Vaclovo Aliulio gyvenimas

Vaclovas Aliulis gimė 1921 m. Krekštėnų kaime, Alytaus apskrityje. Tėvas Antanas Aliulis (1873–1942) ir motina Konstancija Kuncaitė (1889–1971) augino aštuonis vaikus. Jauniausias vaikas šeimoje buvo Vaciukas. Mokėsi Varnagirių pradžios mokykloje. Domėjosi šventųjų gyvenimu, pradėjo svajoti apie kunigystę. Tėvai rimtai žiūrėjo į dvylikamečio norus ir paskatino toliau mokytis Marijampolės marijonų gimnazijoje, kurioje buvo sustiprintas humanitarinių mokslų mokymas. Čia būsimas kunigas išmoko daugelio kalbų: lotynų, vokiečių, graikų, prancūzų, o skaitydamas susipažino su lenkų, rusų, italų, baltarusių kalbomis. Sulaukęs 16 metų, Aliulis davė pirmuosius įžadus. 1942 m. besimokydamas Kauno tarpdiecezinės seminarijos Teologijos fakultete, įgijo teologijos licenciato laipsnį, o 1944 m. birželio 11 d. Santaikos bažnyčioje (Alytaus r.) įšventintas į kunigus.

Kunigo tarnystės metai

Dirbo sielovados darbą Varėnoje, Marijampolėje, Druskininkuose, Paringyje, Palūšėje, Strūnaityje, Lentvaryje, Švenčionyse, Turgeliuose, įvairiose Vilniaus bažnyčiose. Buvo Kauno tarpdiecinės kunigų seminarijos vicerektorius ir dėstytojas (1970–1974, atleistas sovietų valdžios reikalavimu), pogrindinės kunigų seminarijos steigėjas ir dėstytojas. Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos sekretorius (1965–1979), vėliau jos pirmininkas (1980–1990). Lietuvos marijonų viceprovinciolas (1989–1993), Romos marijonų vienuolyno vyresnysis (1993–1996), Marijonų vienuolijos generalinis vikaras Romoje (1993–1999), Vilniaus marijonų vienuolyno vyresnysis (1999–2015). Lietuvos Sąjūdžio Seimo Tarybos narys (1988–1992), Lietuvos ateitininkų federacijos dvasios vadas (1989–1992). 1992 m. – Lietuvos Vyskupų Konferencijos sudarytos Komisijos Lietuvos Respublikos Konstitucijai rengti narys. Žurnalų Katalikų pasaulis ir Naujasis židinys–Aidai, leidyklų „Katalikų pasaulis“ ir „Aidai“ steigėjas, žurnalo Katalikų pasaulis vyriausiasis redaktorius (1989–1991), „Katalikų pasaulio“ leidyklos direktorius (1990–1993); nuo 2002 m. Lietuvos žurnalistų draugijos narys (LŽD), už krikščioniškos spaudos atgaivinimą ir palaikymą 2005 m. apdovanotas LŽD Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, Lietuvos Biblijos draugijos steigėjas ir prezidentas (1992–1994 ir 2002–2010).

„Literatūra ir religija yra du susisiekiantys indai“ (V. Aliulis)

Kunigas Vaclovas Aliulis buvo įžvalgus redaktorius ir vertėjas, geras lietuvių kalbos žinovas, jos terminijos galimybes sėkmingai pritaikė liturginiams tekstams. Parengė ir redagavo Romos katalikų apeigyną Lietuvos vyskupijoms (du tomai ir priedas, 1966–1967), kuris buvo išleistas lotynų ir lietuvių kalbomis, Romos mišiolą (du tomai, 1982, 1987), Romos mišiolo skaitinius (šeši tomai, 1982–1994), kalendorius, katekizmus, maldynus, vadovėlius; Lietuvos TSR katalikų kalendorių (1960), Katalikų kalendorių-žinyną (1982–1993), Liturginį maldyną (1968, su kun. Jonu Paliūku ir kt.), Dogminę teologiją (6 t., savilaida, 1983, su kun. Albinu Budrikiu), Dogminės teologijos paskaitų apžvalgą (savilaida, 1983, su kun. Albinu Deltuva) ir kt.

