.
Universitete Heinrichas Teodoras fon Šionas mokėsi pagal I. Kanto jam sudarytą individualų studijų planą, kurį pastarasis parengė H. T. fon Šiono tėvo, su kuriuo buvo pažįstamas asmeniškai, prašymu. Kantą fon Šionas vadino savo didžiuoju mokytoju. Kanto filosofija jam buvo tokia svarbi, kad juokaudamas savo autobiografijoje yra prisipažinęs: ,,Be Kanto filosofijos ir be raugintų kopūstų (sriubos) jau seniai būčiau miręs“.
Fon Šiono įvykdytos reformos vokiečių istoriografijoje laikomos Kanto filosofijos, ypač jo kategorinio imperatyvo, taip pat Adamo Smito bei profesoriaus Kristijano Jakobo Krauso (Christian Jakob Kraus, 1753–1807) mokymo išdava.

Heinrichas Teodoras fon Šionas ypatingą dėmesį skyrė švietimui ir su juo susijusioms reformoms. Jį domino šveicarų pedagogo, švietimo sistemos reformatoriaus Johano Heinricho Pestalocio (Johann Heinrich Pestalozzi, 1746–1827) pradinio mokymo sistema, paveikusi demokratinės pedagogikos raidą.
J. H. Pestalocis sukūrė savitą pradinio mokymo metodiką. Jis teigė, jog ugdymas apima kelias sudedamąsias dalis – protinį, fizinį ir estetinį lavinimą. Savo kurtos modernios pedagogikos principus jis aprašė moksliniuose veikaluose, iš kurių žymiausi – Wie Gertrud ihre Kinder lehrt (1801; liet. Kaip Gertruda savo vaikus mokė), kelių tomų pedagoginis romanas Lienhard und Gertrud (1781, 1783, 1785, 1787; liet. Lynhardas ir Gertruda) ir kt. Pastarasis Pestalocio kūrinys buvo metodinė ugdymo priemonė.
Autobiografijoje H. T. fon Šionas minėjo, jog apie 1806 m. Pestalocio pedagoginiai metodai buvo pradėti taikyti Prūsijoje.

1898 m. Johano Heinricho Pestalocio veikalą Wie Gertrud ihre Kinder lehrt į lietuvių kalbą išvertė lietuvių kultūros ir spaudos darbuotoja Marta Augusta Raišukytė (1874–1933). Eksponuojamas M. A. Raišukytės verstas J. H. Pestalocio leidinys, kadaise priklausęs garsiam kultūros veikėjui Vilhelmui Storostai (Vydūnui) (1868–1953).

Karalienė (vok. Karalene) buvo bažnytkaimis ir dvaras Įsruties apskrityje. Iš pradžių vietovardis vadintas Aukštaisiais Kumečiais (vok. Kummetschen), vėliau – Karaliene (Prūsijos karalienės Luizės (Luise Auguste Wilhelmine Amalie Strelitz von Mecklenburg, 1776–1810) garbei).
1811 metais, Heinricho Teodoro fon Šiono prezidentavimo laikais, teologo, kunigo, pedagogo ir vieno žymiausių Johano Heinricho Pestalocio mokinių – Karlo Augusto Zellerio (1744–1847) – iniciatyva Karalienėje buvo įsteigta speciali vidurinė mokykla-seminarija, rengusi būsimus pedagogus Prūsijos Lietuvai. Lėšų seminarijos steigimui skyrė Prūsijos karaliaus Frydricho Wilhelmo III žmona karalienė Luizė, o už seminarijos įsteigimą buvo atsakinga H. T. fon Šiono vyriausybė. 
Karalienės seminarija buvo svarbi švietimo įstaiga, rengusi kvalifikuotus pradinių mokyklų mokytojus. Seminarijoje buvo mokoma religijos, vokiečių ir lietuvių kalbų, skaičiavimo, piešimo, giedojimo, fizinio lavinimo, istorijos, geografijos ir gamtos mokslų. Būsimi pedagogai buvo rengiami taikant J. H. Pestalocio mokymo metodus. Mokoma buvo vokiškai, tačiau taip pat buvo reikalaujama mokėti ir lietuvių kalbą.

1811 metais Heinrichas Teodoras fon Šionas įgyvendino vieną iš savo sumanymų – įsteigti lietuviškai Gumbinės provincijai skirtą laikraštį. Tais metais pasirodė pirmasis oficialus laikraštis – Amts-Blatt der Königlich Litthauischen Regierung (liet. Lietuvos karališkosios valdžios žinios). Tačiau šis laikraštis neatitiko fon Šiono lūkesčių – norėta sukurti leidinį, skirtą valdžios bendravimui su liaudimi, piliečių ir valdininkų tarpininką. 1812 m. Gumbinės apygardoje buvo išleistas pirmasis laikraščio Intelligenzblatt für Litauen (liet. Inteligentijos laikraštis Lietuvai) numeris. Prie šio laikraščio atsiradimo ir jo kūrimo asmeniškai prisidėjo H. T. fon Šionas.

