I. Kanto kasdienio gyvenimo epizodai

Iš visų mus pasiekusių Kanto portretų nė vienas nėra panašus į kitą. Šis nesusipratimas galbūt aiškintinas taip: buvę du Kantai: Kantas – neaukšto ūgio vyras su tam tikrais kūno bei veido bruožais (ne pačiais gražiausiais) ir „elegantiškas magistras“, žavintis pašnekovus savo nuostabiomis žydromis akimis bei nepriekaištingomis manieromis. Šiame portrete du Kantai iš dalies sutampa – prie katedros stovintis kuprotas žmogus vargu ar palieka traukiančio akį gražuolio įspūdį, tačiau visiškas atsidavimas darbui bei kontempliatyvus žvilgsnis leidžia pajusti vidinę šviesą, kurią ilgai prisimindavo su filosofu bendravę žmonės. 

Visą savo gyvenimą Kantas praleido Karaliaučiuje – gyveno, mokėsi, dirbo, kūrė, čia baigė ir savo gyvenimo kelionę. Keliavo mažai, pernelyg nuo šio miesto nenutoldamas. Karaliaučių jis laikė bemaž viso ko centru – miestu, kuriame galima įgyti įvairių žinių, net ir nekeliaujant. Jis rašė: ,,Viena iš priemonių išplėsti antropologijos žinias yra kelionės, nors tai tebūtų kelionių aprašymų skaitymas. Didelį miestą, valstybės centrą, kuriame telkiasi valstybinės įstaigos, kuriame yra universitetas (mokslams kultivuoti), kurio padėtis patogi jūrų prekybai, kuris, be to, išsidėstęs prie upės, todėl yra palankios sąlygos bendrauti su atvykėliais tiek iš šalies vidaus, tiek iš gretimų ar tolimų šalių, kurių kalbos ir papročiai įvairūs, – tokį miestą kaip Karaliaučius prie Priegliaus galima laikyti tinkama vieta išplėsti žinias tiek apie žmones, tiek apie pasaulį, šių žinių čia galima įgyti ir nekeliaujant“. (I. Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, 2010).

1784 m. Kantas nusipirko nuosavą namą tylioje Princesės gatvėje (vok. Prinzessinstrasse) netoli Karaliaučiaus pilies. Atrodė, kad dabar jis surado ramią vietą, kurioje galės atsidėti darbui. Tačiau netrukus Kantas susidūrė su aibe problemų, kurios kiek sujaukė jo kontempliatyvų gyvenimą. Šalia namo veikė miesto kalėjimas, todėl vasaros metu, kai langai būdavo atidaryti, apylinkėse aidėdavo kalinių choro giedojimas. Kantui šie garsai trukdė susikaupti, todėl savo draugų iš magistrato pagalbos dėka jam pavyko „pritildyti“ aršius nusikaltėlius – nuo šiol mišių metu langai nebuvo atidaromi, o kaliniams uždrausta šlovinti Dievą visu balsu (Kantas buvo tikras, kad jų uolumo priežastis – ne pamaldumas, o noras įsiteikti viršininkui). Tačiau po kurio laiko filosofas susidūrė su kitu nemalonumu. Vakarais jis mėgo grožėtis Lyvenikės (vok. Löbenicht) bažnyčios varpine. Kai medžiai kaimyno sode paaugo, to daryti daugiau jis jau nebegalėjo. Filosofas atgavo ramybę tik tada, kai įkalbėjo kaimyną nuolat apkarpyti medžius. Galų gale liko tik viena problema, su kuria Kantui nepavyko susidoroti: berniukai dažnai mėtydavo akmenis į jo sodą. Net policija nieko negalėjo padaryti, tad vizitus į savo paties sodą teko smarkiai apriboti. 

