Įvadas

2023 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 25 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta paroda „Miestas albume: sostinės įvaizdžio ženklai (XIX–XXI a.). Iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų“, skirta Vilniaus miesto 700-osioms įkūrimo metinėms paminėti.
Šios parodos pagrindu parengta virtuali paroda.

Parodai atrinkta dalis (apie pusantro šimto) Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomų albumų apie Vilnių, datuojamų nuo XIX a. pab. iki šių dienų. Jų tematinė įvairovė gana plati – tai albumai, ženklinantys unikalią miesto istoriją, mokslo, meno, religijos, miesto urbanistikos ir kraštovaizdžio, gyvensenos vaizdus, praeities bei šiandienos asmenybių buvimą ir veiklą miesto kontekste. 

Pirmieji albumai. Visuotinėje lietuvių kalbos enciklopedijoje albumas nusakomas lakoniškai: „...įrišti storesnio popieriaus ar kartono lapai fotografijoms, atvirukams, pašto ženklams laikyti. Dažniausiai turi specialius iškirpimus, kampelius, juosteles ar dėkliukus“ . Atsiradę beveik kartu su pirmosiomis nuotraukomis , albumai ilgainiui tapo svarbiu šeimos istorijos dokumentu. Tačiau, jei nuotraukose neužrašyti vaizduojamų asmenų duomenys ar vaizdai be istorinio konteksto, kartoms keičiantis, nuotraukos tapdavo vis rečiau atpažįstamos. 

Albumas šiandien. Knygų leidybos istorijoje albumais imta vadinti knygas, kuriose didesnę turinio dalį sudaro iliustracijos. Knygotyros enciklopediniame žodyne albumui teikiamos dvi reikšmės, kurių pirmoji: „...meno kūrinių, brėžinių, nuotraukų leidinys“ . Albumai dažniausiai skiriami pagal turinį. Nuo parodų ar kolekcijų katalogų skiriasi kontekstualizacija: albumuose surinkta medžiaga papildoma išsamesniais menotyriniais arba istoriografiniais įžanginiais straipsniais, aprašais. 

Miesto albumas. Albumas, pristatantis miestą, tai tarsi gyvas vaizdinys, savotiškas ekranas į miesto širdį, jo slėpinius. Miesto vaizdavimą pakiliai nusakė Viktorija Daujotytė: „Miestas yra tobuliausias daugiakarčio to paties ir kito to paties pavidalo vaizdinys.“ Juk Vilniuje, kaip rašė menotyrininkas Mikalojus Vorobjovas, „… pilniau ir ryškiau, negu bet kuriame kitame Lietuvos mieste, atsispindėjo mūsų istorinė praeitis. Vilnius – tai gyvas, skaistus tautos atminimas apie nužygiuotą kelią – tai mūsų autobiografija, išdėstyta meno paminklų kalba“.

Visi šie albumų vaizdai dėlioja Vilniaus portretą – koks gražus ir didingas šis unikalus miestas. Albumų puslapiuose randame miesto būties įrodymus, atskleidžiami miesto ir jo gyventojų likimai. Pamilę Vilnių ne tik vietiniai menininkai, bet ir įvairių tautybių dailininkai, svečiai jam skyrė savo kūrinius.

Patys seniausi Bibliotekoje saugomi albumistikos egzemplioriai apie Vilnių – galbūt Jono Kazimiero Vilčinskio (1806–1885) išleistos Thurwangerio daugiaspalvės litografijos „Jėzaus paveikslas Antakalnyje Vilniuje“ („Wizerunek P. Jezusa na Antokolu w Wilnie“; dokumentas datuotas 1849–1860 metais) bei „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina“ („Wizerunek N. P. Ostrobramskiej i Wnętrza Kaplicy Ostrobramskiej“; dokumentas datuotas 1850–1860 metais). J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumas“ neabejotinai vienas reikšmingiausių XIX a. dailės paveldo objektų.

