EMILIJA VILEIŠIENĖ
Bendramintė, bendražygė, Antano Vileišio darbų tęsėja

Užgimę lietuvės patriotės jausmai

E. Jasmantaitė-Vileišienė gimė 1861m. sausio 13 d. Kišiniove (Moldova). Tėvo, aukšto Rusijos imperijos kariuomenės karininko, pastangomis XX a. 8 dešimtmetį mokėsi Sankt Peterburge Smolno kilmingų mergaičių institute. Besimokant Peterburge, Emilija Jasmantaitė su broliu Jonu Jasmantu veikliai įsitraukė į lietuvių studentų tautinę visuomeninę veiklą, išmoko lietuvių kalbos. Broliui gavus mokesčių inspektoriaus darbą Kaukaze, su juo išvykusi Emilija veikliai prisidėjo prie labdaringos veiklos. Kaukaze brolis ir sesuo praleido septynerius metus, tuomet vėl grįžo į Peterburgą, kur ir vėl dalyvauja miesto lietuvių visuomenės gyvenime. 1889–1890 m. E. Jasmantaitė lanko gailestingųjų seserų kursus. 

Smarkiai susirgus Emilijos broliui Jonui Jasmantui, Emilija lieka šalia jo, užsiima brolio slauga, daug skaito. Vėliau ji lydi brolį gydytis į Piatigorską. Ir pagaliau nusprendžia grįžti į Lietuvą, į Vilnių. Antanas Vileišis, gydydamas Emilijos brolį, artimiau susibendrauja su Emilija ir 1897 metais Antanas Vileišis ir Emilija Jasmantaitė sukuria šeimą. 

„Tikras lietuvybės lizdas“ Vilniuje

Taip Antano ir Emilijos Vileišių namus pavadino brolis Jonas Vileišis. Pas Vileišius ir kartu su jais gyvenantį Joną Jasmantą subrandino lietuvių šviesuolių židinys. Emilija tapo matoma viešumoje.

Viena veikliausių „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ draugijos (ji veikė nuo paskutiniųjų XIX a. metų iki 1904 metų Vilniuje) narė.
Pedagogė Emilija Vileišienė dirbo Vilniaus II berniukų ir Marijos gimnazijose, priklausė tėvų komitetams. Reikalavo, kad lietuvių kalbos ir tikybos pamokos būtų dėstomos gimtąja kalba, rinkdavo aukas neturtingiems mokiniams paremti.

Esama žinių, kad E. Vileišienė 1904 metais slaptai telkė Vilniaus lietuvių moksleivių kuopą, kuri rinkdavosi Emilijos bute. Kuopos nariai talkino „Vilniaus kanklių“, „Rūtos“ draugijoms, padėjo rengti lietuviškus vakarus. Vėliau kuopą globojo Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (dar vėliau kuopa perorganizuota į „Aušrinės“ draugiją). 

Emilija Vileišienė  – Lietuvių mokslo draugijos, Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ veikėja

Įsitraukusi į visuomeninę veiklą, Emilija Vileišienė dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos darbe. 1933 metais jai buvo suteikta garbė pirmininkauti visuotiniam LMD susirinkimui.

Be kitų veiklų draugijoje, Emilijos Vileišienės pavardė matoma tarp draugijai aukojusiųjų knygas, rinkinius. Paskutinė E. Vileišienės parama LMD gerai atsispindi 1932 m. liepos 15 d. padėkos už aukas rašte. 

1913 metais E. Vileišienė buvo viena iš Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ steigėjų, taip pat veikė Vilniaus lietuvių kultūros draugijoje „Rūta“.

