Apie Vincento Ignaco Marevičiaus knygas

Pirmą kūrinį V. I. Marevičius parašė, siekdamas padaryti įspūdį aukštos kilmės merginai, ir vėliau autobiografiniame kūrinyje pripažino, kad meilė pavertė jį rašytoju: „Jei nebūčiau pažinęs meilės, būčiau tvirtesnis, ramesnis ir laimingesnis, bet būčiau aprūkęs nežinios dūmu ir sėdėjęs kampe niekam nežinomas. O dabar mane vadina Literatu.“ Anot V. I. Marevičiaus, jis niekada „nesimokė nei eiliavimo, nei retorikos“, bet „natūra buvo jam geriausia mokytoja“. Visgi literatūros tyrinėtojai pastebėjo, kad V. I. Marevičius skaitė amžininkų poetų kūrybą ir perimdavo iš jų stilistines schemas, tematiką, pasitelkdavo citatas, tačiau pripažįstama, kad jo kūryba nestokojo originalumo. 
Prasidėjusi papročių komedija ir spaudoje skelbtais satyriniais kūrinėliais, vėliau V. I. Marevičiaus literatūrinė veikla išsišakojo įvairiausiomis kryptimis. Tarp jo kūrinių buvo trys komedijos, proginių eilėraščių, laiškų eilėmis ir proza rinkinių, politinių pasisakymų ir sunkiai konkrečiam žanrui priskiriamų kūrinių, kuriuos E. Aleksandrowska pavadino quasi silva remum. 
Rašymą V. I. Marevičius laikė profesine veikla, kas nebuvo visai įprasta to meto visuomenėje. Ilgą laiką jis neturėjo žemės ir jokios tarnybos, tad literatūrinė veikla tapo pagrindiniu jo pragyvenimo šaltiniu. Tačiau V. I. Marevičiui, be abejonės, buvo svarbi jo bajoriška tapatybė. Viename iš kūrinių jis teigė: „rašau drąsiai, nes esu Lenkas, nes esu Pilietis, nes esu Bajoras“. Daugelio spaudinių tituliniame lape jis spausdindavo vinjetes su savo giminės Koscešos herbu – svarbiausiu bajoriškos tapatybės ženklu. 
V. I. Marevičius deklaravo literatūros ugdomojo vaidmens būtinybę („Komedijos tikslas yra taisyti papročius“), tačiau į rašymą greičiausiai žvelgė ne kaip į misiją, bet kaip į galimybę užsitikrinti galingųjų paramą, visuomeninę ir materialinę padėtį. Niekur nepasisakė apie rašytojo talentą, veikiau suvokė rašymą kaip sąžiningą darbą. Apie tai galėtų paliudyti knygų epigrafams pasirinktos frazės: „Geriau nevykęs darbas negu tobulas dykinėjimas“ arba „Kas daro, ką gali, daro pakankamai daug“. Knygas V. I. Marevičius dažniausiai spausdino savo lėšomis. Daugelyje leidinių skelbė dedikacijas, skirtas galingiesiems, kurių paramos prašė ar kuriems jautė dėkingumą. Neaišku, kiek rašytojas uždirbdavo, parduodamas savo knygas, tačiau galime pastebėti, kad pats aktyviai rūpinosi jų platinimu: knygų gale publikuodavo savo paskelbtų, parašytų ir net rašomų kūrinių sąrašus. Vienoje iš jų pateiktas sąrašas, kuriame įrašyti net 26 įvairių leidyklų spaudiniai. Atrodo, kad rašytojo dramos turėjo pasisekimą, jos buvo statomos teatrų scenose. Didžiausio populiarumo sulaukė opera Polusia, račiaus duktė, arba Išlaisvinta laisvė (Polusia, Córka Kołodzieja, czyli Wolność oswobodzona), aktuali dėl savo alegorinio, prieš Rusijos politiką nukreipto turinio. Kūrinys per trejus metus buvo perleistas 7 kartus, be to, yra išlikę ranka perrašytų operos egzempliorių. 
Nepaisant kai kurių kūrinių populiarumo, didelė V. I. Marevičiaus kūrinių gausa ir įvairovė sudarė jo, kaip grafomano, reputaciją. Pirmasis šio rašytojo biografas Eustachijus Tiškevičius manė, kad V. I. Marevičiaus kūryba būtų labiau vertinama, jei šis „mažiau rašytų, mažiau spausdintų ir ypač neskubėtų visko leisti, jei pats nenešiotų po namus ir neįkyrėtų su savo poezijos pardavimu“.
E. Tiškevičius „atrado“ šį autorių, praėjus beveik 50 metų po V. I. Marevičiaus mirties. Biržų ordinacijos bibliotekoje jis aptiko gausybę šio rašytojo kūrinių, juos perskaitė ir parašė apie V. I. Marevičių knygelę, pavadinęs ją „Papročių studija“ („Studium obyczajowe“). E. Tiškevičius pristatė rašytoją kaip praėjusios epochos keistuolį ir nevykėlį. Studijos autoriui rūpėjo išsiaiškinti, kodėl rašytojas buvo išjuokiamas („Mano jaunystėje tereikėjo paminėti Marevičiaus vardą, kad visi imtų juoktis“), ir nusprendė, kad pati literato asmenybė amžininkams atrodė komiška („šis autorius savo charakteryje ir savo gyvenime turėjo turėti kažką tokio, kas juokino“). Besaikis atviravimas, kurį V. I. Marevičius laikė savo kūrybos privalumu, nebuvo priimtinas XIX a. žmogui. E. Tiškevičiaus vertinimu, „visose savo meilės istorijose, taip dažnai pasikartojančiose, ponas rotmistras buvo labai nediskretiškas, nes visus įvykius, kurie tik dviem turėjo būti žinomi, aprašė, kitą dieną spausdino ir po namus nešiojo, slaptus jausmus, aprašytus bukolikose ir idilėse, vertindamas penkiolika, o mažesnius – aštuoniais grašiais“. Kitas XIX a. rašytojas Kazimieras Buinickis, rašydamas apie E. Tiškevičiaus studiją, pateikė dar negailestingesnę V. I. Marevičiaus charakteristiką: manė jį esant talentingu apgaviku, apsimetančiu kvailiu ir originalu, kad linksmintų nuobodžiaujančią publiką ir išpeštų iš jos pinigų. Šiandieniniai literatūros istorikai žvelgia į rašytojo kūrybinį palikimą iš kitos perspektyvos. V. I. Marevičiaus kūriniai buvo įtraukti į Lenkijos mokslininkų sudarytas politinės poezijos antologijas. E. Aleksandrowskos vertinimu, V. I. Marevičiaus kūryboje būta įdomių ir net formaliai pavykusių kūrinių, o dauguma jų neatsiliko lygiu nuo to laikotarpio literatūrinės produkcijos, nesmerkiamos tokiais epitetais. 