Redagavo kunigo Česlovo Kavaliausko verstus du Naujojo Testamento leidimus (I leid. 1972, II leid. 1988). Labai vertinamas Aliulio redaguotas Šventojo Rašto vertimas, kuriame  religiniai tekstai suprantamiau paaiškinti ir labiau priartinti prie žmonių. Kunigas buvo svarbiausias lietuvių naujųjų laikų religinės kalbos kūrėjas, daugiausia dėmesio skyręs liturginių apeigų kalbai. Paskelbė straipsnių tikėjimo, Bažnyčios ir valstybės santykių klausimais, knygų recenzijų (Katalikų pasaulyje, Dienovidyje, Lietuvos aide, Sandoroje, XXI amžiuje, Tėviškės žiburiuose, Lithuania ir kt.). Parašė ir išleido pamokslų rinkinį Žodžio trupiniai (savilaida), knygą Palūšės bažnyčia ir parapija (1954, išleista 1996), eseistikos rinkinį Žvilgsniai ne tik atgal (1994), autobiografinę knygą Vieno žąsiaganio istorija (2007).  

Už nuopelnus lietuvių kalbai ir lituanistikai Aliulį Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija 2009 m. paskelbė Lietuvių kalbos nacionalinės premijos laureatu. Šia premija Aliulis apdovanotas už kūrybingą, moksliškai grįstą publicistiką, už liturginės lietuvių kalbos kūrimą ir diegimą, socialinio ir humanitarinio lietuvių kalbos žodyno brandinimą. 2010 m. Aliuliui „už nepamainomą indėlį į katalikiškąją žiniasklaidą, įvairių leidinių steigimą, globą bei rėmimą ir tėvišką žurnalistų bei redaktorių pamainos ugdymą“ įteikta „Bažnyčios kronikos“ fondo premija. 

„Didvyris nebuvau“ (V. Aliulis)

Autobiografinėje knygoje Vieno žąsiaganio istorija: pasakojimai ir pamąstymai (2007) Vaclovas Aliulis apie savo veiklą sovietmečiu rašo: „didvyris nebuvau“. Tačiau komunistinės prievartos laikais Aliulis dalyvavo pogrindinės kunigų seminarijos bei pogrindžio moterų vienuolių teologijos ir katechetikos kursų veikloje. Be to, jis yra pasirašęs nemažai protesto raštų tuometinei valdžiai dėl tikinčiųjų teisių pažeidimų ir neteisėto kunigų kalinimo. Šie protestai buvo paskelbti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje. Į Pogrindžio kunigų seminarijos veiklą Aliulis įsitraukė pakviestas Prano Račiūno, MIC (1919–1997). Tokios mokslo organizacijos atsiradimą lėmė tam tikros aplinkybės, susiklosčiusios sovietiniais metais. 1944–1946 m. buvo uždarytos Vilkaviškio, Vilniaus ir Telšių kunigų seminarijos. Paliktos Kauno kunigų seminarijos veikla buvo varžoma, nuolat mažinamas priimamų klierikų skaičius, todėl pogrindžio studijos buvo vienintelė galimybė rengtis kunigystei. Studijoms vadovavo jėzuitų ir marijonų vienuolijos. Nėra aišku, kada Pogrindžio kunigų seminarija pradėjo veikti. Ji gyvavo apie du dešimtmečius. Aliulis joje dėstė dogminę ir pastoracinę teologiją, Šventojo Rašto dalykus. Seminarijoje buvo parengta kelios dešimtys uolių, dorų, pasiaukojusių kunigų, kurie padėjo ne tik Lietuvos, bet ir kitų sovietinių respublikų bei tautų tikintiesiems. Aliulis taip pat 1980–1989 m. buvo vienas iš Pogrindžio moterų vienuolių teologijos ir katechetikos kursų vadovų. Kursų sumanymas kilo dėl poreikio ugdyti seserų dvasinį gyvenimą, pogrindžio sąlygomis katechizuoti vaikus ir suaugusiuosius, o apmokytų seserų vienuolių gretos mažėjo, todėl iškilo būtinybė parengti naujas katechetes. Kursus lankė įvairių kongregacijų seserys ir net kelios pasaulietės. Aliulis pats sudarė kursų programą, surado dėstytojų ir parūpino įvairių dalykų vadovėlių, panaudodamas Kauno kunigų seminarijos įvairių kursų konspektus. Studijos tęsėsi iki 1989 metų, 88 kursų dalyvės išlaikė egzaminus ir gavo diplomus, o Lietuvai atgavus laisvę, nemaža jų dalis tikybos mokė mokyklose.