Heinrichui Teodorui fon Šionui einant Vakarų ir Rytų Prūsijos provincijų vyresniojo prezidento pareigas, pasirodė jo amžininko, žymiausio XIX a. pr. Prūsijos Lietuvos kultūros ir raštijos veikėjo Martyno Liudviko Rėzos (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1840) darbai – trečiasis Biblijos leidimas (1816), pirmasis Kristijono Donelaičio (1714–1780) Metų leidimas (1818) bei pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys Dainos (1825).
Apie M. L. Rėzos iniciatyvą išleisti trečiąjį Biblijos leidimą H. T. fon Šionui buvo pranešta iš anksto. Jis susirašinėjo ir bendravo su daugeliu Prūsijos intelektualų, valstybės veikėjų, taip pat su Rytų Prūsijos vyskupu, Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčios generaliniu superintendentu Liudvigu Ernstu fon Borovskiu (Ludwig Ernst von Borowski, 1740–1831), kuris pritarė Rėzos iniciatyvai išleisti perredaguotą lietuviškos Biblijos leidimą, dalyvavo rengimo komisijos darbe.

Heinrichas Teodoras fon Šionas palaikė ryšius su žinomu lietuvių tautosakos rinkėju Eduardu Karoliu Samueliu Gizevijumi (1798–1880), Karaliaučiaus universiteto profesoriumi Peteriu fon Bolenu (Peter von Bohlen, 1796–1840) ir, manytina, su Karaliaučiaus universiteto indoeuropeistikos ir orientalistikos profesoriumi Georgu Heinrichu Ferdinandu Neselmanu (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, 1811–1881). Pastarasis 1851 metais, skatinamas ir remiamas H. T. fon Šiono, išleido pirmąjį mokslinį lietuvių kalbos žodyną Wörterbuch der Littauischen Sprache (liet. Lietuvių kalbos žodynas). Reikšdamas pagarbą ir dėkingumą, G. H. F. Neselmanas jį dedikavo būtent fon Šionui – didžiam šio darbo globėjui. Tyrėjų teigimu, tokia dedikacija liudija palankų fon Šiono nusiteikimą lietuvių kalbos atžvilgiu, rodo objektyvų fon Šiono darbų vertinimą.
Eksponuojamas egzempliorius priklausė žinomam Prūsijos Lietuvos tautosakos rinkėjui Vilhelmui Ernstui Berbomui (Wilhelm Ernst Beerbohm, 1786–1865).

Būdamas valstybės tarnautojas, Heinrichas Teodoras fon Šionas daug keliavo. Kelionių metu jis mezgė platų ryšių tinklą su įvairių sričių politikais ir valstybės veikėjais. Išlikusi H. T. fon Šiono korespondencija liudija, jog jis susirašinėjo ir bendravo su žinomais vokiečių mokslininkais, valstybės veikėjais, aptardamas ir su lituanistika susijusius dalykus.
Fon Šionas susirašinėjo su Humboldtų universiteto Berlyne steigėju, vokiečių kalbininku, valstybės veikėju, Prūsijos švietimo ir kulto ministru bei švietimo reformatoriumi Vilhelmu fon Humboltu (Friedrich Wilhelm Christian Karl Ferdinand von Humboldt, 1767–1835), kuris domėjosi ir palaikė lietuvių kalbos išsaugojimo idėją, taip pat jo broliu gamtininku, geografu Aleksandru fon Humboltu (Friedrich Wilhelm Heinrich Alexander von Humboldt, 1769–1859).

Žinomas gamtininkas, geografas Aleksandras fon Humboltas (Friedrich Wilhelm Heinrich Alexander von Humboldt, 1769–1859) vykdė gamtotyros ekspedicijas įvairiuose žemynuose, keliavo po Kuršių neriją, Didžiąją Lietuvą. Savo kelionių įspūdžius jis yra aprašęs laiškuose įvairiems asmenims, taip pat ir H. T. fon Šionui: minėjo Palangą, ketinimą vykti į pasienio ruožą prie Palangos, o rašydamas broliui Vilhelmui fon Humboltui, neslėpė susižavėjimo Kuršių nerijos gamta ir lietuviškai kalbančiais gyventojais. 

Einant Gumbinės vyriausybės prezidento pareigas, Heinrichui Teodorui fon Šionui teko bendrauti su 1812 m. Gumbinėje prieš žygį į Rusiją apsilankiusiu pirmuoju Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu Bonapartu (Napoléon Bonaparte, 1769–1821). Šį susitikimą H. T. fon Šionas minėjo savo autobiografijoje. Jis rašė, jog susitikimo metu imperatorius teiravosi apie krašto administravimą, domėjosi Prūsijos istorija, vokiečių ordinu ir tvirtino, jog senieji prūsai turėjo būti slavai, tačiau tam, esą, griežtai paprieštaravo H. T. fon Šionas, teigęs, jog prūsai – skirtinga nuo slavų gentis.
 

Heinrichas Teodoras fon Šionas – vienas iš reformatorių, rengusių baudžiavos panaikinimo Prūsijoje (1807) projektą. Jis buvo vienas iš šio projekto, pagal kurį buvo išleistas 1807 m. Prūsijos karaliaus įsakas dėl žemės įsigijimo lengvatų suteikimo ir baudžiavos panaikinimo, sumanytojų. Dvyliktajame įsako paragrafe rašoma, jog 1810 m. baigiasi baudžiavos epocha. Taigi, be H. T. fon Šiono palaikymo ir jo paramos nebūtų radęsi daugelio Rytų Prūsijos lietuviškosios kultūros įvykių.