Studijos

Baigdamas gimnaziją, Adolfas Jucys dvejojo, ką studijuoti – fiziką, chemiją ar lietuvių kalbą, nes jam patiko ne tik tikslieji mokslai, bet ir lietuvių kalba, kurią dėstė kunigas Feliksas Sragys, Kazimiero Būgos talkininkas. Kartu su savo geriausiu draugu Antanu Šimkumi apsisprendė stoti į Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakultetą. 1927 m. rugsėjo 12 d. įstojęs į universitetą, A. Jucys uoliai lankė paskaitas, jas konspektavo, o vakare kasdien peržiūrėdavo ir sutvarkydavo savo užrašus.

Kartais su geriausiu draugu, apsiavę klumpėmis, tyčia vaikščiodavo Vydūno alėja, drąsiai atlaikydami nustebusius ponių žvilgsnius.

Įstojo į etnografinę Simono Daukanto studentų žemaičių draugiją, buvo išrinktas jos pirmininku. Valdybai priklausė ir Sofija Nezabitauskaitė, būsimoji Adolfo Jucio žmona.

Mėgstamiausias A. Jucio dėstytojas buvo profesorius Vincas Čepinskis, kurį jis laikė savo mokytoju ir, vėliau duodamas interviu, ne kartą pabrėžė, kad būtent Čepinskis jį sudomino atomo fizika. Profesorius buvo puikus oratorius ir pedagogas, domėjosi naujausiais atomo fizikos atradimais, apie juos buvo parašęs keletą knygelių. 

Vadovaujamas Fizikos katedros vedėjo doc. Igno Končiaus, A. Jucys parašė diplominį darbą „Vieno tinklelio lemputė“, tyrė tuo metu plačiai naudoto prietaiso savybes. 

1931 m. spalio 20 d. Matematikos ir gamtos fakulteto taryba pripažino A. Jucį baigus aukštąjį mokslą. Jis buvo tik dvidešimt antrasis fakulteto absolventas fizikas. O iš viso jų kurso daugiau kaip septyniasdešimties studentų po ketverių metų studijų diplomus gavo tik du fizikai (A. Jucys ir V. Kaveckis) ir du matematikai.

A. Jucys pretendavo į laboranto vietą Fizikos katedroje, tačiau iš vienuolikos kandidatų buvo pasirinktas anksčiau studijas baigęs Kazimieras Baršauskas. Teko pusantrų metų tarnauti kariuomenėje, ryšių batalione, kur įgijo naudingų radiotechnikos žinių.