Veikla

Adolfas Jucys savo atsiminimuose yra rašęs, kaip tapo fiziku teoretiku. 1931 metais, dar besimokydamas Kauno universiteto paskutiniame kurse, jis perskaitė vėliau labai išgarsėjusio V. Foko (Vladimir Fok) straipsnį iš kvantinės atomo teorijos. Studentą sužavėjo mokslinės minties drąsa, skverbiantis į atomo paslaptis. Vėliau Fokas tapo A. Jucio mokytoju ir bičiuliu. 1949–1951 metais, jo konsultuojamas, Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) parengė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją.
Tik 1933 m. A. Jucys buvo priimtas į Matematikos ir gamtos fakulteto Fizikos katedrą jaunesniuoju laborantu. Fizikai jau dirbo naujuose Fizikos ir chemijos instituto rūmuose Aleksote, kur buvo daug geresnės studijų ir mokslinio darbo sąlygos. A. Jucys savo iniciatyva ėmėsi mokslinio darbo. Iš pradžių jis ketino eksperimentiškai tirti elektronų emisiją iš gyvsidabrio, pats konstravo ir derino tam reikalingą aparatūrą. Vėliau, vyresnio kolegos Antano Puodžiukyno paskatintas, Jucys pasiryžo tapti teoretiku.

Per metus A. Jucys parengė daugiau kaip trisdešimties puslapių straipsnį „Išlaisvinimo darbo ryšiai su kitomis metalų konstantomis ir su metalų konstitucija“. 1936 m. šį straipsnį, išspausdintą „VDU Matematikos-gamtos fakulteto darbuose“, jis pateikė kaip daktaro disertaciją. Tačiau fakulteto komisija jo disertacija nepripažino, nors ir pagyrė už savarankiškumą, neblogą specialiosios literatūros išmanymą.

1938 m. A. Jucys „VDU Matematikos-gamtos fakulteto darbams“ įteikė straipsnį „Metališkas kalis“, kuriame Foko lygtis buvo išspręsta kalio atomo, esančio metalo gardelėje, valentiniam elektronui. 

Vis dėlto Jucys suvokė, kad vienam, be gerų mokslinių ryšių, be gilesnio teorinio pasirengimo, dirbti nėra perspektyvu. Jis aiškinosi galimybę išvykti pas V. Foką, buvo gavęs vieno iš kvantinės mechanikos kūrėjų Lui de Broilio (Louis de Broglie) sutikimą priimti į stažuotę Paryžiuje, susirašinėjo su Daglasu Reineriu Hartriu (Douglas Rayner Hartree). Pastarajam sutikus jį konsultuoti, Jucys 1938 m. vasarą savo lėšomis nuvyko mėnesiui į Mančesterį pas Hartrį. Šis davė Juciui naudingų patarimų, pasiūlė jam imtis svarbaus elemento – anglies – atomo tyrimo. Naudodamasis iš Anglijos atsivežta cilindrine logaritmine liniuote, Jucys darbą atliko per metus. Jis netgi neapsiribojo viena elektronų konfigūracija, o atsižvelgė į konfigūracijų sumaišymą. Hartris tarpininkavo, kad straipsnis būtų išspausdintas Londono karališkosios draugijos žurnale „Proceedings of the Royal Society of London“.

Turint tris teorinius straipsnius, vieną iš jų – prestižiniame tarptautiniame žurnale, buvo galima ginti daktaro disertaciją. A. Jucys nutarė į ją įtraukti tik paskutiniojo straipsnio rezultatus, išsamiai aprašė ne tik juos, bet ir naudotus metodus, taigi parengė tarsi nedidelę monografiją. Tačiau ją rašydamas, Jucys laimėjo stipendiją dešimties mėnesių stažuotei į Angliją. Nuvyko į Kembridžo universitetą pas žymų statistinės fizikos specialistą Ralfą Faulerį (Ralph Fowler). Beje, šis mokslininkas buvo paaiškinęs šaltąją elektronų emisiją iš metalų. Tad galbūt Jucys ketino nagrinėti ne tik laisvuosius atomus, bet ir atomus metale. 
Deja, prasidėjęs karas privertė nutraukti stažuotę. Jucys labai vargingai grįžo į Lietuvą. Matematikos ir gamtos fakultetas kėlėsi iš Kauno į atgautą Vilnių. Laikydamas tai labai svarbiu įvykiu, Jucys iš Kauno į Vilnių atėjo pėsčias. Fakultete jam buvo pavesta tvarkyti Teorinės fizikos katedrą. 1941 m. sausio 25 d. Matematikos ir gamtos fakulteto tarybos posėdyje Adolfas Jucys apgynė (aukščiausiu įvertinimu magna cum laude) daktaro disertaciją, skirtą teoriniam anglies ir jos jonų tyrimui.

