• Email

Parodos objektai

Norėdamas kuo geriau išmokti moksliniams tyrimams itin reikalingą lietuvių kalbą, 1852 m. Augustas Šleicheris beveik pusmetį praleido Prūsijos Lietuvoje. Anksčiau lietuvių kalbos galėjęs mokytis tik iš knygų, viešnagės Prūsijos Lietuvoje metu A. Šleicheris turėjo galimybę mokytis iš gyvosios pačių žmonių kalbos. Jis lankėsi Ragainėje (vok. Ragnit, dab. Nemanas), Tilžėje (vok. Tilsit, dab. Sovetskas), Kaukėnuose (vok. Kaukehmen, dab. Jasnojė), Kraupiškėse (vok. Kraupischken, dab. Uljanovas), Būdviečiuose (vok. Budwethen, dab. Malomažaiskojė), Pilkalnyje (vok. Pillkallen, dab. Dobrovolskas), Priekulėje (vok. Prökuls), Rusnėje (vok. Russ), Juodkrantėje (vok. Schwarzort), Smalininkuose (vok. Smalininken), Klaipėdoje (vok. Memel), Kretingoje (vok. Crottingen). Būdamas Kakšiuose (Būdviečių parapija, Ragainės apskritis prie Tilžės), apie kelionės įspūdžius A. Šleicheris atsiliepė taip: ,,Nepaisant to, kad aš čia gyvenu visos apylinkės geriausioje troboje ir esu maitinamas pono mokyklos mokytojo, man tiek daug visko čia trūksta, kad tik džiaugsmas, jog galiu išmokti to, kas taip reikalinga mano mokslui, leidžia pakęsti esamas sąlygas. Visas Kakšių kaimas – vien šiaudiniais stogais namai, mano kambaryje per supuvusių lentų tarpus matyti drėgna žemė – visame Kakšių kaime nėra nė vieno aukštesnio nei vieno aukšto namo – aš taip kenčiu nuo drėgmės. Koks čia maistas, galima įsivaizduoti, gėrimai – tik pienas ir vanduo, – beje, dar degtinė, kurios aš negaliu pakęsti. Sunku priprasti prie tiek nemalonių dalykų, tačiau ši pelkėta vietovė turi daug nuostabių gamtos reiškinių; ypač saulėlydis, esant šiek tiek debesuotam dangui, šviesios naktys (10 1/2 rašau dar neužsižiebęs šviesos, tokiu metu visi apšviesti daiktai meta tįstančius šešėlius), o šiaurinė dangaus dalis čia išlieka šviesi iki pat ryto, prasidedančio tuoj pat po vidurnakčio“.

1856 m. Prahoje buvo išleista Augusto Šleicherio Lietuvių kalbos gramatika. Nors lietuvių kalbos gramatikos buvo rašomos ir anksčiau (Danieliaus Kleino (Daniel Klein, 1609–1666), Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke, 1733–1807), Gotfrydo Ostermejerio (Gottfried Ostermeyer, 1716–1800) ir kt.), ši išsiskyrė tuo, jog tai buvo pirmoji mokslinė lietuvių kalbos gramatika, parašyta, remiantis gyvosios kalbos medžiaga, o ne orientuojantis į religinių raštų tradiciją. A. Šleicheris neapsiribojo tik lietuvių kalbos gramatinės sandaros aprašymu, jis stengėsi daugelį lietuvių kalbos dalykų aiškinti moksliškai. Rašydamas šį mokslinį veikalą, A. Šleicheris siekė atskleisti lietuvių kalbos vietą ne tik tarp giminiškų kalbų, bet taip pat išskyrė ją kaip vieną archaiškiausių indoeuropiečių kalbų. Gramatika turėjo nemažą įtaką lietuvių kalbos rašybos formavimuisi. Ji buvo parašyta Rytų Prūsijos lietuvių tarme, artima Lietuvos pietinių vakarų aukštaičių patarmei, kuri kalbininko Jono Jablonskio (1860–1930) pastangomis tapo lietuvių nacionalinės kalbos pamatu. Nors A. Šleicherio parengta gramatika turėjo trūkumų, tačiau XIX a. mokslo apyvartoje ji buvo vertinama kaip savotiškas mokslo žygdarbis.

