Leidiniai

„Paskutinis kreipimasis į Laurą“ – autobiografinis kūrinys, parašytas laiško mylimajai forma. Rašytojas kreipiasi į kilmingą merginą, kuri jį prieš penkerius metus atstūmė, literatūriniu vardu Laura. Kūrinyje rašytojas detaliai pasakoja savo meilės istoriją, kaip įrodymą įterpdamas pažinties su Laura metu bičiuliui rašytą laišką. Rašytojas taip pat pasakoja apie savo kilmę, šeimą, klajones po šalį, santykius su įvairiais asmenimis. Pirmasis biografas Eustachijus Tiškevičius ir vėlesni tyrėjai iš šio kūrinio pasisėmė didelę dalį žinių apie V. I. Marevičiaus gyvenimą. 

„Neįgyvendintas projektas proza ir eilėmis“ – vienas keisčiausių V. I. Marevičiaus kūrinių. Jis gali atrodyti kaip atsitiktinis įvairių žanrų kūrinių rinkinys, tačiau iš tiesų tai buvo nuoseklus rašytojo „gyvenimo projekto“ išdėstymas, papildytas didaktinėmis ir satyrinėmis scenelėmis, kreipimaisi į karalių ir nežinomą draugą. Kunigaikščiui Adomui Kazimierui Čartoriskiui dedikuotas kūrinys pradedamas „Istoriniu įvadu“, kuriame rašytojas pasakoja nelaimingos meilės Laurai ir nesėkmingų piršlybų varšuvietei Rozalijai istoriją. Toliau seka gyvenimo projektas, kurį būtų įgyvendinęs, jei jam būtų pavykę vesti. Projekte V. I. Marevičius buvo numatęs būsimą žmoną parvežti į Lietuvą ir apsigyventi su ja kaime. Jis rašo, kaip būtų atskleidęs jai neigiamas gyvenimo mieste pasekmes ir aukštuomenės gyvenimo blogybes, po to atskleistų gyvenimo kaime naudą ir patrauklumą. Toliau veikale V. I. Marevičius išdėsto, kaip turėtų būti ugdomi būsimi jų vaikai. Kūrinį galima laikyti vaizdžia sentimentalizmui būdingo antiurbanizmo ir natūralios edukacijos idėjos interpretacija, kuriai originalumo suteikia jų prisodrinimas asmeninio gyvenimo detalėmis ir autoriaus išpažinimais. 

„Idilės“ – eilėraščių rinkinys, kuriame, kaip sako pavadinimas, vyrauja pastoraliniai kūriniai. Kai kurie jų turi moralinį-didaktinį pobūdį ir sektinų pavyzdžių ieško kaimo gyvenime, kiti pasakoja apie pastoralės veikėjų jausmus. Keli rinkinio kūriniai turi autobiografinį pobūdį ir pasakoja apie autoriaus santykius su Laura ir Rozalija, iš kitų kūrinių žinomomis mylimosiomis. 

„Variacija: naujo pobūdžio eilėraštis“ – kūrinys, skirtas nežinomai mylimajai Maryliai. Įvade autorius taip paaiškina kūrybos inspiraciją: „Sugalvojau parašyti naujo pobūdžio eilėraštį. Kadangi nesimokiau Poezijos, visada rašiau be taisyklių, taip ir toje naujoje eilėraščių pynėje pats sau taisykles kūriau, stengdamasis, kad pavadinimas atitiktų esmę, pažymėdamas staiga ir be tvarkos kylančią mintį po minties skirtinga eilėdara.“ Iš tiesų eilėraštyje meilės lyrika pinasi su įprastais šiam autoriui visuomenės kritikos motyvais, o baigiasi svarstymais, ką šiuo metu galima vadinti bepročiu. 