Unikalus eksponatas – į vieną aplanką susegtų dokumentų rinkinys „Album pamiątkowy P. Selingera“ (Vilnius, XIX a. vidurys – XX a. pr.), 1949 m. į Biblioteką patekęs su kolekcininko Liucijono Uzemblos (Lucyan Uziębło, 1864–1942) archyvu. Tai garsaus aktoriaus, dirbusio Lvivo, Varšuvos ir Vilniaus teatruose, Piotro Zelingerio (1824–1905) atminimų albumas, kurį savininkas komplektavo ir pildė ne vienerius metus.

Lietuvių kalba seniausias Vilniaus vaizdų albumas – tai prieš šimtą metų, švenčiant 600-ąsias Vilniaus įkūrimo metines, „Švyturio“ bendrovės Berlyne išspausdintas nedidelis albumas „Vilnius, 1323–1923“ su Kazio Binkio (1893–1942) ir Petro Tarulio (tikr. Juozas Petrėnas, 1986–1980) istorine įžanga. Albume gausu iliustracijų, graviūrų, reprodukuotų iš Jano Brunono Bulhako (Jan Brunon Bułhak, 1876–1950) ir Stanislovo Filiberto Fleury’io (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915) fotografijų, senų litografijų ir Smuglevičiaus piešinių. Tai – paminklas senajam Vilniui, kurio didžioji dalis jau sunaikinta.

Vilniaus nelaisvės metais iki Antrojo pasaulinio karo pasirodė keletas albumų lenkų kalba, abu – su Jano Bulhako darbais: 1924 m. Varšuvoje išleista knyga „Wilno“ ir 1927 m. Vilniuje išleistas fotoalbumas „Album Ostrobramskie“. Vilniui vaduoti sąjungos rūpesčiu buvo išleisti „Vilniaus vaizdų albumas“ (1925–1938) ir „Vilniaus krašto vaizdų albumas“ (1934).

Trumpos Nepriklausomybės metais iki Antrojo pasaulinio karo Kaune 1940 m. buvo išleisti du albumai: „Vilniaus meno paminklai“ (1939) ir Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“ (1940). Pastarasis albumas, Vilniaus miesto 700-ųjų įkūrimo metinių proga, buvo išleistas trečią kartą.

Sovietinės okupacijos metu buvo leista nemažai albumų, kuriais siekta paslėpti laisvą ir didingą Vilnių, rodyti jį kitokį – tarybinį. Tačiau sunkiai sekėsi dirbtinai išstumti šimtmečių istoriją menančius mūrus, gatvių vingius. Ir sovietiniuose albumuose rasime Vilniaus simboliką patvirtinančių vaizdų: Gedimino pilies bokštą, Arkikatedrą baziliką ir varpinę, senamiesčio bažnyčias, gatvelių labirintus, kapines. Sovietinio albumo laikotarpį iliustruoja 27 albumai, išleisti 1941–1990 metais.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, imta gausiai bei pakartotinai leisti ir papildytus pažintinius, teminius, mokslo tiriamuosius albumus apie Vilnių. 

Albumų apie Vilnių galerijoje matome garsių XIX a. kūrėjų Jono Kazimiero Vilčinskio, Jano Brunono Bulhako bei XX ir XXI a. kūrėjų Mstislavo Dobužinskio, Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Mečislovo Sakalausko, Vlado Drėmos, Rimanto Dichavičiaus, Antano Rimvydo Čaplinsko ir kt. darbus. 
Parodą lydi senieji Vilniaus atvirukai su Vilniaus vaizdais, liudijančiais gyvą įvairių laikotarpių istoriją.

Parodą parengė dr. Birutė Railienė ir Rūta Kazlauskienė.

Vaizdinę medžiagą parengė Vika Petrikaitė.
Redagavo dr. Giedrė Miknienė ir Rasa Putkienė.
Medžiagą į internetą įkėlė Audronė Steponaitienė.