Augustas Šleicheris buvo įsitikinęs, jog lietuvių kalbos tyrimams yra svarbūs rišlūs tautosakos tekstai. 1852 m. savo garsiosios kelionės po Rytų Prūsiją metu, jis ėmėsi užrašinėti lietuvių liaudies dainas, pasakas, priežodžius ir mįsles. Savo surinktą medžiagą A. Šleicheris paskelbė 1857 m. Prahoje išleistame leidinyje Lietuvių kalbos skaitiniai ir žodynas. Knygoje buvo publikuotos 63 lietuvių liaudies dainos, apie 1500 smulkiosios tautosakos vienetų ir 40 pasakų. Be savo surinktos medžiagos, skaitiniuose A. Šleicheris taip pat pateikė pavyzdžių iš Martyno Liudviko Rėzos (1776–1840), Georgo Heinricho Ferdinando Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, 1811–1881), Simono Stanevičiaus (1799–1848), Simono Daukanto (1793–1864) ir kitų rinkinių. Leidiniui taip pat buvo panaudota medžiaga iš rankraštinio Jokūbo Brodovskio (apie 1692–1744) žodyno, kuriuo A. Šleicheris naudojosi, 1852 m. viešėdamas Karaliaučiuje. Paties A. Šleicherio skaitytas J. Brodovskio rankraštinis žodynas dabar saugomas LMAVB RS. Lietuvių kalbos skaitiniuose ir žodyne esantys antspaudai liudija, jog šią A. Šleicherio knygą pardavinėjo Seinų kunigų seminarijos, veikusios 1826–1926 m., knygynas.

Rusijos mokslų akademijos lėšomis Peterburge 1865 m. išleistas pirmasis mokslinis Kristijono Donelaičio (1714–1780) raštų leidimas, skirtas lyginamosios kalbotyros studijoms. Lituanistikos istorijoje tai buvo pirmoji pilna K. Donelaičio kūrybos laida, apėmusi visus iki tol žinotus poeto kūrinius lietuvių kalba. K. Donelaičio Metus Augustas Šleicheris laikė literatūriniu šedevru. Jis rašė: ,,Kaip gaila, kad žūsta tokia kalba, kuri formos tobulumu galėtų lenktyniauti su graikų, romėnų, indų kūriniais“. Rengiant K. Donelaičio raštus, A. Šleicheriui padėjo būrys talkininkų (raštijos darbuotojai Kristupas Kūmutaitis, Jurgis Meškaitis (1801–1876), Frydrichas Kuršaitis (1806–1884) ir kt.). Knygos pabaigoje buvo pateiktas žodynas su vertimu į vokiečių kalbą. Prie žodyno rengimo prisidėjo kalbininkas, poetas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas (1835–1902). Jis skaitė žodyno korektūrą, pateikė pastabų. LMAVB RSS saugomi A. Šleicherio parengtų K. Donelaičio raštų egzemplioriai liudija priklausomybę žinomiems XIX a. lietuvių raštijos darbuotojams. Šį A. Šleicherio leidinį savo asmeninėse bibliotekose turėjo knygnešys Matas Jonas Slančiauskas (1850–1924), kalbininkai Jonas Jablonskis (1860–1930) ir A. Baranauskas.

