Įvadas

Lietuvoje ir ne tik joje Antano Smetonos vardas, jo asmenybė siejama su Nepriklausomybės Akto pasirašymu, Pirmojo Lietuvos Prezidento vaidmeniu.
Įdomu, gal net nuostabu, kad ši įvairialypė asmenybė svarų pėdsaką paliko ir kitoje srityje – lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimo baruose.
Daugumai XIX ir XX a. sandūros asmenybių būdingas universalumas, puikus kelių sričių dalykų išmanymas. Būdamas profesionalus teisininkas ir dirbdamas šį darbą, A. Smetona nuolat domėjosi lietuvių kalbos reikalais. A. Smetonos darbai ir veikla liudija jį buvus puikų kalbos mokovą, puoselėtoją, vertėją, stilistą, redaktorių ir mokytoją.
Išsamiai suregistravęs A. Smetonos darbus, bibliografas I. Kisinas nurodo, kad šis XX a. pr. periodikoje paskelbė per 50 vien lietuvių kalbai skirtų straipsnių, išleido atskirą tam skirtą bibliografiją.
Viena iš aplinkybių, lėmusi A. Smetonos kaip kalbininko kelio pradžią, buvo ta, kad XIX a. pab. Mintaujos gimnazijoje besimokančio A. Smetonos mokytoju buvo bendrinės lietuvių kalbos normintojas, lietuvių kalbos „tėvas“ Jonas Jablonskis. Jau tuomet išryškėjo A. Smetonos gabumas kalboms, geras lietuvių kalbos išmanymas. J. Jablonskis laikė A. Smetoną vienu geriausių savo mokinių, ne kartą su juo tarėsi ir rėmėsi jo lietuvių kalbos bei aukštaičių tarmės išmanymu, atsižvelgdavo į jo pastabas.
Dar spaudos draudimo metu A. Smetona pasitarnavo rengiant gramatikas – padėjo Petrui Avižoniui tvarkyti ir nurašinėti gramatiką, kuri 1898 m. išleista hektografuotu būdu. Deja, kai kurie leidinių parengimo darbai yra „nematomi“. Tyrėjai pažymi, kad išlikusi „Lietuviška gramatikėlė“ (1898) perrašyta ne A. Smetonos ranka, tačiau jis yra prisidėjęs, kad leidinys išvystų dienos šviesą. Kartu su kitais studentais A. Smetona perrašinėjo bei tvarkė ir J. Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatiką“ (Tilžė, 1901), taip pat padėjo J. Jablonskiui, teikdamas medžiagos bei tikslindamas tarminius žodžius rengiamam Antano Juškos žodynui „Литовскiй словарь А. Юшкевича с толкованiем слов на русском и польском языках“ (1904, t. 1, d. 2).
Tuometinės aplinkybės vertė rinktis praktišką profesiją ir, norėdamas dirbti Lietuvoje, A. Smetona baigė teisę, tačiau per daug nenutolo nuo lietuvių kalbos. Yra žinoma, kad stoti į Sankt Peterburgo gimnaziją Smetona ruošė Augustiną Voldemarą ir Kazimierą Būgą (pastarasis tapo kalbos žinovu). Pažintis su Sofija Chodakauskaite taip pat prasidėjo nuo lietuvių kalbos – A. Smetona kelias vasaras dirbo pas Chodakauskus namų mokytoju, o 1904 m. vedė Sofiją.
Po mokslų grįžęs į Vilnių, A. Smetona įsitraukė į lietuvišką veiklą – jį matome įvairiose draugijose, spaudoje. Talkininkaudamas Petrui Vileišiui, A. Smetona Vilniuje iš rusų kalbos išvertė bei parengė knygelių: „Kam, kada ir kaip reikia atbūti karūmenė (vaiskas)“ (1904), „Kas ir kiek gali pirkti žemės Lietuvoje“ (1903), „Miškų, laukų, sodų, daržų eibės ir bausmės už jas“ (1903). Jose suprantamai paaiškino ir išvertė galiojančius įstatymus į lietuvių kalbą. Knygelės ne tiek svarbios kalbiniu požiūriu, kiek liaudies švietimo tikslais. Taip pat išvertė „Vilniaus lietuvių šelpimos draugovės įstatymus“ (1904), kartu su kitais įsteigė šveitimo draugiją „Vilniaus aušra“ (1904).