„Patarlės ir maksimos“ – sugalvotų, nugirstų ar nusirašytų sentencijų rinkinys. Knygos įvade autorius taip paaiškino sentencijų kilmę: „Čia yra mano mintys, kurias įvairios patirtys parodė esant teisingas. Čia yra ir tos, kurių pasisėmiau iš bendravimo su išmintingais žmonėmis. Yra ir tokių, kurias iš įvairių knygų, radęs kažką patinkančio, išrašiau. Vadinu jas savomis. Víenas, nes yra mano nuosavos. Kitàs, nes perdirbau jas, paversdamas labiau tinkančiomis kokiam nors reikalui. Trečiàs, nes paverčiau jas savo taisyklėmis, kuriomis vadovavausi savo gyvenime.“

1788 m. spalio 6 d. patriotinio pakilimo nuotaika prasidėjo Seimo, vėliau pavadinto Ketverių metų seimu, posėdžiai. Tuoj pat pasirodė kūrinių, turinčių kreipimosi į Seimo pasiuntinius formą, kuriuose pabrėžiama prasidedančių debatų svarba. V. I. Marevičius 1788 m. publikavo eilėraštį „Luomams, susirinkusiems į Seimą“, kuriame pateikė patarimų ir linkėjimų Seimo pasiuntiniams ir karaliui. Marevičius kreipiasi į pasiuntinius savo vardu ir deklaruoja gebėjimą patarti tautos įgaliotiesiems:
„Taigi leiskite ir man, ką galvoju, pasakyti!
Gal niekas neįsižeis dėl pastabų.
Nesėdi protas barzdoje, nei dorybė žilėje,
Gali ir jaunuolis gerai pasitarnauti Tėvynei.
Ir nors likimas nepasodino manęs į turtuolių gretas,
Bet į mane nukreipkite žvilgsnį.“
Kreipdamasis į Seimą, Marevičius pirmiausia pareiškia nepasitenkinimą, kad pats netapo pasiuntiniu, nes, pasak jo, galimybę prisidėti prie valstybinės veiklos turi tik turtingieji visuomenės sluoksniai („Nesu pasiuntiniu į Seimą, nes neturėjau aukso“). Seimą Marevičius matė kaip valstybės likimui lemtingų sprendimų vietą („Čia mes tapsime nugalėtojais arba belaisviais“). Pasiuntiniams Marevičius pataria neparsiduoti svetimoms galybėms ir saugotis išdavikų, pasirūpinti valstybės ir jos sienų saugumu, būti vieningiems ir ištikimiems karaliui. Įdomu, kad V. I. Marevičius nevengė pamokyti ir valdovo, papriekaištauti dėl Pirmojo padalijimo metu prarastų žemių bei valdinių ir net pabrėžti, kad valdovas pats kilęs iš bajorų.

Opera „Polusia, račiaus duktė, arba Išlaisvinta Laisvė. Tragiška dviejų aktų opera, išversta iš rusų į lenkų kalbą“ buvo politinio pobūdžio kūrinys, skirtas alegoriškai pavaizduoti Stanislovo Augusto valdymą. Kūrinyje pagrindinis veikėjas Swobodzkis, Laisvės (Wolność) valdų  paveldėtojas, numanomas Stanislovas Augustas, siekia išsivaduoti iš Przemockos, numanomos Jekaterinos II, globos, vesti jos kambarinę Polusią (Lenkiją arba Respubliką), o tuomet atnaujinti savo žemių valdymą ir padėti valdiniams. Operos siužetas taip pat alegorinėmis priemonėmis vaizdavo Rusijos politiką Respublikos atžvilgiu, t. y., Rusijos imperatorės siekį susidoroti su Stanislovu Augustu smurtu ir gudrumu. Operos pavadinime įrašyta pastaba, kad kūrinys verstas iš rusų kalbos, buvo mistifikacija: dėl aštraus politinio turinio Marevičius nenorėjo atskleisti savo autorystės. Politinio turinio aktualumas, Rusijos kritika, reformų programos akcentavimas, išraiškingas alegoriškumas ir pamfletinis pobūdis lėmė operos populiarumą. Ji buvo perleista net septynis kartus, taip pat plito rankraštinės kūrinio versijos. 