1848 metais išleistame viename iš pirmųjų Augusto Šleicherio veikalų Dėl lyginamosios kalbų istorijos dėmesys buvo skirtas cetacizmo (arba j ir i sąveikos) reiškiniams indoeuropiečių, semitų, totorių, mongolų, suomių, vengrų, kinų, tibetiečių kalbose. Iš indoeuropiečių kalbų darbe minimos iraniečių, romanų, germanų, keltų, slavų, lietuvių ir latvių kalbos. Lietuvių ir latvių kalbas savo leidinyje A. Šleicheris pavadino bendru latvių kalbų (vok. lettischen Sprachen) terminu, kuris galėtų būti suprantamas kaip Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, baltisto G. H. F. Neselmano 1845 m. pasiūlytas ir prigijęs baltų kalbų termino (vok. Baltische Sprachen) sinonimas. Leidinyje nemažai dėmesio skirta lietuvių kalbai, minimas lietuvių raštijos darbuotojas Kristijonas Gotlybas Milkus (1733–1807) ir jo 1800 m. parengta lietuvių kalbos gramatika Lietuvių kalbos mokslo pradmenys (Anfangsgründe einer littauischen Sprachlehre). Knygoje A. Šleicheris pabrėžė lietuvių kalbos archaiškumą, rašė, jog lietuvių kalba išlaikiusi daug pirmykščių kalbos reiškinių, turi nemažai bendrybių su sanskritu.

1876 m. išleistame Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos kompendiume A. Šleicheris susistemino ir apibendrino gausią indoeuropiečių kalbų tyrinėjimo medžiagą. Remdamasis indoeuropiečių kalbų giminystės santykiais ir jų kalbų raidos procesų nuoseklumu, A. Šleicheris pirmasis kalbotyros istorijoje sukūrė indoeuropiečių kalbų geneologinę klasifikaciją, vadinamąjį kalbų medį. Remiantis šia A. Šleicherio teorija, visos dabartinės indoeuropiečių kalbos yra kilusios iš vieno kamieno – prokalbės. Pirmą kartą kalbų medis buvo pristatytas šiame leidinyje, turėjusiame epochinės reikšmės visai indoeuropeistikai.

Pasaulio kalbos yra skirstomos į kalbų šeimas pagal jų giminiškumą. A. Šleicheris pirmasis bandė nustatyti bendrą baltų ir slavų kalbų prokalbę. Pagal jo sukurtą kalbų giminystės teoriją, indoeuropiečių prokalbė suskilo į šakas ir atšakas, šios – į dar smulkesnes atšakas – atskirų indoeuropiečių kalbų grupių prokalbes. Vienai šakai priklausančios kalbos yra kilusios iš bendros prokalbės. A. Šleicheris rašė: ,,Lietuvių kalba priklauso dideliam indogermanų kalbų kamienui. Indų ir persų, graikų ir lotynų, slavų, lietuvių ir vokiečių, galiausiai keltų kalbomis vadinamos kalbos yra šito kamieno šakos (šeimos), kurių kiekviena savo ruožtu vėl šakojasi į daugiau ar mažiau kalbų arba tarmių. <...> Iš visų gyvų indogermanų kalbų jos garsynas yra seniausias, dėl to ji tokia vertinga kalbotyrai.“

A. Šleicheris, naudodamasis lyginamosios kalbotyros metodu, vienas pirmųjų bandė atkurti indoeuropiečių prokalbę (hipotetinę kalbą, iš kurios kilo visos indoeuropiečių kalbos). Iš rekonstruotų formų jis sukūrė rišlų tekstą – pasakėčią apie arklį ir avis (Avis akvāsas ka). Tekste A. Šleicheris rekonstravo ne tik atskirus žodžius ir jų formas, bet mėgino parodyti ir sintaksinius ryšius. Pirmą kartą pasakėčia buvo išspausdinta 1868 m. leidinyje Beiträge zur vergleichenden Sprachforschung auf dem Gebiete der Arischen, Celtischen und Slawischen Sprachen. Pasakėčios vertimas į lietuvių kalbą:
 
Avis ir arkliai
Avis, kuri buvo be vilnos, pamatė arklius, vežančius sunkų vežimą su dideliu kroviniu, greitai nešančius žmogų. Avis pasakė arkliams: širdį spaudžia, matant arklius, vežančius žmogų. Arkliai atsakė: klausyk, avie, širdį spaudžia matant: žmogus viešpats, iš avies vilnos daro sau šiltą drabužį, o avis paleidžia plikas, joms prasčiau negu arkliams. Tai išgirdusi, avis nubėgo šalin. (Vincento Drotvino vertimas)
 

