Apie parodą

2026 metais minime garbingą gydytojo ir visuomenės veikėjo Antano Vileišio (1856–1919), Petro ir Jono Vileišių brolio, 170-ųjų gimimo metinių sukaktį. Šiais metais minima ir A. Vileišio žmonos – veiklios jo talkininkės, darbų tęsėjos, visuomenininkės ir lietuvybės stiprintojos – Emilijos Jasmantaitės-Vileišienės (1861–1935) 165-ųjų gimimo metinių sukaktis.

Ta proga Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka parengė virtualią dokumentų parodą „Lietuvių atminties nusipelnę Emilija ir Antanas Vileišiai“, atspindinčią garsios lietuvių bendražygių Antano ir Emilijos Vileišių šeimos darbų bei jų veiklos indėlį į lietuvių visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. 

Parodos dokumentų, saugomų Vrublevskių bibliotekoje, vaizdai pristato Antaną Vileišį kaip gydytoją, kaip medicinos bei higienos žinių skleidėją, taip pat kaip Vilniaus lietuvių visuomeninių sumanymų organizatorių – Vilniaus lietuvių savišalpos draugijos (VLSD) narį, pirmininką, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vieną steigėjų, įvairių kitų draugijų narį bei rėmėją, Lietuvių švietimo draugijos „Vilniaus aušra“ vieną steigėjų, pirmosios lietuviškos dviklasės mokyklos vieną kūrėjų. 

Parodoje matome ir Lietuvių konferencijos dalyvio Antano Vileišio bilietą. Vienas paskutiniųjų A. Vileišio darbų – 1918 m. balandžio 7 d. Vilniuje įsteigta Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija. A. Vileišis, gelbėdamas kitų žmonių gyvybes šiltinės ir bolševikų nusiaubtame Vilniuje, pats mirė, užsikrėtęs šiltine, 1919 balandžio 9 d.

Emilijos Jasmantaitės-Vileišienės portretą papildo dokumentai, atsiminimai iš laikų, iki jai atvykstant į Vilnių. Apsigyvenusi Vilniuje, Emilija įsitraukė į visuomeninę veiklą – ji Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių švietimo organizacijos Vilniaus krašte „Rytas“ viena steigėjų, Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ veikėja, Lietuvių laikinojo komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti narė, Aušros vartų moksleivių bendrabučio vedėja.

1928 metais Emilija Vileišienė vyko į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti aukų. Kelionės tikslas buvo padėti tautiečiams, stiprinant juos medžiagiškai bei dvasiškai. Įdomus to laikotarpio dokumentas – Emilijos Vileišienės dienynas apie jos kelionę. 
Apie lietuvių kovą už tikybos dėstymą lietuvių kalba Vilniaus mokyklose 1904–1906, apie pirmosios dviklasės mokyklos atidarymą, lietuvių organizacijų kūrimąsi skaitome E. Vileišienės atsiminimuose „Prieš 25 metus“ [1930]. 

Iki gyvenimo pabaigos Emilija Vileišienė gynė teisėtus lietuvių katalikų interesus, piktinosi lietuvių kalbos išstūmimu iš bažnyčių, su kitais lietuviais priešinosi Aušros Vartų koplyčios lotyniško užrašo pakeitimui lenkišku.

E. Vileišienė mirė 1935 m. rugpjūčio 26 d. Vilniuje. Laidotuvėse karstą nešė lietuviai studentai, jai gyvai esant, be galo ją gerbę ir mylėję. Iš nepriklausomos Lietuvos atvyko gausi delegacija, taip pat atvyko Amerikos lietuvių bendruomenės atstovai. 

Emilijos ir Antano Vileišių asmenybės – tai dar viena bendražygių šeima, kaip ir Jurgio Šlapelio, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet paminėjome, bei jo žmonos Marijos Šlapelienės – neatsiejami nuo XX a. lietuvybės, lietuviško žodžio, kultūros bei Vilniaus istorijos. Jų dėka Vilnius tapo lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo centru.

Parodą parengė Rūta Kazlauskienė, Saulius Žilys
Redagavo dr. Artūras Judžentis, Rasa Pukėnienė
Dokumentus skaitmenino Laurynas Marcinkevičius
Internete paskelbė  Audronė Steponaitienė