• Email

Okupacijos

Sovietų okupacija

Kilus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė sutartį „Apie draugystę ir sienas tarp SSRS ir Vokietijos“, pagal kurią Lietuva pateko į SSRS įtakos sritį. Spalio 10 d. SSRS privertė Lietuvos vyriausybę pasirašyti „Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį“. Lietuva atgavo Vilnių didele kaina – turėjo įsileisti sovietų įgulas. Spalio 12 d. žygiui į Vilnių sudaryta Vilniaus rinktinė: 1-asis pėstininkų Gedimino pulkas, kitų pėstininkų, kavalerijos bei artilerijos pulkų padaliniai, šarvuočiai. Vadu paskirtas gen. V. Vitkauskas. Žygis pradėtas spalio 27 d., o kitą dieną Lietuvos kariuomenė įžygiavo į miestą. Spalio 29 d. visoje Lietuvoje vyko iškilmės Vilniaus atgavimo proga. Lapkričio 15 d. į Lietuvą buvo įvesta 20 tūkst. sovietų karių. Jie dislokuoti Naujoje Vilnioje, Alytuje, Prienuose ir Gaižiūnuose. Lietuvos vyriausybė sovietinių bazių nekontroliavo. Melagingai apkaltinusi Lietuvą sutarties nesilaikymu, Sovietų Sąjunga 1940 m. birželio 14 d. įteikė ultimatumą, kuriame reikalavo įsileisti dar gausesnius sovietų dalinius. Lietuvos politinė vadovybė nutarė ultimatumą priimti, kariuomenei įsakyta nesipriešinti. Prieš 31 tūkst. Lietuvos karių buvo mesta 150 tūkst. sovietų karių. Birželio 16 d. visa Lietuva buvo okupuota. Pirmomis okupacijos dienomis Lietuvos kariuomenei uždrausta judėti, Sovietų Sąjungos atstovybė ėmė duoti gen. V. Vitkauskui nurodymus. Birželio 24 d. prasidėjo aukštųjų karininkų atleidimai ir suėmimai. Liepos 2 d. vadinamosios Lietuvos liaudies vyriausybės, vadovaujamos J. Paleckio, įsaku Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Liaudies kariuomene. Įsteigtas Propagandos skyrius ir politinių vadovų institutas, atleisti karo kapelionai, uždaryti kariniai žurnalai. Liepos 12 d. iš kariuomenės vado pareigų atleistas gen. V. Vitkauskas. Jį pakeitė iš Maskvos atsiųstas gen. mjr. F. Baltušis-Žemaitis. Politiniu vadovu paskirtas J. Macijauskas. Kadangi visose kariuomenės dalyse vyko atkaklus pasipriešinimas sovietiniams pertvarkymams, naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją įvyko pirmas masinis suėmimas. Švenčionėliuose dislokuotame 9-ajame pėstininkų Vytenio pulke suimta per 30 kariškių. Rugpjūčio 30 d. LSSR liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą dėl Liaudies kariuomenės performavimo į Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą. Vadu paskirtas div. gen. V. Vitkauskas. Korpusas, palyginti su Lietuvos kariuomene, buvo gerokai sumažintas. Įsteigtas Ypatingasis skyrius, kuris kartu su NKVD pareigūnais sekė korpuso karininkus ir karius. Rugsėjo 15 d. pakeista uniforma, įvesti sovietiniai skiriamieji ženklai. Spalio 27 d. Lietuvos kariuomenė baigta likviduoti. Siekiant palaužti karių pasipriešinimą, imtasi represijų. Nemažai karių dezertyravo, daugelis prisidėjo prie Lietuvių aktyvistų fronto, puoselėdami viltį, kad Lietuva vėl taps nepriklausoma.

Savisaugos daliniai

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Prasidėjo sukilimas prieš sovietinius okupantus. Sukilėliai išvadavo daugumą Lietuvos vietovių. 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse taip pat kilo nepaklusnumo akcijos. Sukilo kariai, dislokuoti Varėnoje, Vilniuje ir Pabradėje. Apie 8 tūkst. lietuvių karių sugebėjo apsiginti ir likti Lietuvoje. Birželio 24 d. iš Varėnos poligone likusių lietuvių karių vokiečiai leido suformuoti batalioną geležinkelio ruožui Vilnius–Varėna saugoti. Apie 5 tūkst. buvusio 29-ojo šaulių teritorinio korpuso karių susirinko Vilniuje. Lietuvos laikinoji vyriausybė paragino formuoti kariuomenę krašto apsaugai. Vilniuje sudarytas naujas kariuomenės štabas. Į jį įėjo brig. gen. S. Pundzevičius, brig. gen. M. Rėklaitis, plk. J. Vėbra. Tačiau liepos 26 d. vokiečių Vilniaus karo komendantas visus lietuviškus karinius dalinius perėmė savo žinion. Jie buvo sujungti į Lietuvių savisaugos dalinius. Liepos mėnesį vokiečiams likvidavus Lietuvos laikinąją vyriausybę, savisaugos daliniai perduoti vokiečių karo policijos viršininko žinion.