A. Jucys daug dėmesio skyrė pedagoginiam darbui. Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute skaitė daugelį fizikos kursų, buvo Aukštųjų mokyklų valdybos viršininku, vėliau – Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto direktoriumi.

Po karo A. Jucys, nors ir labai užimtas pedagoginiu ir organizaciniu darbu, naktimis tęsė anglies atomo skaičiavimus, sąjunginiuose ir Lietuvos mokslo žurnaluose paskelbė du straipsnius. SSRS aukščiausioji atestacijos komisija A. Juciui, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos mokslininkų, pripažino tik mokslų kandidato laipsnį. Jis nutarė pasinaudoti galimybe stoti į doktorantūrą Leningrade pas akademiką Vladimirą Foką.

Per dvejus doktorantūros metus A. Jucys gavo esminių rezultatų, kurie sudarė pagrindą tolesnei sėkmingai jo ir mokinių veiklai. Jis užrašė bendras daugiakonfigūracines lygtis, apibendrinančias Hartrio ir Foko lygtis (Hartrio, Foko ir Jucio lygtys). Taip pat numatė būdą, kaip sudėtingesniems atomams apibendrinti kitą patikslintą metodą – nepilną kintamųjų atskyrimą. 1951 m. gruodžio mėnesį Leningrade jis apgynė mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją „Kai kurie patikslintieji atomo kvantmechaninio skaičiavimo metodai“.

A. Jucys Vilniaus universitete, jo vadovaujamoje Teorinės fizikos katedroje, ėmė burti savo mokinių grupę: laborantu buvo priimtas universitetą baigęs Adolfas Bolotinas, kitais metais – studentas Kostas Ušpalis, diplominius darbus rengė Viktoras Šugurovas ir Benjaminas Perkalskis, atomų savybių skaičiavimais užsiėmė Jucio bendrakursis Vaclovas Kaveckis.

Nors ir (dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių) vėlokai, Juciui jau einant 49-uosius metus, prasidėjo labai vaisingas jo veiklos laikotarpis. A. Jucio skelbiamų straipsnių skaičius staiga išaugo 1952 m. ir jau nenusileido žemiau nei 4–5 per metus. O maksimumas buvo 1960 m. – 28 moksliniai straipsniai. Iš viso kartu su bendraautoriais paskelbė per 250 mokslinių straipsnių.
Po 1952 m. galima išskirti tris A. Jucio mokslinės kūrybos laikotarpius. Pirmasis laikotarpis – 1952–1956 metai. Jo metu plėtotas dvikonfigūracinis artutinumas, Hartrio, Foko ir Jucio lygčių sprendimo metodika, artutiniai jų variantai. Buvo įrodyta elektronų porinių sužadinimų svarba, interpretuoti dvielektroniai sužadinimai atomuose. Naudojantis paprastais aritmometrais, buvo atlikti gana tikslūs lengvųjų atomų energijos spektrų skaičiavimai, kurie pranoko panašius tyrimus Vakarų Europoje ir JAV. Gaila, kad dėl SSRS mokslo izoliacijos tuos rezultatus Vakarų mokslininkai atrado pavėluotai. 

Jucys su savo mokiniais J. Levinsonu ir V. Vanagu parašė pirmąją monografiją „Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas“. Joje buvo išplėtota originali grafinė technika judėjimo kiekio momento dydžiams vaizduoti ir veiksmams su jais atlikti. Netrukus monografija susilaukė net trijų leidimų anglų kalba Izraelyje, Anglijoje ir JAV. Tai atnešė Juciui ir jo grupei tarptautinį pripažinimą. Ji dažnai cituojama kaip klasikinis atomo teorijos veikalas.

