Gyvenimo ir darbo metai okupuotoje Lietuvoje (1921–1981)

„... rėžė okupantui tiesos žodį, raštą, matydamas pamintą kraštą.“ (E.V. Navys)

Gimė Kazys Ėringis 1921 m. balandžio 16 d. Švainikų kaime, Panevėžio rajone. Tėvai – Jonas Eringis ir Ieva Eringyte-Eringienė – buvo ūkininkai ir turėjo dar tris dukteris: Emiliją Adelę, Oną ir Jadvygą. K. Ėringio motina buvo labai veržlaus ir ryžtingo būdo, todėl visi vaikai buvo leidžiami į mokslus. K. Ėringis 1927–1931 m. mokėsi Švainikų pradinėje mokykloje, o 1937–1939 m. – Joniškėlio žemesniojoje žemės ūkio mokykloje. Prasidėjus karui, 1940–1944 m. ūkininkavo tėvų sodyboje, bet 1944 m. prievarta buvo išvarytas į Sovietų armiją ir frontą. 1945 m. K. Ėringio tėvas buvo areštuotas už partizanų rėmimą ir 1947 m. rugsėjo 13 d. mirė badu tremties kelyje. Visa tai labai sukrėtė K. Ėringį. Grįžęs iš fronto, laimingo atsitiktinumo dėka Kazys Ėringis apsigyveno Kaune ir išvengė tremties, sukūręs melagingą socialinę autobiografiją. Padedamas išlikusių giminių ir kaimynų, K. Ėringis 1948 m. baigė Belvederio pieno pramonės technikumą, o 1953 m. – LŽŪA Agronomijos fakultetą. 1957 m. apgynė mokslų kandidato, 1967 m. – daktaro disertacijas. 1953–1981 metais dirbo mokslo tiriamąjį darbą LMA Botanikos institute, vadovavo kraštovaizdžio ekologinių tyrimų krypčiai, o nuo 1974 m. – laboratorijai. Nuo 1962 m. vadovavęs nejuridinei kraštovaizdžio ekologinių tyrimų grupei, K. Ėringis buvo vienas tų mokslo žmonių, kurie kūrė Lietuvos gamtosaugos pagrindus, sudarė pirmuosius Lietuvos saugomų augalų sąrašus, dalyvavo grindžiant mintį apie pirmuosius Lietuvos draustinius, steigiant pirmąjį Lietuvos nacionalinį parką (dabartinis Aukštaitijos nacionalinis parkas), daugelio melioracijos projektų ekologinėse ekspertizėse. 1972 m. Kazys Ėringis parašė Memorandumą LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, protestuodamas dėl ketinimo Jurbarke statyti hidroelektrinę. Memorandumą gavo JAV ambasadorius Maskvoje. K. Ėringis nuoširdžiai ir nesislėpdamas pritarė Algirdo Statkevičiaus parengtam moraliniam ultimatumui SSRS vyriausybei. Memorandume atskleista Sovietų Sąjungos padaryta žala Baltijos šalims, reikalauta pašalinti nusikalstamo užpuolimo pasekmes ir įspėjama, kad priešingu atveju pati „Sovietų Sąjunga pateks į totalinės izoliacijos aklavietę ir tuo pasiskirs savo žlugimo nuosprendį“. 
Visiškai įgyvendinta Kazio Ėringio idėja kraštovaizdžio grožį įteisinti kaip gamtos išteklius. Buvo sudarytas Lietuvos kraštovaizdžio estetinių išteklių žemėlapis. 
Svarbus K. Ėringio veiklos baras – organizacinis darbas, rengiant Lietuvos programą „Žmogus ir biosfera“, skatinančią skirtingų sričių mokslininkus spręsti Lietuvos ekologines problemas. Mezgėsi ryšiai su Lietuvos visuomenės reikmėms dirbančiais mokslininkais. 
LMA Botanikos instituto mokslinė taryba 1978 m. K. Ėringį išrinko profesoriumi, tačiau TSRS Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Mokslinė aukščiausioji atestacijos komisija šio Tarybos sprendimo nepripažino. Lietuvos TSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas Kaziui Ėringiui buvo suteiktas 1981 m. žiemą, bet dėl specialiųjų tarnybų veiklos diplomas nebuvo įteiktas. 
Minėtinas lemtingas straipsnis žurnale „Mūsų gamta“, paskelbtas 1972 metais, kuriame K. Ėringis su kolega J. Miliumi kritikavo sovietų valdžios užmačias melioruojant padidinti žemės ūkio naudmenų plotus iki 400 tūkstančių hektarų, kas, mokslininkų nuomone, sunkiai suvokiama. Straipsnio autoriai teigė, jog tokių atliekamos žemės išteklių šalyje nėra. Šios staripsnio išvados sulaukė funkcionierių atsako – nespausdinti K. Ėringio straipsnių periodinėje spaudoje. Draudimas galiojo iki pat profesoriaus pasitraukimo iš Lietuvos.