Apie Vincento Ignaco Marevičiaus gyvenimą

V. I. Marevičius gimė 1755 m. Trakų paviete. Autobiografiniame kūrinyje Paskutinis kreipimasis į Laurą eilėmis ir proza (Ostatnia do Laury odezwa wierszem i prozą) literatas teigė, kad jo senelis Konstantinas turėjo žemių keliose vaivadijose, bet „dėl visokių atsitikimų ir švedų bei maskvėnų atpuolių metais patirtų vargų gerokai nuskurdo“. Tėvas Bazilijus Antanas „dėl neišsimokslinimo ir nerūpestingumo buvo beturtis“, motina, kilusi iš Kosilovskių, Vanago (Jastrzębiec) herbo, giminės, taip pat turto neturėjo, bet buvo neblogai išsilavinusi. Paties V. I. Marevičiaus išsilavinimas buvo labai kuklus ir ne tik dėl šeimos skurdumo. Atiduotas į jėzuitų mokyklą, jis pabėgo iš jos „dėl per didelio mokyklos vyresnybės griežtumo“. Po poros mėnesių tėvų rastas grįžo į Vilniaus mokyklą, bet po kelių savaičių vėl pabėgo, šįkart į Žemaitiją, kur buvo rastas po pusantrų metų ir nusiųstas į mokyklą. Pasiekė gramatikos klasę, vėl pabėgo ir tuo mokyklinį lavinimą baigė. 
1776 m. V. I. Marevičius pradėjo „kelių metų kelionę po šalį be jokio tikslo“. 1780 m. rudenį jis atvyko į Varšuvą „teisiniu interesu [...] pas karalių ir Nuolatinę tarybą“. Buvimas Varšuvoje ištuštino V. I. Marevičiaus kišenes, ir tik 1783 m. pradžioje jis galėjo išvykti į Vilnių. 
Lemtingu įvykiu V. I. Marevičiaus gyvenime tapo susitikimas su kilminga mergina Barbora J., kuri tuo metu gyveno kartu su teta pas Vilniaus bernardines ir buvo lavinama ateinančių mokytojų. Barbora tapo ilgalaikių jo literatūrinių dūsavimų objektu, kūriniuose dažniausiai vadinta Lauros vardu. Autobiografiniame kūrinyje V. I. Marevičius papasakojo, kad merginą pamatė Vilniaus bažnyčioje ir pamilo. Jis ėmė pas ją lankytis, atnešdavo jai skirtų eilėraščių, po to sukūrė komediją Meilė dėl dorybės (Miłość dla cnoty), kad padarytų mylimajai įspūdį, ir, subūręs mėgėjišką aktorių trupę iš konvikto mokinių ir titulinių karininkų, pastatė spektaklį. Asmeniškai atvyko į vienuolyną įteikti Barborai kvietimo, po to vaidindamas savo spektaklyje visais būdais demonstravo, kad pasirodymas skirtas jai. Įsimylėjusio komedijos autoriaus pastangos nuėjo veltui: nuo to laiko V. I. Marevičius nebebuvo priimamas vienuolyne ir daugiau niekada nematė Barboros. Po nesėkmės V. I. Marevičius kuriam laikui nustojo rašyti dramas ir išvyko į Varšuvą. 
V. I. Marevičius debiutavo spaudoje 1784 m. Magazyn Warszawski puslapiuose anonimine publikacija, o nuo 1786 m. jis ėmė gausiai publikuoti įvairaus pobūdžio kūrinius nuo meilės lyrikos iki politinių projektų. 1788 m. vėl kreipėsi į karalių, tikėdamasis atgauti skolą ir išpirkti senelio užstatytas žemes Trakų paviete. V. I. Marevičius taip pat tikėjosi gauti iš karaliaus dvaro šambeliono pareigybę. 

Nepavykus sutvarkyti nė vieno reikalo, 1788–1789 m. sandūroje literatas išvyko į Gardiną, Krokuvą, Nesvyžių ir galiausiai grįžo į Vilnių, kur toliau skelbė savo kūrinius. 1791 m. pradžioje V. I. Marevičių parėmė Vilniaus kaštelionas Motiejus Radvila, kuriam literatas paskyrė kūrinį Nuoširdus Marevičiaus susidomėjimas Marevičiumi (Szczere interesowanie się Marewicza za Marewiczem). Kūrinys, kuriame rašytojas pasakoja apie savo gyvenimą, matyt, sujaudino didiką, kuris pats užsiėmė literatūrine veikla. Jis paskyrė V. I. Marevičiui pinigų, už kuriuos šis nusipirko namelį ir žemės prie Lukiškių, Pakalnės gatvėje. 

Rašytojas su dideliu entuziazmu rėmė Ketverių metų seimo veiklą, jo rengiamas valstybės reformas, miestiečių teisių išplėtimą ir galimybę bajorijai įsitraukti į miestų valdymą. 1792 m. V. I. Marevičius priėmė Vilniuje miestiečio teises ir buvo išrinktas II rajono rinkimų asesoriumi. Tais pačiais metais jis paskelbė kalbą, sakytą išrinkus II rajono pareigūnus, o gegužės 3 d. savo valdose sukūrė Konstitucijai pagerbti skirtą dekoraciją. Galime numanyti, kad V. I. Marevičius tuo metu išgyveno didelį emocinį pakilimą: jis turėjo išsvajotą namą, įsitraukė į municipaliteto veiklą ir jautėsi esąs naudingas visuomenei. Deja, šis laikas truko labai trumpai ir V. I. Marevičiaus patriotizmui teko reikštis naujomis sąlygomis. Jau gegužės 14 d. buvo paskelbtas Rusijos dvaro remiamos ir prieš reformų programą nukreiptos Targovicos konfederacijos aktas ir į Abiejų Tautų Respubliką įžygiavo Rusijos kariuomenė. Vos po 10 dienų Varšuvos laikraštis Korrespondent Warszawski pranešė, kad V. I. Marevičius kariuomenės reikmėms užrašė visą savo turtą ir įsipareigojo atsiųsti savanorį, išmanantį karo tarnybą. Taip pat žinoma, kad V. I. Marevičius su savo žmona (nėra žinoma, kas ji buvo) dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. 
Po Abiejų Tautų Respublikos paskutiniojo padalijimo V. I. Marevičius tebegyveno Vilniuje, rašė ir spausdino proginius eilėraščius ir dramas. Jos buvo statomos Vilniaus scenoje, kurioje pats V. I. Marevičius vaidino kartu su žmona. Nuo 1798 m. pabaigos abu gyveno Lvove ir Varšuvoje. 1802 m. palikęs žmoną Varšuvoje, V. I. Marevičius išvyko į Vilnių bylinėtis dėl turto ir gyveno čia bent iki 1806 m. Neaišku, kada galutinai įsikūrė Varšuvoje, bet žinoma, kad ten tikrai gyveno 1819 m. rudenį ir atliko Varšuvos miesto 4 rajono Civilinės komisijos pareigūno pareigas. Buvo masonų ložės „Izidės šventykla“ narys. Tuo metu rašytų kūrinių nespausdino. Mirė Varšuvoje 1822 m. Tų metų birželį Viešoji biblioteka iš našlės išpirko 140 tomų jo knygų rinkinį.