1960 m. prasidėjo naujas, pats produktyviausias A. Jucio veiklos laikotarpis. Remiantis judėjimo kiekio momento ir neredukuotinių tenzorinių operatorių matematiniu aparatu, buvo plėtojama atomo su atvirais sluoksniais teorija ir ji taikoma energijos lygmenims, radiacinių šuolių tikimybėms skaičiuoti. A. Jucio vadovaujamame MA Fizikos ir matematikos institute jo rūpesčiu 1962 m. pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje universalus kompiuteris BESM-2M, tuo metu vadintas elektronine skaičiavimo mašina. Pirmaisiais programuotojais ir šios mašinos inžinieriais tapo fizikai teoretikai – A. Jucio mokiniai.

1965 m. A. Jucys kartu su Antanu Bandzaičiu išleido antrąją monografiją „Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje“, kurioje buvo pateiktas naujas grafinio metodo variantas, aprašyta veidrodinio atspindžio simetrija. Knyga pakartotinai išleista 1977 m.

Po A. Jucio šešiasdešimtmečio galima išskirti trečiąjį jo veiklos laikotarpį, kuriam būdinga sprendžiamų problemų įvairovė: kuriama išplėstinio metodo ir neortogonaliųjų orbitalių teorija, atliekami spektrų tyrimai, sėkmingai pradėti darbai grupių teorijos srityje. Kartu su Algimantu Savukynu buvo parengta trečioji, didžiausios apimties monografija  „Atomo teorijos matematiniai pagrindai“, kurioje pateikta daug originalių Jucio grupės rezultatų.

Po karo Jucys savo straipsnius daugiausia skelbė SSRS žurnaluose rusų kalba, net septyniolika jų buvo paskelbta geriausiame SSRS fizikos žurnale „Журнал экспериментальной и теоретической физики“. Pradėjus leisti Lietuvos TSR MA darbus ir ypač A. Jucio sumanytą Lietuvos fizikos rinkinį, jis laikėsi principo būtent Lietuvos žurnaluose skelbti svarbiausius rezultatus.

Atsiradus galimybei, nors ir suvaržytai, skelbti straipsnius tarptautiniuose žurnaluose ir A. Juciui tapus dviejų tokių žurnalų redakcinių kolegijų ar patarėjų kolegijų nariu, bendresnius, apžvalginio pobūdžio straipsnius jis ėmė spausdinti užsienyje.

Vakarų mokslo centruose kilus susidomėjimui A. Jucio ir jo grupės darbais, XX a. septintajame dešimtmetyje į anglų kalbą buvo išversta apie šimtą jo paties ir jo mokinių straipsnių, rašytų rusiškai ar lietuviškai, jie buvo platinami preprintų pavidalu. Tiek darbų A. Jucys sugebėjo nuveikti, nes nuolat ugdė ir bendram darbui telkė savo mokinius.

Profesorius A Jucys pradėdavo rengti mokinius, vadovaudamas jų diplominiams darbams, o paskui dauguma jų stodavo į aspirantūrą. 

Įkūrus Fizikos ir matematikos institutą, labai trūko darbuotojų, tad A. Jucys, vadovaudamas šiai įstaigai, daugiausia čia rengė mokslų kandidatus.

Profesorius A. Jucys įnešė esminį indėlį, ugdydamas Lietuvoje fizikus mokslininkus, ypač pradiniu fizikos plėtros laikotarpiu. 1953–1959 m. jis parengė daugiau mokslų kandidatų (14) negu visi kiti Lietuvos fizikai. A. Jucys buvo 49 fiziko ir matematikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertacijų mokslinis vadovas. Vienuolika jo mokinių tapo habilituotais daktarais. Tai buvo pirmoji ir pati gausiausia mokslinė fizikos mokykla Lietuvoje, vadinama Jucio, arba Vilniaus teorinės fizikos, mokykla; ji apėmė ne tik atomo, bet ir molekulių, kietojo kūno, atomo branduolio teorijas.
Nuo 1959 m. A. Jucys buvo SSRS MA Spektroskopijos komisijos nariu ir Koordinacinės grupės atomų savybėms skaičiuoti (vėliau – atomų ir atominių spektrų teorijos koordinacinė grupė) pirmininku. Grupė rengdavo reguliarius pasitarimus, kurie palaipsniui virto dviejų dienų konferencijomis. 1962 m. Jucys su savo mokiniais Trakuose surengė vasaros mokyklą, o Vilniuje – Sąjunginį pasitarimą atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių kvantinės teorijos klausimais. 