„Pramogos nuošalėje eilėmis ir proza“– atsitiktinio pobūdžio eilėraščių ir prozos tekstų rinkinys, kuriame daugiausia proginių kūrinių, skirtų įvairiems diduomenės atstovams (tarp kitų – LDK didžiajam kancleriui Aleksandrui Sapiegai). Krokuvoje išleistame rinkinyje vyrauja tekstai, skirti Krokuvos realijoms, pvz., publikuojamas V. I. Marevičiaus kreipimasis į Krokuvos magistratą vienos našlės byloje. Taip pat yra eilėraščių, skirtų Krokuvos bažnyčiai, Krokuvos akademijos profesoriui ir kt. Kiek anksčiau, 1786 metais, išleistame eilėraščių rinkinyje, pavadintame „Vienišos eiliavimo pramogos“ („Samotne zabawki wierszem“), galime rasti Vilniaus motyvų: eilėraštį „Vilnelei“ („Do Wilenki“), meilės lyrikoje taip pat minimos gražios Vilnelės pakrantės ir Paplaujos apylinkės.

Kūrinys „Nuoširdus Marevičiaus susidomėjimas Marevičiumi“ buvo skirtas Vilniaus kaštelionui Motiejui Radvilai. Anot antraštės, knygos rankraštis buvo įteiktas dedikatui Nesvyžiuje ir tik vėliau paskelbtas. Dedikacijoje kunigaikščiui rašytojas prisipažįsta, kad nėra su juo pažįstamas, bet prašosi būti jo globojamas, nes manė esant „didžiųjų“ prievole rūpintis „mažaisiais“. Kūrinyje V. I. Marevičius rašė apie savo neturtą, nesėkmes gyvenime ir nelaimingas meilės istorijas. Nuoširdumą jis laikė didžiausia savo dorybe, bet kartu ir gyvenimiškų nesėkmių priežastimi visuomenėje, kurioje visi apsimetinėja ir pataikauja. M. Radvilai jis rašė: „Pataikavimas yra naudingiausias (niekšingų sielų) amatas. Ir todėl nedoras ar niekam tinkamas žmogus sugeba savo pataikavimu pasiekti ne vieną iš tų [aukštuomenės] ponų. Man tokios dovanos prigimtis, laimei, pagailėjo.“ V. I. Marevičiaus pasakojimas, matyt, sukėlė M. Radvilos užuojautą ir jis paskyrė rašytojui nemenką pinigų sumą, už kurią šis galėjo nusipirkti namelį ir žemės prie Lukiškių.

Proginis kūrinys „Apgavystė arba eilėraštis Elzbietai iš grafų Chodkevičių Radvilienei, Vilniaus kaštelionienei“ buvo dedikuotas rašytojo geradario Vilniaus kašteliono Motiejaus Radvilos žmonai. V. I. Marevičius šiuo kūriniu išreiškė dėkingumą abiem sutuoktiniams už didelę piniginę paramą, kuri suteikė rašytojui galimybę įsigyti išsvajotą namą ir žemės Lukiškėse. Kūrinio struktūra ir forma – savita: tarp panegirinių eilėraščių ir Radvilų giminę bei dedikatės šeimą giriančių prozos tekstų įsiterpia visuomenės kritikai skirtų satyrinių eilių, įpintas ir jos vyrui skirto kūrinio fragmentas.