1544–1945 m. veikęs Karaliaučiaus universitetas, arba dar kitaip – vadinamoji Albertina (nuo universiteto steigėjo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio (Albrecht von Brandenburg, 1490–1568) vardo) – vienas seniausių Vidurio Europos universitetų, išugdžiusių visą plejadą žinomų lietuvių raštijos darbuotojų: Martyną Mažvydą (prieš 1520–1563), Joną Bretkūną (1536–1602), Danielių Kleiną (1609–1666), Kristijoną Donelaitį (1714–1780), Martyną Liudviką Rėzą (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1840), Jokūbą Brodovskį (1692–1744) ir daugelį kitų. Karaliaučiaus universitete dėstė žymūs mokslininkai: Johanesas Foigtas (Johannes Voigt, 1786–1863), Georgas Kristofas Pizanskis (Georg Christoph Pisanski, 1725–1790), Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, 1811–1881), Adalbertas Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger, 1851–1922) ir kt. Šio universiteto absolventu, vėliau dėstytoju ir profesoriumi nuo 1755 iki 1796 m. buvo ir Imanuelis Kantas.
Novatoriškos Kanto idėjos neabejotinai formavo studentų pasaulėžiūrą. Studentų jis buvo gerbiamas ir mėgstamas dėstytojas. Antai jo mokinys, vokiečių filosofas Johanas Gotfrydas Herderis (Johann Gottfried Herder, 1744–1803) net yra pavadinęs Kantą prūsų Sokratu. Kanto skaitytos paskaitos sulaukdavo didelio pasisekimo, jų klausė įvairių profesijų žmonės. Filosofo mokiniais buvo ir su lituanistika susijusios Karaliaučiaus įžymybės – tenykščio universiteto profesorius, žinomas lietuviškų raštų leidėjas Martynas Liudvikas Rėza, Prūsijos valstybės veikėjas, Vakarų ir Rytų Prūsijos provincijų vyresnysis prezidentas Heinrichas Teodoras fon Šionas (Heinrich Theodor von Schön, 1773–1856) ir kt. Pats Kantas apie studijuojančią jaunuomenę štai kaip yra rašęs: ,,O dėl persimokymo, tai turbūt nėra reikalo dėl to jaunus žmones įspėti. Čia jaunimui reikia veikiau pentinų negu vadelių. <...> rūpestingi tėvai neturi nuogąstauti dėl jaunuolių (jei tik jų galvos sveikos) pernelyg didelio darbštumo. Prigimtis savaime apsaugo nuo tokių žinojimo perkrovų jau tuo, kad studijuojantieji ima bjaurėtis tais dalykais, dėl kurių jie veltui suko galvą“ (I. Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, 2010).
 

Pagrindinis Imanuelio Kanto veikalų leidėjas buvo Johanas Frydrichas Hartknochas (Johann Friedrich Hartknoch, 1740–1789). Rygoje jis išleido žymiausius Kanto veikalus apie grynojo proto (Critik der reinen Vernunft, 1781) ir praktinio proto (Critik der practischen Vernunft, 1788) kritiką. Knygų verslu J. F. Hartknochas susidomėjo savo mokytojo, spaustuvininko Johano Jakobo Kanterio (Johann Jakob Kanter, 1738–1786) dėka. Nuo 1760 m. Karaliaučiaus priemiestyje buvusioje Lyvenikės rotušėje veikęs jo knygynas buvo mėgstama intelektualų susitikimo vieta. J. J. Kanteris vertino Kantą, savo knygyne buvo pasikabinęs nutapytą jo portretą, kurį laiką Kantas net gyveno Kanterio namuose.

Kantas vertino draugiją. Kaip pats rašė: ,,Gerovė, kuri, atrodo, geriausiai derinasi su humaniškumu, – tai geri pietūs geroje (ir, jei įmanoma, nuolat besikeičiančioje) draugijoje <...>. Imkime draugiją prie stalo, susidedančią vien tik iš vyrų, turinčių skonį (estetiškai suvienytų): jie ketina ne tik papietauti draugijoje, bet ir mėgautis tarpusavyje <...>; taigi ši maža užstalės draugija ketina ne tik kūniškai pasitenkinti – šitai kiekvienas gali patirti pats vienas, – bet ir patirti draugingumo teikiamą malonumą <...>“. (I. Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, 2010). Kantas buvo įsitikinęs, jog valgyti vienam – žalinga, ypač jei žmogus linkęs į filosofinius svarstymus. Jis rašė: ,,Filosofuojančiam mokslininkui nesveika valgyti vienam (solipismus convictorii) – tada tai ne jėgų atkūrimas, bet jų išsekinimas (ypač jei tai virsta vienišiaus lėbavimu); tai alinantis darbas, o ne pagyvinantis minties žaismas. Žmogus, kuris prie pietų stalo valgo vienišas ir lieka su savo mintimis, pamažu netenka žvalumo <...>“. (I. Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, 2010). 
Savo namuose Kantas taip pat rengdavo pietų, arba vadinamuosius užstalės, pokalbius. Juose dalyvaudavo intelektualai, aukšti Prūsijos valdžios pareigūnai, verslininkai, buvę Kanto mokiniai, bičiuliai, tačiau svarbiausi dalyviai buvo Prūsijos valdininkas, švietėjas, rašytojas Johanas Georgas Šefneris (Johann Georg Scheffner, 1736–1820), Karaliaučiaus universiteto poezijos profesorius, švietėjas Johanas Gothelfas Lindneris (Johann Gotthelf Lindner, 1729–1776), spaustuvininkai Gotlybas Lebrechtas Hartungas (Gottlieb Lebrecht Hartung, 1747–1797), Johanas Frydrichas Hartknochas (Johann Friedrich Hartknoch, 1740–1789), Johanas Jakobas Kanteris (Johann Jakob Kanter, 1738–1786) ir kt. 
Kanto rengti užstalės pokalbiai buvo griežtai reglamentuoti – prasidėdavo 13 val., juose dalyvaudavo ne mažiau nei trys, bet ne daugiau nei devyni asmenys. Kaip pažymima istoriografijoje, diskutuota buvo apie viską, išskyrus filosofiją, taip pat kalbėta politikos temomis. Tai, jog šie pokalbiai buvo didis menas, atspindi ir paties Kanto nurodytos taisyklės, kuriomis privalu vadovautis, norint surengti tinkamus kviestinius pietus: ,,Draugiją žvalinančių skoningai surengtų kviestinių pietų taisyklės tokios: a) parinkti pokalbiui tokią temą, kuri visus domina ir visada kiekvienam duoda dingstį pasakyti ką nors tinkamo; b) neleisti, kad pokalbyje stotų mirtina tyla, leistinos tik trumputės pauzės; c) be reikalo nekeisti pokalbio objekto ir neperšokinėti nuo vienos temos prie kitos <...>. Draugiją dominančią temą reikia beveik išsemti prieš pereinant prie kitos ir, jei pokalbis užstringa, reikia mokėti nepastebimai pateikti draugijai išmėginti kokią nors kitą, artimą ankstesnei temą <...>“ (I. Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, 2010).
 

