Literatūrinė J. Ralio veikla

Anot amžininko Vaclovo Šliagerio, J. Ralys siela buvo literatas, o medicinos mokėsi tik todėl, kad gyventų ir dirbtų tarp savųjų Lietuvoje. 

Rašytojas

Spaudos draudimo metais J. Ralys išbandė jėgas kurdamas grožinę literatūrą ir rašydamas publicistinius pranešimus nelegaliai spaudai. Pasirašinėjo: J. N., Naujasis, Nežinomas, Nežin., Než. 

Pirmasis originalus J. Ralio kūrinys – apysaka „Gudelio dūmos“ buvo išspausdintas 1900 m. „Varpo“ 8 ir 9 numeriuose. Pagrindinis kūrinio veikėjas – gyvenimo prasmės nerandantis Rusijos provincijos gydytojas lietuvis Gudelis. Autoriaus požiūrį atskleidžia draugo laiškas, kurį gauna Gudelis. Laiške teigiama, kad lietuviai inteligentai privalo grįžti į tėvynę ir dirbti jos labui.

„Darbininkų balse“ 1901 m. išspausdintoje J. Ralio apysakoje „Dvi nelaimės“ gretinami du nelaimingi atsitikimai: kuliamoji mašina mirtinai sužaloja kūlėją Mortą, vėliau į kuliamąją patekęs akmuo sugadina tą pačią mašiną.

Atskira knygele buvo išspausdinta J. Ralio apysaka „Rykštės“ (1902). Joje pasakojama apie pagrindinio veikėjo Simo Vargučio susirėmimą su „staršina“ Antanu Kaulakiu. 

„Ūkininko“ žurnale ir rinkinyje „Pasiskaityk, skriaudžiamas lietuvi!“ buvo paskelbtas J. Ralio pasakojimas „Iš kareivių gyvenimo“ apie beprasmę jauno lietuvio Bražo žūtį carinėje kariuomenėje.

Vienintelis žinomas J. Ralio poetinis bandymas – eilėraštis „Tėvynainiams“ – buvo išspausdintas „Ūkininko“ žurnale 1902 metais. 

Pasak Kęstučio Trečiakausko, J. Ralio originalioji kūryba nėra gausi ir neturi didesnės išliekamosios vertės, tačiau yra reikšmingas literatūros faktas, nes rodo, kokios buvo ano meto inteligentijos nuotaikos, teikia istorinės, etnografinės, kalbinės medžiagos. Ta kūryba buvo reikšminga pačiam J. Raliui, nes leido subręsti jo, kaip vertėjo, talentui. Be to, iki šių dienų išliko tik nedidelė dalis J. Ralio kūrybinio palikimo, vienus rankraščius dėl žandarų persekiojimo sunaikino pats autorius, kitus sunaikino laikas.

Publicistas

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu J. Ralys „Ūkininko“ žurnale paskelbė apie dešimtį trumpų pranešimų, kuriuos vėliau perspausdino Amerikos lietuvių laikraščiai „Saulė“ ir „Vienybė lietuvninkų“. Pranešimuose pasakojama apie įvykius Žemaitijoje, susijusius su nesąžiningais caro pareigūnais, žandarų savivale ar vietiniais išdavikais. 

Mokslo populiarintojas

„Vienybėje lietuvninkų“ J. Ralys publikavo straipsnį „Kaip veikia indėtiniai dantys“. Jame perpasakojo Peterburgo dantų gydytojo išvadas apie tai, kaip dirbtiniai dantys veikia žmogaus charakterį.

Vertėjas

Dirbdamas gydytoju, J. Ralys drauge su Jurgiu Šlapeliu iš lenkų kalbos išvertė Danielio Defo (Defoe) nuotykių romaną „Robinzono gyvenimas ir jo nelaimės“.
 