1969 m. Vilniuje įvyko Tarptautinis simpoziumas atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių teorijos klausimais. Jame dalyvavo žymūs atomo teorijos specialistai U. Fano (U. Fano), B. Džadas (B. Judd), O. Sinanoglu (O. Sinanoglu), M. Veselovas ir kiti.

Susilpnėjus geležinei uždangai, palengvėjus ryšiams su užsienio mokslininkais, A. Jucys pradėjo aktyvų susirašinėjimą laiškais. Jo archyve saugoma apie 2000 laiškų. Daugiausiai A. Jucys susirašinėjo su K. Mozeriu (C. Moser), šalia Paryžiaus įkūrusiu Europos atominių ir molekulinių skaičiavimų centrą, žymiu atomo teorijos specialistu B. G. Vaibornu (B. G. Wybourne), vengru R. Gašparu (R. Gáspár), su kuriuo dirbo bendrus darbus, rusų fiziku N. Sokolovu bei kanadiečiu G. Mali (G. Malli), išleidusiu keletą atomo teorijos žinynų.

Glaudžiausi A. Jucio ryšiai buvo su SSRS ir JAV fizikais bei kitų Vakarų šalių – Kanados, Prancūzijos, Anglijos mokslininkais. Gana artimai jis bendravo ir su Lenkijos bei Vengrijos fizikais.
Kadangi buvo nepartinis mokslininkas, A. Juciui ilgą laiką nebuvo leidžiama vykti į užsienio šalis. 1964 m. jam pavyko išvykti į Vengriją, o nuo 1967 m. A. Juciui kasmet buvo leidžiama išvykti į dvi užsienio šalis.
 

Naudingų kvietimų labai palankiomis sąlygomis jis gaudavo daug daugiau, deja, įveikti apribojimo nepavykdavo.

1973 m. gruodžio 12 d. – 1974 m. sausio 18 d. A. Jucys kaip vizituojantis profesorius dirbo Voterlu universitete pas žymią atomo teorijos specialistę Š. Frioz Fišer (Ch. Froese Fischer) (2004 m. ji išrinkta Lietuvos MA užsienio nare).

Labai svarbus mokslininko ryšių ir tarptautinio pripažinimo rodiklis yra kitų mokslo centrų darbuotojų, ypač iš išsivysčiusių šalių, vizitai.

Vertinant mokslininko veiklą, svarbesnis rodiklis yra ne jo darbų skaičius, o jų cituojamumas, nes tik kituose darbuose naudojami tyrimų rezultatai turi įtakos mokslo raidai. Mokslotyrininkė Ona Voverienė, naudodamasi žurnalu „Science Citation Index“, nustatė, kad 1945–1990 m. A. Jucys buvo labiausiai cituojamas pagrindiniuose pasaulio mokslo žurnaluose Lietuvos mokslininkas. A. Jucio veikla nutrūko 1974 metais, tačiau jo darbais tebėra aktyviai naudojamasi iki šiol. Duomenų bazės „Thomson Reuters Web of Science“ duomenimis, Jucio monografijos ir straipsniai 1990–2024 m. laikotarpiu prestižiniuose mokslo žurnaluose cituoti apie 1200 kartų. Retas kuris gyvas mokslininkas gali pasigirti tokiu įtakos mokslui rodikliu. Plačiausiai naudojamasi pirmąja A. Jucio monografija, ypač jos leidimais anglų kalba. Jo straipsnis, skirtas anglies atomo tyrimui, paskelbtas Londono karališkosios draugijos darbuose 1939 metais, cituotas dar ir XXI amžiuje, o iš viso jis minėtas 73 kartus. Didelę išliekamąją vertę turi ir profesoriaus straipsniai apie jo išplėtotus atomo teorijos metodus. Tie duomenys liudija, kad A. Jucys yra pripažintas atomo teorijos klasikas.

