Įvadas
Augustas Šleicheris (August Schleicher, 1821–1868) – vokiečių kalbininkas, žymiausias XIX a. indoeuropeistas, lyginamosios kalbotyros bei sanskrito tyrinėtojas, palikęs lituanistikai reikšmingų darbų. Paklusdamas tėvo valiai, Leipcigo universitete jis studijavo teologiją ir orientalistiką, tačiau teologu netapo. Jo interesai krypo į kalbotyrą – studijavo sanskritą, persų ir semitų kalbas. A. Šleicherio tėvas, Meiningeno apskrities gydytojas, į sūnaus polinkį filologijai žiūrėjo priešiškai, manė, jog filologo specialybė nepelninga. Viename laiške jis rašė: ,,Filologas yra vargingas skarmalius... ir neapsimoka šioms studijoms leisti pinigų“. Vis dėlto A. Šleicheris pasipriešino tėvo valiai. Persikėlęs į Bonos universitetą, jis atsidėjo klasikinės filologijos studijoms ir netrukus buvo paskirtas ordinariniu vokiečių ir lyginamosios kalbotyros bei sanskrito profesoriumi Prahoje.
Neabejotinai reikšmingi A. Šleicherio nuopelnai lietuvių kalbotyrai. Baltistika A. Šleicheris susidomėjo studijuodamas Bonos universitete. Iš pradžių baltų kalbos jam buvo kaip pagalbinė priemonė, studijuojant slavų kalbų problemas ir nustatant jų vietą tarp kitų indoeuropiečių kalbų. Jis rašė: ,,Lietuvių kalba yra senoviškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kamieno kalbų ir būtent dėl to tokia svarbi ir vertinga giminingų kalbų, ypač artimiausių lietuvių kalbai slavų kalbų, aiškinimui“. Viename iš savo darbų A. Šleicheris teigė, jog yra pasiryžęs atsidėti lietuvių kalbos studijoms ir, jei reikės, joms skirti visą savo gyvenimą.
A. Šleicherio pažintis su gyvąja lietuvių kalba prasidėjo 1852 m., kai jis leidosi į bemaž legenda tapusią mokslinę kelionę po Rytų Prūsiją. Lankydamasis lietuvių gyventose vietovėse, jis mezgė kultūrinius ir literatūrinius ryšius su garsiais to meto mokslininkais lituanistais Frydrichu Kuršaičiu (1806–1884), Georgu Heinrichu Ferdinandu Neselmanu (Nesselmann, 1811¬–1881) ir kt. Čia jis rinko tautosaką (pasakas, mįsles, dainas) ir per nepilną pusmetį gerai pramoko lietuvių kalbą. Didelio europinio miesto gyventojui lietuviško kaimo buitis atrodė vargana. Laiškuose bičiuliams jis guodėsi dėl prastų gyvenimo sąlygų, maisto ir tvarkos stygiaus, tačiau visus patirtus vargus jam atpirko lietuvių kalbos skambumas ir žodingumas. A. Šleicheris rašė: ,,Didžiulis džiaugsmas girdėti gyvai vartojant nuostabias tos kalbos formas padėjo man lengvai pakelti minėtus nepriteklius; jaučiausi panašiai kaip tas uolus augalijos mylėtojas arba medžioklis, kuris pamiršta savo varginančias klajones po krūmokšnius ir pelkes, kai tik išvysta retą žolelę arba patiestą žvėrį“.
Grįžęs į Prahą, A. Šleicheris keletą metų rūpestingai tvarkė ir sistemino surinktą medžiagą. 1856 m. jis išleido pagrindinį lituanistinį savo veikalą – Lietuvių kalbos vadovą (Handbuch der litauischen Sprache). Jį sudarė dvi dalys: Lietuvių kalbos gramatika (1856) bei Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas (1857). Šiame skaitinių vadovėlyje su tiksliomis metrikomis jis pateikė lietuvių liaudies dainų, mįslių, priežodžių, pasakų ir kitokios tautosakinės medžiagos.
Savo gramatikoje A. Šleicheris pirmą kartą lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje taip plačiai, nuosekliai ir sistemingai aprašė lietuvių kalbos struktūrą. Ją 1870 m. savarankiškai išsivertė ir, dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, ja naudojosi Antanas Baranauskas (1835–1902). Šį veikalą taip pat buvo gerai išstudijavę ir kiti žinomi to meto lietuvių kalbos tyrėjai – broliai Antanas (1819–1990) ir Jonas (1815–1886) Juškos, Kazimieras Jaunius (1848–1908), Jonas Jablonskis (1860–1930), Kazimieras Būga (1879–1924). Tai liudija ir LMAVB saugomi A. Šleicherio veikalų egzemplioriai, priklausę J. Jablonskiui, A. Baranauskui, garsiam Lietuvos knygnešiui Matui Jonui Slančiauskui (1850–1924), Seinų kunigų seminarijos (veikė 1826–1926 m.) alumnato bibliotekai, leidiniais prekiavo Seinų kunigų seminarijos knygynas.
Lituanistikai A. Šleicheris nusipelnė ir parengęs pirmąjį mokslinį Kristijono Donelaičio (1714–1780) raštų leidimą, skirtą lyginamosios kalbotyros studijoms. Jis naudojosi pirminiais šaltiniais, konsultavosi su lietuvių raštijos darbuotojais F. Kuršaičiu, Jurgiu Meškaičiu (1801–1876) ir kt. Redaguodamas Donelaičio raštus, A. Šleicheris stengėsi palikti juos kuo autentiškesnius (vengė teksto kupiūravimo ir gražinimo), stengėsi Donelaitį parodyti tokį, koks jis iš tikrųjų buvo – davė pradžią naujai Donelaičio raštų redagavimo tradicijai, išlikusiai iki mūsų dienų.
A. Šleicheris buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus. Be lingvistikos, jis aistringai domėjosi botanika, kaupė rečiausius augalus, tyrinėjo įvairius jų fiziologijos reiškinius. Didelę įtaką jam padarė Čarlzo Darvino (Charles Robert Darwin, 1809–1882) mokslas. A. Šleicheris buvo įsitikinęs, jog kalbos raida niekuo nesiskiria nuo augalų ir gyvūnų gyvenimo – kalba, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, gimsta, auga ir pasenusi miršta. Žiūrėdamas į kalbą kaip į gyvą organizmą, A. Šleicheris sukūrė savo garsiąją kalbų medžio teoriją, siekė rekonstruoti indoeuropiečių prokalbę. Iš gyvųjų ir mirusių kalbų duomenų jis mėgino atkurti kalbą, kuria galėjo kalbėti indoeuropiečių protėviai. Indoeuropiečių prokalbė jam atrodė toks natūralus dalykas, jog ją atkūręs, prokalbe parašė rišlų tekstą – pasakėčią apie arklį ir avį.
A. Šleicherio idėjos teoriniais kalbos mokslo klausimais stebino amžininkus ir buvo itin populiarios XIX a. Europoje. Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas (vok. Compendium der vergleichenden Grammatik der Indogermanischen Sprachen), kuriame jis susistemino bei apibendrino gausią indoeuropiečių kalbų tyrinėjimo medžiagą, ar pirmoji mokslinė Lietuvių kalbos gramatika turėjo epochinės reikšmės visai indoeuropeistikai ir yra laikomi XIX a. vidurio indoeuropeistikos viršūne.
Kviečiame klausyti garso įrašo apie Augustą Šleicherį
Parodos ir tekstų autorė Kotryna Rekašiūtė
Publikavo Audronė Steponaitienė