„Kalbą, parašytą po Vilniaus II rajono pareigūnų išrinkimo“ V. I. Marevičius paskelbė 1792 m. balandžio 8 d., kai pats buvo išrinktas II rajono rinkimų asesoriumi. Rašytojas labai entuziastingai vertino Konstitucijoje įtvirtintą miestiečių teisių išplėtimą ir galimybę bajorams dalyvauti municipaliteto darbe. Kalboje V. I. Marevičius perteikia optimistinę ir pakilią nuotaiką, apėmusią reformoms pritariančią visuomenės dalį: 
„Sveikinu pirmiausia mylimiausios Tėvynės prisikėlimą iš tos netvarkos ir bejėgystės, į kurią daugiau nei šimtmetį buvo panirusi. Sveikinu mylimiausią Karalių ir mūsų Gelbėtoją, prikėlusį iš to nepasitikėjimo, kurį Jis Tautoje, o Jame Tauta turėjo. Sveikinu Seimą, prisikėlusį iš liberum veto, kuris beveik visą Tautą palaidojo. Sveikinu Tautą, prisikėlusią iš abejingumo letargo, kuris buvo ją grandinėmis sukaustęs. Sveikinu visus teisėjus, prisikėlusius iš loterijos, kurioje jų sprendimai buvo pateikti parduoti daugiau duodančiam. Sveikinu Bajorus, prisikėlusius iš prietarų, dėl kurių ne vertybes, o likimą sudievinome. Sveikinu Miestus, prisikėlusius iš tos prieblandos, kuri slėpė nuo jų Žmogaus teises. Sveikinu šį miestą, prisikėlusį iš iki šiol tvyrojusios nežinomybės dėl to, kur jo pajamos buvo dingusios [...]. Linkiu naujai išrinktiems pareigūnams prisikelti iš neveiklumo į pilietinę veiklą.“

1792 m. gegužės 3 d. visoje šalyje buvo švenčiamos Konstitucijos metinės. Karštas Konstitucijos rėmėjas V. I. Marevičius ėmėsi įspūdingai paminėti šį valstybei svarbų įvykį. Finansiškai paremtas Mykolo Kleopo Oginskio, savo sklype Vilniuje prie Lukiškių jis sukūrė šiai progai didžiulę dekoraciją. Kalvą, ant kurios ją pastatė, valdovo garbei pavadino „Stanislovo kalnu“. Dekoracija buvo sukurta tartum didelė emblema, kuri vaizdavo piramidės pavidalo naująją visuomenės sąrangą: valstybės pagrindą sudarė valstiečiai, pagal naująją Konstituciją paimti valstybės globon, virš jų buvo miestiečiai, įtraukti į valstybės valdymą drauge su bajorais, dar aukštesnę padėtį užėmė bajorai, o virš jų esantis valdovas ir Konstitucija tapo visų luomų gerovės garantu. Dekoracijų apačioje įrašas skelbė: „Įstatymo apginti, laimės šaltiniu sustiprinti, / Broliškos meilės mazgu surišti, / Nešame savo širdis dovanų Tėvui [valdovui]“. V. I. Marevičius buvo numatęs, kad abipus dekoracijų stovės dvi vestalės, ant pečių laikysiančios gėlių girliandą su įrašu „Mirtis arba Konstitucija“ ir giedosiančios giesmę apie tai, kad viena ranka jos teiks valdovui gėles, kita – durklu nužudys išdavikus. Šis motyvas puikiai atspindi Vilniuje tvyrojusią nuotaiką tuo metu, kai miestą pasiekė žinios apie artėjančią Rusijos kariuomenę ir miesto gyventojus buvo apėmęs ryžtas apginti tėvynę ir konstituciją.
Dekoracijos aprašymą V. I. Marevičius išleido atskira knygele, pavadinęs „Iliuminacijos aprašymu“, ir ją dedikavo Vilniaus vaivadijos vėliavininkui, pasiuntiniui į Seimą Antanui Tyzenhauzui, ką tik išrinktam Vilniaus prezidentu. Dedikacijoje literatas giria naują, Tyzenhauzo vykdomą miesto politiką: tai, kad Vilniuje pareigybės nebėra perkamos, kad apšviečiamos ir išvalomos gatvės, kapinės iškeliamas iš miesto, kad gerai tvarkomasi su elgetomis:
„Iškart Vilnius šviesesnis atrodo. [...]
Pradedame kvėpuoti sveikesniu oru, kai visiškai išvalytos gatvės. Tik blogai, 
Kad liepė iš miesto visus dvokiančius purvynus išvežti, 
Nes papročius ir senovę reikia gerbti. 
Pradedame dabar, tavo dėka, saugiau vaikščioti naktį gatvėmis, kai priešais namus dega lempos, tik tai blogai, 
Kad apsukruoliams atėmei duonos gabalą, 
Nes jų amatui šviesa nereikalinga.“