A. Šleicheris turėjo pasekėjų Lietuvoje. 1861 m. kalbininkas Jonas Juška (1815–1886) paskelbė veikalą Kałbos liëtuviszko lëżuvo ir lëtuviszkas statraszimas arba ortograpija. Jame pateikė pirmą išsamesnę lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją: tarmes suskirstė į žemaičių, Mažosios Lietuvos lietuvių, ariogališkių ir rytiečių. Didžiausią dėmesį J. Juška skyrė žemaičių kalbai, rašė apie Prūsijos lietuvių kalbą, rėmėsi A. Šleicherio Lietuvių kalbos gramatika. J. Juška taip pat buvo pirmasis A. Šleicherio Lietuvių kalbos gramatikos (1856) recenzentas. Rusijos mokslų akademijos pavedimu, 1856 m. jis paskelbė A. Šleicherio gramatikos recenziją, o 1857 m. ji pasirodė atskiru leidimu. Ši recenzija buvo J. Juškos, kaip kalbininko, debiutas, padaręs pradžią jo lituanistinei veiklai, glaudžiai susijusiai su A. Šleicheriu. Kritikuodamas A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, J. Juška teigė, jog filologiniams tyrinėjimams reikėtų rinktis ne aukštaičių, bet žemaičių tarmę, nes ji esanti grynesnė ir senesnė.

Prakalbos tekstas liudija, jog autorius 1873 m. buvo grįžęs namo ir uoliai domėjosi žemaičių tarme. Manytina, jog šios prakalbos teksto autorystė galėtų būti priskiriama dvasininko, poeto ir kalbininko A. Baranausko (1835–1902) mokiniui, profesoriui ir lietuvių kalbos tyrinėtojui Kazimierui Jauniui (1848–1908), kuris, 1871–1875 m. studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, aistringai domėjosi žemaičių tarme. Palaikydamas glaudžius ryšius su tėviške ir gimtąja tarme, K. Jaunius, grįžęs atostogų namo rinko ir užrašinėjo žemaitiškus žodžius. Spėjimą sustiprina faktas, jog Prakalbos autorius kritikavo A. Šleicherį dėl to, jog jis, būdamas vokietis, nepakankamai gerai mokėjo lietuvių kalbą. K. Jaunius bendravo su žymiausiais savo meto kalbininkais, domėjosi lietuvių kalbos tyrimais, buvo lotynų, graikų, hebrajų kalbų profesorius, turėjo lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį. Jis pabrėžė A. Šleicherio gramatikos reikšmę visai lietuvių kalbotyrai, vadino jį ne tik vienu iš garsiausių lietuvių, bet ir kitų kalbų tyrinėtoju, tačiau, nevengdamas kritikos, K. Jaunius teigė, jog A. Šleicheris negalėjo tinkamai atskirti lietuvių kalbos garsų ir jų suprasti. Didelė dalis K. Jauniaus rašytinio palikimo liko rankraštinė. Jo paskaitų konspektai plito tarp studentų, o paties K. Jauniaus parengta Lietuvių kalbos gramatika buvo išspausdinta tik po jo mirties – 1911 m. kalbininko ir asmeninio K. Jauniaus sekretoriaus Kazimiero Būgos (1879–1924) rūpesčiu. Tikėtina, jog ši Prakalba galėjo būti vieno iš numatytų K. Jauniaus darbų rankraščio dalis.

Pranešime kalbama apie A. Šleicherio darbus iš lietuvių kalbos, A. Šleicheris vadinamas lietuvių kalbos mylėtoju, paminėti kai kurie jo biografijos dalykai, aptarti veikalai, susiję su lietuvių kalba, taip pat prisiminta jo kelionė po Prūsijos Lietuvą. Neatmestina prielaida, jog pranešimo autorius galėtų būti profesorius, kunigas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Vilius Gaigalaitis (1870–1945), tuo metu aktyviai veikęs Klaipėdoje – įsteigęs pirmąją lietuvių gimnaziją Klaipėdoje, Klaipėdos krašto muziejaus draugiją, aktyviai priešinęsis Klaipėdos krašto vokietinimui ir kt.