Eustachijaus Tiškevičiaus knygelė „Vincentas Marevičius: papročių studija“ buvo pirmoji rašytojo biografija, išleista praėjus beveik 50 metų po V. I. Marevičiaus mirties. E. Tiškevičiaus tikslas buvo pristatyti praėjusios epochos keistuolį ir panagrinėti, kodėl jo kūryba sulaukė kritinio vertinimo. Knygos pradžioje E. Tiškevičius pateikia negailestingą V. I. Marevičiaus charakteristiką:
„Žmogus su tam tikrais gebėjimais, bet be jokio išsilavinimo, net mokyklinių mokslų neįveikęs, o svarbiausia, kad pats niekada savęs neugdęs, išsirinko autoriaus profesiją ir brovėsi į Parnasą, lyg norėtų pralenkti amžininkus Trembeckį, Naruševičių ir kitus. [...] [Jis buvo] vienas iš visuomenės nevykėlių, kuris niekur vietos nerado, kuris neturėdamas jokios nuosavybės, be darbo norėjo duonos kąsnį gauti, [...] kuris apkalbėdavo ir turtingesniųjų nuodėmes aprašydavo, bet nuolat į jų duris belsdavo, kuris buvo tvirtai įsitikinęs, kad viskam yra gabus, bet iš tiesų nieko dorai nemokėjo – žodžiu, tokiu nenusisekusiu žmogumi buvo Vincentas Marevičius, Kosciešos herbo.“ 

K. Buinickis laiške E. Tiškevičiui gyrė šio sumanymą parašyti V. I. Marevičiaus biografiją, tačiau įvertino literatą dar griežčiau, nei studijos autorius: jam V. I. Marevičius – gudruolis, apsimetantis savitu kvaileliu, kad išviliotų iš turtingųjų pinigus. Matome, kad XIX a. rašytojas kritiškai žvelgė į praėjusio amžiaus visuomenę, kuri jam atrodo persisotinusi ir vis trokštanti naujų pramogų. V. I. Marevičių jis vertina kaip šios ydingos visuomenės „produktą“:
„Perskaičiau labai įdomią su pajuoka prisimenamo Marevičiaus biografiją ir manau, kad tas tariamas poetas nusipelnė ne tik papročių, bet ir psichologinės studijos. [...] Tokio, kaip Marevičius, santykiai su pirmais krašto žmonėmis, net su karaliumi, aiškiausiai parodo to meto visuomenės silpnybę vadinamiesiems originalams, o iš tiesų sukčiams, mokantiems pataikauti ir tariama kvailybe sukelti žmonėms, pertekusiems pramogų, juoką. [...] Taigi manau, kad ponas Vincentas visai nebuvo kvailas, atvirkščiai, tam tikru mastu veik genialus. [...] Gerai suprato, kad ribotas talentas neatsipirks, todėl neturėdamas pasiekimų kaip poetas, apsimetė kvailiu, bet kvailiu-originalu. [...] Klausiu, kaip kitaip galėtų be grašio kišenėje keliauti į Varšuvą ir Krokuvą, taip pat po turtingus dvarus Lenkijoje ir Lietuvoje, spausdinti daugybę savo rašliavų, rasti galingų protektorių, įkurti teatrą, galų gale įsigyti namelį Lukiškėse, o dar tapti išrinktu municipaliniu pareigūnu? [...] Bet kuriuo atveju gerai, kad Ponas ištraukei iš užmaršties dulkių to labai originalaus kvailio-franto vardą. [...] Kaip bitelė kiekviename žiedelyje randa kruopelę medaus, taip ir Grafas apie šį keistuolį gali papasakoti kažką tikrai įdomaus.“