Lietuvių laikinojo komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti narė, Centro komiteto narė

Viktorija Landsbergienė, kunigas Vladislovas Jezukevičius ir advokatas Andrius Bulota gavo rusų karo apygardos vadovybės leidimą steigti Vilniuje Lietuvių laikinąjį komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti (toliau – Vilniaus lietuvių komitetas). 1915 m. liepos 29  (rugpjūčio 11) d. įvyko Komiteto steigiamasis susirinkimas. Komitetą sudarė 20 asmenų: pirmininkė Viktorija Landsbergienė, vicepirmininkai Andrius Bulota ir kunigas Juozas Bakšys, nariai – Donatas Malinauskas, kunigas Vladislovas Jezukevičius, Felicija Bortkevičienė, Emilija Vileišienė, Jonas Vileišis, Julija Žymantienė-Žemaitė ir kt. Tai buvo pirmoji lietuvių karo pabėgėlių šalpos įstaiga, iš pradžių globojusi 150 žmonių, kurie buvo apgyvendinti Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonijos namuose ir ten pat buvusioje Blaivybės draugijos salėje.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti steigėja, Centro komiteto narė, Aušros Vartų moksleivių bendrabučio vedėja

Vilniaus visuomenės veikėjai susibūrė teikti pagalbą lietuvių karo pabėgėliams.1914 metais buvo paskelbta apie steigiamą Lietuvių draugijos nukentėjusiem dėl karo šelpti draugiją ir išrinktas jos Centro komitetas, į kurį įėjo ir Antanas bei Emilija Vileišiai. Emilija rinko aukas, prisidėjo prie organizacinės draugijos veiklos. 1915 metų gegužės 3–7 dienomis ji buvo pakviesta dalyvauti Didžiosios kunigaikštytės Tatjanos komiteto įgaliotinių suvažiavime. 

Vokiečių okupacijos metais Emilija buvo nepakeičiama lietuvių delegacijų dalyvė.

1919 metų balandžio 11 dieną mirus jos vyrui, Emilija tapo LDNKŠ Aušros Vartų moksleivių bendrabučio vedėja. Vileišienė auklėjo mergaites katalikiška ir tautine dvasia, buvo griežta, tad neretai kildavę kivirčų su darbuotojais ir auklėtiniais. 1922 metų lapkričio pabaigoje dėl neįrengto šaligatvio šalia bendrabučio ji lenkų administracijos buvo nubausta mėnesį kalėti. Dėl nepalankių aplinkybių 1924 metų liepos 25 dieną E. Vileišienė atsistatydino iš bendrabučio vedėjos pareigų.

Atsiminimai apie lietuvių kovą už tikybos dėstymą Vilniaus lietuvių mokyklose 1904–1906 metais, apie pirmosios dviklasės mokyklos atidarymą (A. Vileišio, kun. A. Viskanto bei P. Matulionio dėka), lietuvių organizacijų kūrimąsi. 

Aukų labdarai rinkėja Amerikoje

1928 metais Emilija Vileišienė vyko į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti aukų, 22 mėnesius keliavo po Amerikos lietuvių kolonijas, pasakojo apie lietuvių padėtį lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Kelionės tikslas buvo padėti tautiečiams, stiprinant juos pinigais bei dvasiškai. Kelionė po lietuvių kolonijas Amerikoje truko iki 1930 metų. 

Paskutinieji gyvenimo metai

Grįžusi po kelis metus trukusios kelionės po Jungtines Amerikos Valstijas, Emilija Vileišienė gavo pensiją ir apsigyveno privačiame bute.
Iki gyvenimo pabaigos gynė teisėtus lietuvių katalikų interesus, piktinosi lietuvių kalbos išstūmimu iš bažnyčių, su kitais lietuviais priešinosi Aušros Vartų koplyčios lotyniško užrašo pakeitimui lenkišku.

1930 m. dalyvavo Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių minėjime. Kartu su kitais lietuviais iškilmingai sutiko ir pagerbė Vytauto Didžiojo paveikslą Pasvalyje. 

E. Vileišienė mirė 1935 m. rugpjūčio 26 d. Vilniuje. Laidotuvėse karstą nešė lietuviai studentai, jai gyvai esant be galo ją gerbę ir mylėję. Iš nepriklausomos Lietuvos atvyko gausi delegacija, taip pat atvyko Amerikos lietuvių bendruomenės atstovai. Palaidota šalia brolio Jono Jasmanto senosiose Vilniaus Rasų kapinėse.