 

Lietuvos vietinė rinktinė

Lietuvos jaunimo mobilizacijai į kariuomenę nepavykus, vokiečiai keitė taktiką. 1943 m. lapkričio 23–24 d. Lietuvos generaliniai tarėjai (vokiečių administracijai pavaldūs lietuvių savivaldos pareigūnai) ir Tautos taryba atmetė vokiečių siūlomą Lietuvos kariuomenės organizavimo SS legiono forma idėją, pasisakė už tautinę kariuomenę. Vokietijos vadovybė tai apsvarsčiusi tvirtino pasitenkinsianti lietuvių divizija, kuriai vadovauti turėtų vokietis. 1944 m. sausio 6 d. brig. gen. P. Plechavičiui pasiūlyta steigti lietuviškus karinius dalinius. Jam leista veikti savarankiškai. Karinis junginys pavadintas Lietuvos vietine rinktine. Su vokiečių vadovybe buvo sutarta, kad rinktinė kovos su banditizmu tik Lietuvos teritorijoje. Vokiečiai įsipareigojo viskuo aprūpinti. Į rinktinę užsiregistravo daugiau nei 19 tūkst. vyrų. Pirmas visiškai suformuotas 306-asis batalionas pasiųstas į Vilnių. Tačiau vokiečiai nesilaikė pažadų ir nutarė Vietinę rinktinę perimti. Visi lietuviški batalionai nuo balandžio 15 d. turėjo būti pavadinti pagalbiniais policijos batalionais ir vilkėti SS policijos uniformą. Gavęs šiuos nurodymus, brig. gen. P. Plechavičius įsakė batalionams klausyti tik jo įsakymų, besikaunantiems su lenkų Armijos krajovos daliniais – kautynes nutraukti. Gegužės 15 d. į Kauną atvykęs Ostlando SS ir policijos vadas įsakė areštuoti Rinktinės štabą. Brig. gen. P. Plechavičius ir apie 50 karininkų buvo įkalinti Salaspilio koncentracijos stovykloje. Keturi Rinktinės batalionai buvo nuginkluoti, apie 50 karių sušaudyta, apie 3400 karių išvežti į Vokietiją pagalbinei tarnybai. Kitų batalionų kariams pavyko su ginklais pasislėpti.

Antinacinė rezistencija.

Naciams vykdant tiesmukišką priespaudos politiką, 1941 m. pabaigoje pradėjo kurtis pasipriešinimo organizacijos – Lietuvių frontas (LF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės armija (LLA) ir kt. Jos taikė neginkluoto pasipriešinimo taktiką. Į LF būrėsi krikščionių demokratų, į LLKS – tautinės liberalinės krypties žmonės. LF nuo 1943 m. leido pogrindinius leidinius „Į laisvę“ ir „Lietuvių fronto biuletenį“, nuo 1942 m. spalio LLKS – laikraštį „Laisvės kovotojas“. Iki bendro Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto įsteigimo 1943 m. veikė du politiniai centrai: Tautos taryba (katalikiškos orientacijos) ir Vyriausiasis lietuvių komitetas (LLKS, socialdemokratai, tautininkai, liaudininkai, nacionalistai). Antinacinės veiklos rezultatai buvo šie: sužlugdytas SS legiono kūrimas ir mobilizacijos, lietuvių valdininkija priešinosi priespaudai, išsaugotas lietuviškas švietimas, tauta apsaugota nuo didesnių represijų, pasirengta sovietų reokupacijai.

Partizaninis karas.

Pirmuoju etapu (1944 m. rudenį – 1946 m. vasarą) aktyviausiai veikė LLA, bet buvo sunaikinta. Būdingi dideli partizanų būriai, taikę kariuomenės kovos taktiką. Deja, didelių aukų kaina buvo suprasta, kad reikia pereiti prie partizaninės kovos. Antruoju etapu (1946 m. vasarą – 1948 m. pabaigoje) iškilo būtinybė įkurti partizaninio judėjimo centrą. Po nesėkmių 1948 m. vasarą įsteigta Vieningoji laisvės kovos sąjūdžio organizacija. Vyriausiuoju vadu paskelbtas Jūros srities vadas J. Žemaitis-Vytautas. Trečiuoju karo etapu (1948 m. pabaigoje – 1953 m. vasarą) partizaninė kova silpnėjo. 1949 m. vasario 2–22 d. Minaičių kaime (prie Radviliškio) įvyko Lietuvos partizaninio judėjimo vadovybės suvažiavimas. Bendras antisovietinis pasipriešinimo sąjūdis pavadintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu. Vasario 16 d. pasirašytoje deklaracijoje numatytas parlamentinės respublikos atkūrimas. Partizanai stengėsi išsaugoti centralizuotą vadovybę, nes to reikalavo 1949 m. Ženevos konvencija. Tai jiems pavyko iki 1952 m. vasaros. Suėmus J. Žemaitį, baigėsi organizuotas partizaninis pasipriešinimas. 1956 m. KGB suėmė partizanų ginkluotųjų pajėgų vadą A. Ramanauską-Vanagą, kuris buvo sušaudytas.