M. L. Rėzos eilėraščių kviečiame klausytis garso įraše. Skaito dr. Sigitas Narbutas.

Kanto paskaitų klausėsi buvęs jo studentas, Karaliaučiaus universiteto profesorius ir žinomas lietuviškų raštų leidėjas Martynas Liudvikas Rėza (Martin Ludwig Rhesa, 1776–1840). Rėzos domėjimąsi Kanto idėjomis rodo tai, jog 1807 m. jis apgynė filosofinę disertaciją Apie Kanto pasiūlytą moralinį Šventojo Rašto aiškinimą (lot. De librorum sacrorum interpretatione morali e Kantio commendata). Rėza žavėjosi Kantu. Minėtoje disertacijoje rašė: ,,Niekada nesigailėjau, kad turėjau tokius mokytojus, kaip antai: subtiliai filosofiją aiškinantį Kantą <...>“. Apgynęs šią disertaciją, Rėza gavo filosofijos daktaro laipsnį ir teisę dėstyti Rytų kalbas (tapo privatdocentu). Maža to, mirus Kantui, vieną iš savo sukurtų eilėraščių Rėza dedikavo būtent jam (,,Elegija Imanueliui Kantui“). Rėzos parengtame eilėraščių dvitomyje Prutena (1809, 1825) esama ir daugiau eilėraščių, kuriuose minimas Kantas ir kiti garsūs Karaliaučiaus universiteto profesoriai.
Kantas poeziją itin vertino ir ją vadino dailiojo meno kūriniu: ,,Tai, kas sukurta dalyvaujant dvasiai ir skoniui, galima apskritai vadinti poezija; tai – dailiojo meno kūrinys, nesvarbu, ar jį jutimams tarpiškai pateikia akys, ar betarpiškai ausys, ir taip pat tai galima vadinti menine kūryba (poetica ir sensu stricto) <...> Kodėl tarp dailiųjų (žodinių) menų poezija vertinama labiau negu iškalba, nors abiejų tikslai tie patys? – Todėl, kad ji drauge yra muzika (kažkas didinga) ir melodija, patys savaime malonūs garsai; paprasta kalba tokia nebūna. Net iškalba pasiskolina iš poezijos garsą, artimą tonui, – kirtį, be kurio kalba stokotų būtinų tarpinių ramybės ir pagyvėjimo momentų. Tačiau poezija pranašesnė ne tik už iškalbą, bet ir už bet kurį kitą dailųjį meną: už tapybą (čia priklauso ir skulptūra) ir net už muziką. Juk pastaroji tik todėl yra dailusis (o ne tik malonus) menas, kad ji tarnauja poezijai kaip priemonė. Ir tarp poetų nėra tiek lėkštų (reikalui netinkamų) protų, kaip tarp muzikantų, nes pirmieji vis dėlto kreipiasi ir į intelektą, o antrieji – tik į jutimus. – Geras eilėraštis yra geriausia sielą žvalinanti priemonė. – Ne tik apie poetus, bet ir apie kiekvieną dailiųjų menų atstovą galima pasakyti: tam reikia gimti ir to niekada negalima pasiekti stropumu ir mėgdžiojimu <...>“ (I. Kant, Antropologija pragmatiniu požiūriu, 2010).
 

Kanto mokymas ir jo suformuotas kategorinio imperatyvo dėsnis taip pat formavo Prūsijos valstybės veikėjo, Vakarų ir Rytų Prūsijos provincijų vyresniojo prezidento Heinricho Teodoro fon Šiono (Heinrich Theodor von Schön, 1773–1856) pasaulėvoką. Pats H. T. fon Šionas Kantą vadino savo didžiuoju mokytoju, jo filosofija buvo jam labai svarbi, nes kaip pats rašė, ,,be Kanto filosofijos ir be raugintų kopūstų (sriubos) jau seniai būčiau miręs“. Įdomu dar ir tai, jog Šionui studijuojant Karaliaučiaus universiteto Teisės fakultete, pirmąjį semestrą jis mokėsi būtent pagal Kanto sudarytą individualų studijų planą, kurį Kantas parengė Šiono tėvo (su kuriuo buvo pažįstamas asmeniškai) prašymu.