Akademikas A. Jucys daug laiko skyrė mokslo organizacinei veiklai. Nors ir nebuvo komunistų partijos narys, dėl savo autoriteto ir talento sunkiu pokario laikotarpiu tapo vienu iš Lietuvos mokslo vadovų ir organizatorių. Dešimtį metų A. Jucys ėjo Lietuvos mokslų akademijos skyriaus akademiko sekretoriaus pareigas, formavo pagrindines fizikos, technikos, geologijos ir kitų mokslų kryptis.

A. Jucys organizavo pirmąjį LMA Fizikos ir matematikos institutą ir jam vadovavo

Pasitelkus elektronines skaičiavimo mašinas, buvo galima esmingai sutrumpinti sudėtingų lygčių sprendimo trukmę. Dar 1955 m. akademikas ieškojo mokslo įstaigų, kurios galėtų paruošti Lietuvai specialistus dirbti kompiuterių mokslo ir jų eksploatavimo srityse. Ilgalaikėms stažuotėms siuntė savo disertantus fizikus teoretikus Ivaną Glembockį ir Konstantiną Žukauską į SSRS MA Skaičiavimo centrą, rūpinosi skaičiavimo technikos įsigijimu ir naudojimu. A. Jucio iniciatyva 1962 m. MA Fizikos ir matematikos institute buvo įkurtas Skaičiavimo centras.

A. Jucio sumanymu ir pastangomis pradėtas leisti pagrindinis Lietuvos fizikų žurnalas „Lietuvos fizikos rinkinys“.

Per V respublikinę fizikų konferenciją 1962 m. A. Jucys pasiūlė įkurti Lietuvos fizikų draugiją ir buvo vienas iš vienintelės tokios SSRS fizikų draugijos steigėjų. Sąjunginė fizikų draugija įsteigta tik 1989 metais.

Be to, A. Jucys turėjo daug visuomeninių pareigų, o jas prisiėmęs, atlikdavo sąžiningai ir aktyviai. Kasmetėse akademiko ataskaitose jis išvardydavo savo pareigas. Tomis žiniomis remiantis, ir sudaryta diagrama.

Pareigų skaičiaus šuolį lėmė ir tuo metu prisidėjusios naujos pareigos – SSRS MA Spektroskopijos komisijos nario ir vienos iš jos grupių pirmininko, kelių naujų mokslinių tarybų ir žurnalų redakcinių kolegijų nario. Svyravimus daugiausia lėmė laikinos pareigos konferencijų ar kitų renginių organizaciniuose komitetuose.

Adolfas Jucys pasižymėjo ir savo kultūrine veikla. Dar studijų metais jis surinko kelis tūkstančius žemaitiškų žodžių ir posakių. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį jis daug laiko skyrė kraštotyrai, kartu su Kretingos muziejaus direktoriumi Juozapu Mickevičiumi parašė ciklą kraštotyrinių straipsnių apie Žemaitijos senuosius valsčius ir kaimus, juos skelbė Plungės rajono laikraštyje „Kibirkštis“ bei Kretingos rajono laikraštyje „Švyturys“. A. Jucys kartu su A Nezabitauskiu ir J. Mickevičiumi ketino parašyti Salantų istoriją. Kūrė ir eilėraščius, daugiausia apie gimtąjį kraštą, pasirašydavo slapyvardžiu Antanas Jonkus, bet jie liko nespausdinti.

Adolfas Jucys nemažai prisidėjo prie M. Valančiaus giminės tyrimo bei jo muziejaus steigimo Nasrėnuose. 1978 m. Grigo Valančiaus JAV išleistos knygos „Žemaičių Didysis: istoriobiografiniai pasakojimai“ II dalyje, 479 puslapyje, A. Jucio portretas įdėtas šalia kitų vyskupo gyvenimo tyrinėtojų – Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, Tumo, Aleknos ir Jurgio Valančių. 1972 m. jis buvo išrinktas Plungiškių draugijos prezidentu.