Eilėraštį „Linkėjimai karaliui ir nelaimingai tautai naujiems 1794 metams“ V. I. Marevičius rašė dramatišku valstybei metu. Vos atšventus Gegužės 3-iosios konstitucijos metines, 1792 m. gegužės 14 d. buvo paskelbtas Rusijos dvaro remiamos Targovicos konfederacijos aktas ir prasidėjo karas su Rusija. Karas buvo pralaimėtas, Stanislovas Augustas prisijungė prie konfederacijos ir Konstitucijos galiojimas buvo sustabdytas. 1793 m. įvyko antrasis Respublikos padalijimas. Pačioje 1794 m. pradžioje V. I. Marevičius paskelbė šį eilėraštį, kuriame apverkė nelaimingus 1793-iuosius ir vylėsi, kad naujieji metai atneš valstybės atgimimą. Eilėraštyje poetas ne tik nesmerkia valdovo, bet ir toliau vadina jį tautos tėvu, kuris kenčia, praradęs dalį savo vaikų: „Nors jau maža Tauta, bet jei bus dora, / Karalius su Tauta, Tauta su Juo gali būti laiminga“. Kaip būdinga to meto retorikai, pagrindinę kaltę už tautos likimą jis vertė išdavikams, kurie parsidavė užsienio galybėms, tačiau matė ir pačios bendruomenės kaltę dėl susiklosčiusios padėties: „puikybė, godumas ir nesutarimai Tautą susilpnino, o išdavystė tarp mūsų pribaigė“.

„Meilė visus sulygina“ – viena iš trijų V. I. Marevičiaus sukurtų komedijų. Knygos antraštėje autorius įrašė, kad komedija buvo daug kartų vaidinta Varšuvos, Lvovo ir Vilniaus teatruose. E. Tiškevičiaus teigimu, 1795 m. Vilniaus teatras, neturėjęs pajamų, gerokai užsidirbo, pastatęs šią V. I. Marevičiaus komediją. Jos veiksmas vyksta rūmuose Vilniuje, o pagrindiniai veikėjai – seniūnaitė Izabelė, trokštanti ištekėti už neturtingo Korydono, ir jos brolis šambelionas Lidonas, besipriešinantis šiai santuokai. Izabelė gina savo išrinktąjį prieš brolį tokiais žodžiais: „Jis nieko neturi. Tik savo dorybėmis stengiasi girtis, o ne skolintis iš mirusių protėvių šlovę ir [pasitikėti] aklos fortūnos blizgučiais. [...] Dorybių kupina siela ir protas yra jo turtas, o biblioteka, kupina puikių knygų, yra jo gėrybės.“ Pats Lidonas komedijoje pamilsta Izabelės kambarinę Liudviką, kuri „yra valstiečių kilmės, bet turi kilmingą širdį ir sielą“. Meilė suminkština Lidono širdį ir jis pats ima trokšti tapti geresniu žmogumi, kad būtų „darbais naudingas bendrapiliečiams, rūpintųsi krašto gerove ir taptų mylinčiu dorybę“. Pagal komedijos siužetą vėliau išaiškėja aukšta Liudvikos kilmė. Šios, kaip ir kitų rašytojo komedijų, teigiami herojai, įveikę gyvenimo sunkumus, apdovanojami turtais, be to, sužinoma apie jų aukštą kilmę, kuri būna tarsi „atpildas, kurį siunčia Dangus už kilnius darbus“. Komedijoje matome Apšvietos idėjų įtaką, kai ypač imtas vertinti žmogaus išsilavinimas, darbas visuomenės labui, galime įžvelgti ir paties literato troškimą sulaukti (materialaus) atpildo už dorybes.