Prisikėlimo apygardos Žalioji rinktinė rėmėsi LLA baze. Veikė nuo 1944 m. vasaros iki 1958 m. liepos 12 d. iš pradžių Šeduvos, Rozalimo, Smilgių. Pakruojo, Baisogalos ir Radviliškio valsčių teritorijose. Vėliau ribos išsiplėtė iki 18 valsčių. Branduolį sudarė buvę Vietinės rinktinės kariūnai, tarpukario Lietuvos karininkai, apmokyti vietiniai jaunuoliai. Šioje parodoje pirmą kartą eksponuojama keletas Žaliosios rinktinės partizanų fotografijų, padarytų iš 1991 m. Aukštelkų kaime (Radviliškio raj.) rastų negatyvų, buvusių Žaliosios rinktinės archyve.

No item selected

Sovietinėje kariuomenėje.

Iš į Sovietų Sąjungą pasitraukusių 29-ojo  šaulių teritorinio korpuso likučių, ten gyvenusių lietuvių kilmės asmenų ir šiaip sovietinių piliečių 1941 m. gruodžio 18 d. Valstybinio gynybos komiteto nutarimu Gorkio srityje pradėta formuoti 16-oji lietuviškoji šaulių divizija. Kitais metais ją jau sudarė daugiau kaip 12 tūkst. karių. 1943 m. vasario 20 d. prie Oriolo netoli Aleksejevkos kaimo divizija pirmose kovose neteko 4 tūkst. žmonių. Pačios kruviniausios divizijos kautynės įvyko jau Lietuvos teritorijoje 1944 m. spalio mėn. prie Usėnų kaimo (Šilutės raj.). Ten žuvo ar buvo sužeista 40 proc. karių. Vėl papildyta divizija tęsė kovas Kurše, o 1945 m. sausio 28 d. užėmė Klaipėdą.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos vyrų mobilizacija į sovietinę kariuomenę tarptautinės teisės požiūriu buvo neteisėta ir prievartinė. Sovietų Sąjunga pažeidė 1949 m. Ženevos konvencijos „Dėl civilių apsaugos karo metu“ 51 straipsnį, kuris skelbė, kad „okupuojanti valstybė negali versti Konvencijos saugomų asmenų tarnauti savo ginkluotosiose pajėgose ar pagalbinėse jos dalyse“. Lietuvos vyrai turėjo rinktis tarnybą kariuomenėje arba kalėjimą. Pokario metais dar nemažai jaunuolių vengė karinės tarnybos. 1950 m. per pavasarinį šaukimą pasislėpė 300 šaukiamųjų. Iš jų 36 tapo partizanais, iš kurių 11 buvo nukauti. Atsižvelgdama į tai, Pabaltijo karinės apygardos karo taryba priėmė nutarimą „Dėl priemonių užkirsti kelią Lietuvos piliečių išsisukinėjimui nuo šaukimo į Tarybinę armiją ir pabėgimams iš apygardos dalinių“. Pagrindine „priemone“ tapo šauktinių, pasitraukusių į ginkluotą pogrindį, šeimų trėmimas į tolimus Sibiro rajonus. Po J. Stalino mirties SSRS dideliuose kariniuose konfliktuose nedalyvavo, išskyrus 1979–1985 m. Afganistano karą, todėl Lietuvos vyrai rinkosi sovietinę kariuomenę kaip mažesnę blogybę. Kaip tvirtina karo istorikas Valdas Rakutis, jis nežinantis nė vieno, kuris tarnybą sovietinėje kariuomenėje prisimintų kaip labai šviesų laikotarpį. Paprastai atsiminimai iš to laiko įstrigę giliai į atmintį, bet meile netrykšta. Ne vienam lietuviui teko susidurti ir su „dedovščina“, kitaip nukentėti. Baltijos šalių žmonės buvo neblogai vertinami sovietinėje kariuomenėje. Nors meile jie ir netryško, tačiau buvo patikimesni, geresni meistrai ir pan. Taigi lietuviai kariuomenėje paprastai gaudavo aukštesnes pozicijas. Vis dėlto sovietinėje kariuomenėje dažniausiai dominavo bendras įsitikinimas: jūs esate priešai, kolaborantai. Kadangi joje neskirdavo lietuvių, latvių ir estų, tvirtindavo, kad ir lietuviai buvo „Waffen-SS“ divizijose, nors šie jose nedalyvavo. Lietuvai išsivaduojant iš okupacijos, ypač sudėtingi buvo 1990–1991 metai. Šalis skelbėsi esanti vėl nepriklausoma, tačiau jos jaunuoliai vis dar gaudavo šaukimus į sovietinę kariuomenę. Tad dalis bėgo ir slapstėsi, kiti ėjo tarnauti, dar kiti – dezertyravo.