Sąjūdžio ir Atgimimo laikai. 1988–1993

1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Kardinolas Vincentas Sladkevičius, MIC, kunigų simpoziume Kaune paskelbė Bažnyčios nepriklausomybės deklaraciją, kurioje Bažnyčios atstovams buvo paskelbtas kvietimas dalyvauti Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. Aliulis tapo Lietuvos Sąjūdžio Seimo Tarybos nariu, buvo įtrauktas į Etikos komisijos darbą, prisidėjo prie daugelio įstatymų, susijusių su sąžinės laisve, religinėmis bendruomenėmis, tikybos pamokomis mokyklose ir kt. rengimo. Profesorius Vytautas Lansbergis su pagarba prisimena Aliulio veiklą Sąjūdyje: „Daugelis, taip pat ir aš, pamilome malonų, taktišką, nestokojantį humoro ir slapčiomis tvirtą katalikų išminčių: iš čia ir vardas – Tėvas Aliulis. Jis buvo svarbus, įtakingas Lietuvos politikas“. 1992 m. už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu; 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu; 2010 m. atminimo medaliu „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų“. 

Romoje. 1993–1999

Pagal Marijonų vienuolijos Įstatus kas 6 metai generalinė kapitula, kuri sprendžia bendruosius Vienuolijos gyvenimo klausimus ir renka vyriausiąją vadovybę, 1993–1999 m. išrinko Aliulį marijonų vienuolijos generalinio vikaro pareigoms Romoje. Kartu jam teko pareiga būti tų generalinių namų vyresniuoju, rūpintis namų gyvenimu ir marijonų vienuolyno bibliotekos lietuviškąja dalimi. 2007 m. tarpininkavo, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai perduodant lituanistinius leidinius iš Romos. Nors gyveno toli nuo Lietuvos, visada domėjosi šalies įvykiais, rašė straipsnius į katalikišką ir pasaulietinę spaudą.

Vėl Vilnius, 1999–2015 
 

Grįžęs į Vilnių, tapo Vilniaus marijonų vienuolijos vyresniuoju ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Bažnyčios rezidentu. Greta parapinių pareigų Lietuvos radijo „Mažosios studijos“ programoje skaitė pamokslėlius gegužinėms pamaldoms, jų pagrindu Marijonų talkininkų centras 2001 m. išleido knygelę Geroji Atpirkimo motina. Nuo 2005 m. aštuonerius metus Aliulis per Marijos radiją komentavo Šventąjį Raštą. Šios laidos sulaukdavo didelio klausytojų susidomėjimo. Jas gyvenimo pabaigoje vainikavo parengta Šventojo Rašto komentarų knyga Nuo Betliejaus iki Romos su šventuoju Luku (2015). Nuo 2006 iki 2010 m. redagavo parapijos laikraštėlį Su Kristumi ir Marija (lietuviškai ir lenkiškai Z Chrystusem į Maryją). Išleista 40 numerių po keletą šimtą egzempliorių. Paskutinė Aliulio parengta ir išleista knyga – Vienuolis nenuorama: kunigo Prano Račiūno, MIC, asmuo ir veiklos dokumentų ir atsiminimų šviesoje (2015), kurios rankraščius kunigas taisė sunkiai nulaikydamas rašiklį. Nors leidėjai labai stengėsi, bet knyga išėjo keletas dienų po Aliulio mirties.

Kunigas Aliulis savo žinių lobynais dalijosi ne tik su Lietuvos Bažnyčios atstovais, bet ir  palaikė ryšius su įvairių katalikų bažnyčios hierarchais, gausybe kultūros ir meno žmonių užsienio šalyse. Dalyvavo tarptautinėse konferencijose. Buvo katalikiškų vienuolijų švietėjas ir globėjas. Visuose jo parengtuose darbuose justi artimo meilė.

Vaclovas Aliulis mirė 2015 m. gegužės 26 d., palaidotas Santaikos (Alytaus r.) kapinėse.
Paskutiniai jo žodžiai: „Viską dovanokim!“ 

Parengė Bronislava Kisielienė, Vaida Juodėnienė