Nepriklausomybės kovos

1919 m. kovo 1 d. iš Kauno oro uosto pradėjo skraidyti lietuvių karo lėktuvai. Skrendant į žvalgybą, Aviacijos dalies lėktuvą valdė samdinys vokietis, o antrasis ekipažo narys (lėktuvo vadas) buvo lietuvių karininkas. Neapsiribota žvalgyba ir fotografavimu. Priešas buvo puolamas bombomis ir kulkosvaidžių ugnimi. Taip pat buvo mėtomi lapeliai-atsišaukimai, raginantys stoti į Lietuvos kariuomenę. Aviacijos būrys Utenoje ir lietuvių karo lėktuvai kovų su bolševikais metu veikė sėkmingai, nepaisant nuolatinio degalų ir atsarginių dalių trūkumo. Lietuvių karo aviacija sudavė keletą stiprių smūgių bolševikų pėstininkams ir Raudonosios armijos infrastruktūrai prie Ukmergės ir geležinkelio stotyse nuo Panevėžio iki Daugpilio.

Kovų su lenkais metu Lietuvos karo aviacija atliko 103 kovinius skrydžius. Daugiausiai skrido: 24 kartus – Jurgis Dobkevičius, 23 – Juozas Šabanavičius, 18 – Vsevolodas Šenbergas, 16 – Aleksandras Vasnevskis, po 12 – Antanas Stašaitis ir Juozas Pranckevičius, 9 – Juozas Kumpis.
1920 m. spalio 10 d. bombarduodamas Varėnos geležinkelio stotyje stovėjusius lenkų karinius vagonus, į galvą buvo sužeistas pilotas Juozas Kumpis. Su juo skridęs žvalgas Juozas Pranckevičius sugebėjo nusileisti ir pateko į lenkų nelaisvę. Kai spalio 13 d. aviacijos leitenantas Simas Stanaitis atvyko pasiimti žuvusiojo Juozo Kumpio palaikų, rado ant jo krūtinės padėtą 5 pfenigų monetą (atseit: „Še tau, samdytas vokieti, užmokestis“). Lenkai nemanė, jog Lietuvos karo aviacijoje skraido lietuviai. Bebaimės atakos plentuose, apiberiant bombomis ir kulkomis lenkų pėstininkus, raitelius ir gurguoles, antpuoliai prieš geležinkelio stotyse sutelktus lenkų ešelonus buvo jaunųjų Lietuvos lakūnų darbas. Jie buvo daug drąsesni ir ne tokie atsargūs kaip samdiniai vokiečiai, kurie saugojosi, skrisdami žymiai aukščiau. Per pusantrų metų Lietuva jau turėjo parengusi savus karo lakūnus, kurių indėlis į nepriklausomybės kovas buvo nemažas.