Atgavus spaudą, atsirado daugiau galimybių lietuviškai veiklai. A. Smetona kaip teisininkas padėjo įvairioms draugijoms rengti įstatus (jie privalėjo būti parašyti rusų kalba, bet savo reikmėms būdavo verčiami į lietuvių kalbą). Teko kurti teisinę terminiją. Rūpestį lietuvių kalba liudija ir A. Smetonos 1907 m. laiškas Mečislovui Davainiui-Silvestraičiui, kuriame pranešama apie Vilniaus Teismo rūmuose steigiamą prisiekusiojo vertėjo iš lietuvių kalbos vietą.
Lietuvybės darbai plačiausiai vyko per bažnyčias, mokyklas, spaudą. Kartu su kitais 1910 m. A. Smetona pasirašė protokolą dėl kalbų vartojimo kai kuriose Trakų pavieto parapijose, taip pat išlikęs 1916 m. jo pasirašytas raštas apie carinės Rusijos skriaudas Lietuvai.
Atgavus spaudą, buvo susirūpinta ir lietuvių kalbos dėstymu mokyklose. Tam trūko tiek mokytojų, tiek mokymo priemonių. A. Smetona aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių dviklasės mokyklos veikloje. Tačiau daugiausia nuveikė kaip publicistas – įvairiais straipsniais spaudoje, skirtais tiek lietuvių kalbai norminti, tiek apskritai visuomenei šviesti, ugdyti, A. Smetona kėlė lietuvių kalbos norminimo, taisyklingos rašybos ir vienodos stilistikos spaudoje klausimus, taip pat siekė platesnio lietuvių kalbos vartojimo mokyklose, bažnyčiose, visuomenėje. Smetona tapo laikraščių redaktoriumi, leidėju, publicistu. XX a. pradžioje jis vienaip ar kitaip susijęs su dauguma Vilniuje ėjusių periodinių leidinių. Dar 1907 m. prisidėjo prie Lietuvių mokslo draugijos (LMD) sumanyto ir imto leisti periodinio veikalo „Lietuvių tauta“, talkino rengiant tautinius lietuviškus leidinius: redagavo laikraščius „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Viltis“, vėliau, 1914–1924 m., – žurnalą „Vairas“, 1917 m. – „Lietuvos aidas“. „Viltyje“ netgi buvo atskiras lietuvių kalbos reikalams skirtas skyrius. Jame skelbti straipsniai išsamiai suregistruoti bibliografijoje, aptarti tyrinėtojų.
Tuo metu, kaip nurodo tyrėjai, trūko daugelio mokslo ir veiklos sričių terminų: publicistikos, menų, teisės, teologijos, agronomijos ir kt. Tad A. Smetona kvietė inteligentus kurti terminus, jų kūrimą sieti su naujais gyvenimo reiškiniais, įvykiais, atradimais. Paprasčiausias kūrimo būdas – sugalvoti žodį, kuris visuomenėje „prigytų“.
A. Smetona ne tik prisidėjo, leidžiant „Lietuvių tautą“, bet ir aktyviai įsitraukė į vadovėlių bei kalbininkų komisijos veiklas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Lietuvą užėmus vokiečiams, iškilo lietuviškų vadovėlių poreikis. Buvo verčiami ir pritaikomi kitų šalių vadovėliai. Profesionalus teisininkas, lietuvių kalbos žinovas, A. Smetona rengia matematikos vadovėlius. Kaip pats yra teigęs, „vadovėliui parašyti, ar bent jau išversti iš svetimos kalbos reikia ne tiek ypatingo talento, kiek darbštumo ir rūpestingumo, ir, žinoma, lietuvių kalbos mokėjimo“. Iš viso 1915–1919 m. LMD parengė per 50 vadovėlių, iš jų A. Smetona išvertė, parengė, redagavo bent 7, sulaukusius ir pakartotinų leidimų. Pasak tyrėjų, tokie A. Smetonos pasiūlyti matematikos terminai kaip „lygybė, nelygybė, tapatybė, šaknis, šaknies traukimas, vienanaris, dvinaris, trinaris, daugianaris, narys, menamieji skaičiai, radikalas, natūrinis logaritmas, logaritmų lentelė, logaritmavimas, teorema, dėsnis“ ir kt. prigijo ir iki šiol tebėra vartojami.