Reklaminiuose Marijos Šlapelienės knygyno sąrašuose minimas J. Ralio ir J. Šlapelio kartu išverstas Harietos Byčer-Stou (Harriet Beecher Stowe) kūrinys „Dėdės Tomo trobelė“ (apie 1914 m.). Apysaka nebuvo išspausdinta, nes sutrukdė prasidėjęs karas. 

Homero „Odisėja“. Gyvendamas Jonavoje, J. Ralys dar kartą išvertė Homero „Odisėją“. 1921 m. Švietimo ministerija Vaižganto redaguotą vertimą išleido. Vertėjas prieš mirtį spėjo pamatyti kuklią knygelę. 

Augustinas Voldemaras pirmojo „Odisėjos“ vertimo recenzijoje džiaugėsi, kad ir lietuviai jau gali skaityti Homerą savo kalba: „Šį didelį žygį atliko d-ras Ralys ir juo įgijo nemaža nuopelnų ne tik mūsų literatūroje, bet apskritai mūsų dvasios kultūroj. [...] Mūsų poetinis žodynas daugiausia susideda iš to, ką yra pati tauta lig šiol pagaminusi. Dainos ir pasakos – štai iš kur reikia ieškoti pažinti lietuvių poezijos kalbą ir techniką.“ Recenzentas teigiamai įvertino vertimą: „Tai tikras, ne vergiškas vertimas.“

1937 m. Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisija išleido antrąjį „Odisėjos“ leidimą kietais drobiniais viršeliais, su 24 Džono Flaksmeno (John Flaxman) iliustracijomis. Redaktorius Vladimiras Šilkarskis papildė leidimą dviem įvadiniais straipsniais, parengė komentarus ir tikrinių Homero vardų sąrašą. Naujojo leidimo tekstas buvo paliktas toks, kokį užrašė J. Ralys, buvo ištaisytos tik spaudos klaidos ir suvienodinti graikiški vardai.

1948 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla išleido trečiąją „Odisėjos“ laidą. Redagavo J. Starkus ir V. Drazdauskas. Šioje laidoje neliko straipsnio apie vertėją, įdėtas straipsnis apie Homerą. Iliustruota Pavelo Šilingovskio graviūromis. 

1964 m. išėjo ketvirtoji J. Ralio verstos „Odisėjos“ laida. Tekstas buvo smarkiai redaguotas. Pasak redaktoriaus A. Dambrausko, pastarajame vertime „nebeliko Ralio, bet neišėjo ir Dambrauskas. Nuo to nukentėjo tik Homeras.“

Homero „Iliada“. J. Ralys mirė, spėjęs išversti „Iliadą“ iki XV giesmės 592 eilutės. Likusias giesmes Švietimo ministerija pavedė išversti kunigui Pranciškui Žadeikiui. J. Ralio darbą buvo pavesta pataisyti Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei, o P. Žadeikio – Jurgiui Talmantui. Keturių vertėjų bendras darbas su redaktoriaus V. Šilkarskio įvadiniu straipsniu, J. Dumčiaus komentarais, Džono Flaksmeno iliustracijomis Švietimo ministerijos lėšomis buvo išleistas 1930 metais.

Leidžiant antrąją „Iliados“ laidą, leidykla įpareigojo redaktorių A. Dambrauską antrosios dalies lygį pakelti iki pirmosios. Redaktorius gerokai pataisė XII–XXIV giesmių tekstus. 

 „Šiandien J. Ralio darbas gali atrodyti ir ne visai tobulas. Ir, jei vertimas netobulas, tai tiek, kiek netobuli mūsų tėvų, mūsų senelių gyvenimai, kiek mes būsim netobuli savo vaikaičiams. Vertime yra tiesiog šedevrinių vietų, yra ir duobių. Tačiau „Odisėjos“ ir „Iliados“ vertimai – tai visas jo gyvenimas. Ir per tą gyvenimą padaryta mažiausiai už tris.“ (Izidorius Ignotaitis)