Savo autoritetu ir atkaklumu sugebėjo išlaikyti Draugijos gyvavimą, nors tuo metu į tokias organizacijas valdžia žiūrėjo įtariai, ir kuo galėdamas padėjo gimtajam kraštui spręsti įvairias problemas. Kasmet dvi dienas A. Jucys skirdavo suvažiavimui. Pirmoje dalyje aptardavo organizacijos reikalus, skaitydavo paskaitas, o kitą dieną lankydavo istorines vietas. Dalyviai šnekėdavo tik žemaitiškai.

Po A. Jucio mirties jo sukaupta vertinga XVII–XX a. Žemaitijos dokumentų kolekcija buvo padovanota Mokslų akademijos Centrinei bibliotekai (dabar LMA Vrublevskių biblioteka) ir saugoma Rankraščių skyriuje A. Jucio dokumentų fonde F285. Istorikas Eugenijus Saviščevas Žemaitijos feodalinių dokumentų kolekciją pavadino nuostabiu radiniu, kurio vertingiausia dalis – 57 seni LDK laikotarpio dokumentai. 

Iki 1957 m. A. Jucys neskyrė daug dėmesio mokslo populiarinimui, tokius straipsnius rašydavo tik esant reikalui, o ne savo sumanymu, jo paties žodžiais tariant, „vengė spaudos ir reklamos“. Tačiau vėliau jis padarė išvadą, kad „spauda padeda mokslui plisti, paragina jaunimą domėtis tuo mokslu, kurio atstovai yra aprašomi spaudoje“. Tad nuo 1957 m. jo populiarių straipsnių apie fizikos ir gretimų sričių pasiekimus skaičius ėmė gausėti. Dauguma jų skirti atomo teorijai bei spektroskopijai: interviu, kuriuose pasakojama apie A. Jucio ir jo grupės darbus, straipsniai apie teorinę fiziką moksleiviams, besirenkantiems specialybę, įspūdžiai iš konferencijų ir kelionių į kitus mokslo centrus, mokslininkų biografijos jų jubiliejų progomis. Straipsniai bendrais mokslo ir jo organizavimo klausimais buvo rašomi, norint atkreipti visuomenės ir valdžios įstaigų dėmesį į spręstinas mokslo problemas. Redakcijų prašomas, komentuodavo naujus kosmonautikos pasiekimus.

A. Jucys turėjo pedagogo gyslelę ir, kiek jėgos leido, rūpinosi savo krašto jaunąja karta bei savo darbų tęstinumu. Bendraudavo su Žemaitijos moksleiviais, kalbindavo rinktis fizikos specialybę, skaitydavo paskaitas apie fizikos mokslą ir kraštotyrą.

Nuo 1970 metų, kai užsimezgė glaudesni A. Jucio ryšiai su gimtuoju kraštu, jis ėmė rašyti nemažai straipsnių, skirtų vietovardžiams bei kalbotyrai (tarp jų ir fizikos terminams). Kalbininkas Pranas Kniūkšta įvardijo A. Jucį savitu mėgėju, kuris turėjo išugdytą subtilų kalbos jausmą. Jei akademikas būtų pasirinkęs kalbotyros specialybę, jis, kaip atkaklus ir darbštus žemaitis, būtų daug nuveikęs ir toje srityje.

Tiek mokslinė, tiek visuomeninė ir publicistinė Adolfo Jucio veikla nutrūko staiga, 1974 m. vasario 4 dieną, likus pusmečiui iki septyniasdešimtmečio jubiliejaus. Jo veikla liudija, kad profesorius mirė kupinas kūrybinių jėgų, daug jo idėjų ir sumanymų liko neįgyvendinta. Po ketverių metų buvo išleisti jo „Rinktiniai darbai“, tame leidinyje pateikta ir jo gyvenimo bei mokslinės veiklos apžvalga, darbų bibliografija, žymių mokslininkų atsiminimai.