J. Ralio biografija

Vaikas

Jeronimas Ralys gimė 1876 spalio 10 d. Antkapinio kaime, Viduklės parapijoje (dabar – Kelmės rajonas), laisvųjų valstiečių Andriaus Ralio ir Marcelės Ralienės (Petrauskaitės) šeimoje.

Kai buvo ketverių metų, mirė tėvas. Sulaukusį septynerių ar aštuonerių pasiėmė tėvo brolis Mosėdžio kunigas Benediktas Garalevičius. Dėdė sūnėną išlaikė, leido į mokslus, numatė kunigo ateitį. 

1883–1888 m. J. Ralys mokėsi Mosėdžio pradžios mokykloje. Buvo imlaus proto, guvus ir linksmas vaikas. Patarnavo Mosėdžio bažnyčioje.

Gimnazistas

1888–1896 m. J. Ralys mokėsi Šiaulių vyrų gimnazijoje. Mėgo istoriją, lotynų ir graikų kalbas.

Statant gyvąją piramidę, J. Ralys nukrito, susižalojo stuburą. Pagijęs liko žemo ūgio ir kuprotas. Dėdė ir šeima nusprendė, kad kunigauti nebetinka, bet bus daktaras.

5 ar 6 gimnazijos klasėje J. Ralys į lietuvių kalbą pradėjo versti Homero „Odisėją“, išvertė 5-ąją giesmę „Odisėjo plaustas“. Vertimą į „Varpo“ redakciją nusiuntė bičiulis Povilas Višinskis. Redaktorius vertimą sukritikavo: „Atrodo, kad ėmeisi darbo ne pagal savo pečius. [...] Omėro nesiima nė prelatas Maironis: jis geriau jaučia atsakomybę nei tu. Veltui nori nustebinti pasaulį: mūsų net raštas uždraustas. Dar patys nežinom, kaip reikėtų tarti svetimus vardus. Kaip keverzoji tu – net plaukai stojasi!..“ Griežtas įvertinimas kuriam laikui atšaldė norą tęsti vertimą.

Baigiamuosius gimnazijos egzaminus J. Ralys išlaikė gerais ir labai gerais pažymiais, gavo sidabro medalį. Buvo vienas iš nedaugelio valstiečių vaikų, baigusių gimnaziją.

Studentas

Gavęs kaimo bendruomenės pritarimą, J. Ralys išvyko studijuoti į Maskvos universitetą. Metus (1896–97 m.) studijavo Fizikos-matematikos fakultete, o 1897 m. perėjo į Medicinos fakultetą. Vėl ėmė versti „Odisėją“.

Maskvoje J. Ralys bendravo su kitais lietuviais inteligentais, priklausė nelegaliai lietuvių studentų draugijai, buvo jos iždininkas, vėliau – pirmininkas. Buvo deleguojamas į lenkų ir latvių studentų draugijų šventes, nes, anot Juozo Jarašiaus, „retas taip garbingai galėdavo atstovauti lietuvių draugijai ir kalboje, ir už alaus stiklo“. 

Lietuvius Maskvoje persekiojo kratos ir represijos. J. Ralys su bičiuliais šelpė Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio šeimą, kai šis buvo ištremtas iš Maskvos (1900 m.), Liudą Vaineikį. Privatus J. Ralio felčerio kabinetas tapo gera priedanga lietuvių „ligonių“ susibūrimams. Ten rinkdavosi studentai, literatai, skaitydavo savo kūrybą, vienas kitą skatino rašyti ir publikuoti raštus nelegalioje lietuviškoje spaudoje. 

Vasaros atostogų metu gimtinėje J. Ralys rinko tautosaką. Jonas Jablonskis rusiškai išleistame Antano Juškos žodyne tarp žodyno pagalbininkų, įvairiose Lietuvos vietose rinkusių kalbos vartosenos pavyzdžius, paminėjo ir studentą žemaitį Jeronimą Ralį.

Gydytojas

1903 m. J. Ralys baigė universitetą, gavo apskrities gydytojo kvalifikaciją. 1903–1906 m. Maskvoje dirbo vaikų, dar pusantrų metų – akušerijos ligoninėje. Atsisakė pelningos gydytojo vietos Baku mieste, nes norėjo dirbti tėvynėje. Dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime, pasireiškė scenos mėgėjų ratelyje – Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“ sėkmingai atliko Faibčiko vaidmenį.

Grįžęs į Lietuvą, valdžios paskyrimais J. Ralys buvo mėtomas iš vietos į vietą. Dirbo gydytoju Ariogaloje, Jonavoje, Prienuose, Taujėnuose.

„Jeronimas buvo rimtas, sumanus gydytojas; rimtai ištyrinėti ligoniai, apgalvoti receptai. [...] Kolegas Jeronimas sutiko maloniai, draugingai, jis džiaugėsi, kad bus kas jį pavaduoja, kad turės su kuo pasitarti. Jeronimo sieloje nebuvo vietos pavydui, gyvenime jis tenkindavosi mažu... “ (J. Jarašius).

Labdarys

Gydytojo darbas buvo prestižinis ir gerai apmokamas. J. Ralys savo uždarbį dažnai išleisdavo labdaringiems tikslams: šelpė nepasiturinčius pacientus, aukojo įvairiems geriems tikslams. 

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Ralys buvo mobilizuotas, dirbo karo gydytoju Kauno įguloje. Artėjant vokiečiams, ligoninė su personalu buvo evakuota į Rusijos gilumą. Karo suirutės metu prapuolė „Odisėjos“ vertimas ir surinkta tautosakos medžiaga.

1918 m. pavasarį J. Ralys grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Balandžio 27 d. jis dalyvavo lietuvių gydytojų susirinkime Vilniuje. 
Apsigyveno Jonavoje pas giminaitę Oną Monkaitę. 1918 m. rudenį tapo Jonavos ligoninės vedėju. Perėmė buvusią vokiečių karo ligoninę su 45 lovomis ir laboratorija. Ligonių netrūko, plito infekcinės ligos. 

J. Ralys mokėjo visų jonaviečių kalbas: lietuvių, lenkų, rusų, žydų. Vietos gyventojų buvo mėgstamas, garsėjo kaip taktiškas, humaniškas gydytojas.
 

Savivaldos vadovas

Atgavus nepriklausomybę, kūrėsi naujos valstybės savivaldos organai. 1920 m. J. Ralys buvo išrinktas Jonavos miesto tarybos pirmininku. Eidamas šias pareigas, jis aktyviai rūpinosi vietos mokyklomis, sanitariniu švietimu bei kultūriniu gyvenimu. Taip pat vadovavo komitetui vargšams šelpti. 

Gydydamas kitus, J. Ralys pamiršo save. Lankydamas ligonį persišaldė, susirgo plaučių uždegimu ir 1921 gruodžio 17 d. mirė, sulaukęs tik 45 metų. Buvo palaidotas senosiose Jonavos kapinėse (dabar – Ramybės skveras).