Vėl keičiantis politinėms aplinkybėms, keitėsi ir A. Smetonos veikla. 1918 m. jis jau politikas – signataras, vėliau prezidentas. Lenkams okupavus Vilnių, inteligentija buvo priversta persikelti į Kauną. Čia buvo leidžiami laikraščiai, kuriamas universitetas, valdžios įstaigos. A. Smetona redagavo Vilniuje pradėtą leisti „Lietuvos aidą“, 1923–1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. A. Smetona buvo eruditas. Skaitė, rašė, kalbėjo net devyniomis kalbomis: aštuoniomis idealiai, tik anglų kalba prastai. Užtat Platoną skaitė originalo – graikų – kalba. Iš graikų kalbos išvertė keletą klasikinių veikalų (Platono „Sokrato apologija; Kritonas“ leisti 1927, 1936 ir 1995 m.), sukūrė vertimui reikalingų lietuviškų atitikmenų.  
Be kita ko, žinoma, kad A. Smetona buvo pakviestas į derybas dėl Latvijos–Lietuvos sienos ir ten kalbėjo latviškai.
A. Smetona aktyviai įsitraukė į naujų terminų kūrimo darbus – priklauso 1921 m. kovo 14 d. prie Švietimo ministerijos įkurtai Terminologijos komisijai, kur su kitais kalbininkais ir įvairių sričių žinovais stengėsi kurti tinkamus terminus. Ši komisija išleido veikalus „Įvardai, arba terminai, priimti Terminologijos komisijos: akcizo, teisės, kelių, telefonijos, geografijos, švietimo, politiškosios ekonomijos reikalams“ (1924), taip pat „Bendroji filosofijos terminija: LKD Terminologijos sekcijos apsvarstyta, papildyta ir priimta“ (1938). Išlikęs 1932 m. Kazio Broniaus Balučio raštas tuomet jau Prezidentui A. Smetonai liudija svarstymus dėl geografinių vietovardžių vartojimo. Su A. Smetona buvo tariamasi kaip su profesionalu, savo srities žinovu.
A. Smetona buvo ir Lietuvių kalbos draugijos narys. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje išlikęs jo šios Draugijos asmens žinių lapas (1935) bei garbės nario diplomas (1935).
Bene geriausiai A. Smetonos dėmesį lietuvių kalbai atspindi jo raštai. XX a. buvo parengti ir išleisti jo rinktinių raštų ir raštų leidimai bei „Antano Smetonos didžiosios mintys“ (1935–1937, 2 d.). Antrasis „Raštų“ tomas (1930) dedikuotas savo mokytojui J. Jablonskiui. Kaip pažymi tyrėjai, nagrinėję A. Smetonos raštų kalbą, iš visų keturių raštų tomų lietuvių kalbos žodynui „laimėta apie 4000 naujų žodžių ir posakių“.

Kad ir kokius atsakingus ir svarbius darbus dirbęs, kad ir nebūdamas profesionalus kalbininkas, Antanas Smetona visą gyvenimą ištikimai tarnavo lietuvių kalbai, gimtajam žodžiui.

Parodą parengė Rūta Kazlauskienė, Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė
Redaktoriai – dr. Artūras Judžentis, Rasa Putkienė
Dokumentų skaitmenines kopijas darė Valentina Marmienė 
Medžiagą internete pateikė Audronė Steponaitienė
Dokumentai – iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondų