• Email

Taikos metais

Pertvarkymai

Nors 1920 pabaigoje kovos baigėsi, tačiau nedideli konfliktai prie demarkacijos linijos su Lenkija bet kada galėjo virsti nauju karu. Lietuva privalėjo išlaikyti didelę kariuomenę. 1922 m. sausio 1 d. Lietuvos kariuomenėje tarnavo 52963 kariai. Ji buvo kovinėje parengtyje. Kariuomenę sudarė 13 pėstininkų, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai, 3 atskirosios artilerijos grupės (divizionai), 7 atskirieji pėstininkų batalionai, karo aviacijos dalinys (12 lėktuvų) ir kiti padaliniai.

Tautų Sąjungos kontrolės komisija nustatė neutralią zoną, tačiau joje lenkai nuolat puldinėjo ir plėšė gyventojus. 1920 m. gruodžio 3 d. buvo apiplėštas Puškorių kaimas. 1921 m. gruodžio 17 d. prie Širvintų nužudyti šeši Lietuvos kariuomenės kariai. 1922 m. gegužės 22 d., birželio 13 d., rugpjūčio 31 d. apiplėštos Širvintos, o tų metų rugpjūčio 27 d. – Giedraičiai. 1923 d. vasario 15 d. kautynėse su priešu dalyvavo net artilerijos daliniai, tačiau vasario 24 d. buvo sunaikinta žiaurumu garsėjusi Sortano–Virbalio gauja. Šio nepaskelbto karo metu žuvo nemažai Lietuvos karių.

1922–1924 m. laikotarpiu kariuomenė imta pertvarkyti atsižvelgiant į taikos meto sąlygas. Ji pradėta mažinti 1922 m. antroje pusėje. 1924 m. sausio 1 d. sienų apsauga perduota policijai. Lietuvos kariuomenėje liko 9 pėstininkų, 4 artilerijos ir 2 kavalerijos pulkai. Būta ir pasikeitimų karinėje vadovybėje. Susiaurintos kariuomenės vado teisės. Lietuvos teritorija padalinta į 3 karo apygardas, kuriose dislokuota po pėstininkų diviziją. Kariškių skaičius mažėjo, bet 1923 m. pradžioje vėl šoktelėjo. Lietuvos kariuomenės savanorių iniciatyva buvo sukurti Klaipėdos vadavimo sukilėlių daliniai. Sausio 9 d. Klaipėdos krašte prasidėjo sukilimas, o sausio 15 d. sukilėliai užėmė miestą. Sausio 20 d. į Klaipėdą įžengė reguliarioji Lietuvos kariuomenė.  

Trečio dešimtmečio viduryje dalis jaunų karininkų, įgijusių patirties fronte, buvo išsiųsti studijuoti į Čekoslovakijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos karo akademijas. Per kelerius metus karininkų korpuse įvyko natūrali kartų kaita. Lietuvą pasiekė Vakarų Europos karo mokyklų patirtis.
 

 

Valstybės perversmas

Po 1926 m. gegužės mėnesį įvykusių rinkimų į III seimą pasikeitė valstybės politinė vadovybė ir vyriausybė. Kariuomenei ėmė vadovauti Vyriausiuoju štabo viršininku paskirtas plk. ltn. K. Škirpa. Krašto gynybos būklę įvertinęs kaip nepatenkinamą, atsižvelgdamas į išteklius, jis ėmėsi kariuomenę pertvarkyti. Numatyta, jog staigiai užpuolus priešui, kariuomenė privalėtų užtikrinti sklandžią mobilizaciją, uždaryti sieną ir organizuoti priedangos pajėgas. Numatyta per 3–4 dienas išplėsti kariuomenę iki 4 divizijų, užtikrinti kadrų rengimą, o atsiradus finansinėms galimybėms, ginkluotąsias pajėgas padidinti iki 6 ar daugiau divizijų. Pertvarkymai valstybei neturėjo būti finansinė našta. Ekonomijos sumetimais, nors ir paliekant esamą karių skaičių, išformuoti 3 ir 6 pėstininkų, 1 artilerijos pulkai ir minosvaidžių batalionas, sumažinti štabų etatai.

Reorganizacija ir nestabili valstybės būklė sukėlė karininkų nepasitenkinimą. Kariuomenės vadovybė palaikė 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytą valstybės perversmą. Valdžia perduota tautininkams A. Smetonai ir A. Voldemarui. Perversmą įvykdė kariškiai, priklausantys Slaptajai karininkų sąjungai, neoficialiai vadovaujamai generalinio štabo plk. V. Skorupskio. Valstybėje atsisakyta parlamentinio valdymo, pasukta autoritarizmo link. Nors deklaruotas kariuomenės apolitiškumas, karininkija buvo viena aktyviausių valstybės politikos ir viešojo gyvenimo dalyvių. Kovota su opozicija, siekta apsaugoti kariuomenę nuo politinių įtakų, užsitikrinti palankumą tautininkų ideologijai. Režimas, pasitelkęs Ypatingųjų valstybės apsaugos įstatų suteiktas galias, valstybei valdyti taikė karines policines priemones: karo teismus, cenzūrą, komendantūras. 

Po perversmo, 1927 m. pradžioje kariuomenę sudarė 4 pagrindinės pajėgų rūšys: pėstininkų, kavalerijos, artilerijos ir inžinerijos daliniai. Veikė Aukštesnieji karininkų kursai ir karo mokykla. Atskirą struktūrinį darinį (Vietinę kariuomenę) sudarė 17 apskričių komendantūrų, drausmės kuopa, karo kalėjimas ir koncentracijos stovykla. Atskiros įstaigos buvo Vyriausiasis štabas, Karo mokslo valdyba, Karo sanitarijos inspekcija, kariuomenės sanitarijos sandėlis, karo ligoninė, kariuomenės teismas, Kariuomenės tiekimo valdyba, kariuomenės intendantūra, Karo technikos tiekimo skyrius, Karo technikos statybos skyrius, Artilerijos tiekimo skyrius, Centrinės kariuomenės dirbtuvės ir Šaulių sąjunga. 1930 m. įsteigtas kariuomenės vasaros poligonas Gaižiūnuose, o 1931 m.  – Generalinio štabo skyrius Aukštuosiuose karininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursuose vadams rengti.
 

Vadovybė

Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas buvo valstybės vadovas – Respublikos prezidentas. Pagal 1922 m. Konstituciją už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms buvo atsakingas Ministrų kabinetas ar ministras, atskaitingi Seimui. 1927 m. balandį prezidentas A. Smetona Seimą paleido. Iki naujo, ketvirtojo, Seimo sušaukimo 1936 m. birželio 10 d. Ministrų kabinetas, o kartu ir krašto apsaugos ministras buvo atskaitingi prezidentui. Nuo 1935 m. sausio 1 d. ginkluotųjų pajėgų sudarymas, vadovybės struktūra ir kompetencijos buvo apibrėžtos atskiru įstatymu. Tai įtvirtinta ir 1938 m. Konstitucijoje. Pagal įstatymus prezidentas galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą, skelbti mobilizaciją ir demobilizaciją, įsakyti pradėti karo veiksmus ar juos sustabdyti, skirti ir atleisti pulko, aukštesnius vadus, karininkus. Prie Respublikos prezidento veikė Valstybės gynimo taryba. Ją sudarė prezidentas, ministras pirmininkas, krašto apsaugos, finansų ir vidaus reikalų ministrai, kariuomenės vadas ir kariuomenės tiekimo viršininkas. Taryba svarstydavo valstybės gynimo klausimus. Antra po valstybės vadovo kariuomenės valdymo grandis buvo krašto apsaugos ministras. Jam, kaip kariuomenės viršininkui, tiesiogiai buvo pavaldūs kariuomenės vadas, kariuomenės tiekimo viršininkas, kariuomenės teismo pirmininkas, karo prokuroras, Vytauto Didžiojo karo muziejaus viršininkas, Krašto apsaugos ministerijos juriskonsultas, Karininkų ramovė. Prie krašto apsaugos ministro nuolat būdavo karininkų ypatingiems reikalams. 1939 m. rudenį į Lietuvos teritoriją įvedus Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinius įsteigtas Ypatingasis skyrius santykiams su SSRS kariuomene Lietuvoje. Krašto apsaugos ministro pareigos buvo tautos, valstybės ir kariuomenės parengimas karui, kariuomenės aprūpinimas, ministerijos kreditų valdymas ir sąmatos sudarymas, atskirųjų batalionų vadų skyrimas ir atleidimas, Respublikos prezidento įsakymų skelbimas kariuomenei, įsakymų kariuomenei leidimas. Kaip patariamasis organas prie krašto apsaugos ministro veikė Karo taryba, sudaryta iš ministro, kariuomenės vado, tiekimo viršininko, štabo viršininko, o ministrui įsakius – ir divizijų vadų, kariuomenės rūšių viršininkų. Dar viena svarbi kariuomenės vadovybės grandis – kariuomenės vadas. Karo metu jis buvo pavaldus Respublikos prezidentui, o taikos metu – krašto apsaugos ministrui. 1928 m. kariuomenės vado institucija panaikinta, gen. S. Žukauskui išėjus į atsargą. Dar Krašto apsaugos ministrui buvo pavaldūs Kariuomenės tiekimo valdybos viršininkas ir Kariuomenės štabas (1918–1919 m. vadintas Krašto apsaugos ministerijos štabu, 1919–1924 m. Generaliniu kariuomenės štabu, 1924–1934 m. Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju štabu). Nuo 1928 m. pradžios iki 1935 m. sausio 1 d. visas vadovavimas kariuomenei buvo sutelktas Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininko rankose. Šias pareigas ėjo gen. Ltn. P. Kubiliūnas. 

Radikalios reformos

1928–1934 m. politinė situacija valstybės viduje, Vokietijos stiprėjimas, naujo karo grėsmė skatino kariuomenės pertvarkymą. Štabo viršininku, o netrukus kariuomenės vadu tapęs plk. S. Raštikis parengė septynerių metų reformų planą. 1935 m. sausio 1 d. pradėjo veikti Kariuomenės vadovybės įstatymas, apibrėžęs vadovybės teises ir karinę hierarchiją. Kariuomenė ėmė kokybiškai keistis: buvo atnaujinama sausumos pajėgų lengvoji ginkluotė, įsigyta naujos šarvuotos technikos, konstruojami lietuviški lėktuvai, užsienyje perkamos oro kovos mašinos, pradėti kurti karo laivynas, priešlėktuvinė apsauga, pertvarkyti mobilizacijos planai. Kariuomenė vėl buvo padidinta. Atkurti 3-iasis ir 6-asis pėstininkų pulkai, 1-asis artilerijos ir 3-iasis dragūnų „Geležinio vilko“ pulkai. Kiekvieną rudenį vykdavo dideli manevrai. Pakeistos Generalinio štabo ir kitų kursų, Karo mokyklos, mokomųjų kuopų, eskadronų ir įvairių kariuomenės dalių mokymo programos. Siekiant padidinti kariuomenės autoritetą visuomenėje, buvo pasitelkti spauda, radijas, organizuojami renginiai, atvirų durų dienos, visuomenės ir kariuomenės suartėjimo šventės. Lietuvoje panaikinta karo padėtis, kariuomenės teismas nebesprendė politinių bylų. Tai stiprino kariuomenės drausmę ir kovinį pasirengimą. Lietuvos kariuomenei išlaikyti tekdavo maždaug ketvirtadalis valstybės biudžeto: 1938 m. – 25,95 proc., 1939 m. – 24,23 proc. Karininkus vienijo Lietuvos karininkų ramovė. Jos tikslas buvo viešai atstovauti karininkams, rūpintis jų poilsiu, ugdyti karines tradicijas, remti sportą, karo mokslą. Atskirų dalinių karininkai turėjo savo karininkų ramoves, puskarininkiai ir liktiniai – savo. Didžiausia pusiau karinė tautinė organizacija buvo Lietuvos šaulių sąjunga, įsteigta 1919 m. birželio 27 d. Ją sudarė rinktinės, kurioms vadovavo apskričių komendantai. Narių karinis mokymas vyko sekmadieniais. Mokyta rikiuotės, pažinti ginklus, šaudyti. Šauliai leido laikraštį „Trimitas“, turėjo savo teatrus, chorus, ramoves, dėvėjo uniformą, buvo ginkluoti lengvaisiais ginklais, laikomais namuose. Karių sielovada rūpinosi karo kapelionai, priklausę atskirai žinybai, vadovaujamai vyriausiojo kariuomenės kapeliono. Šias pareigas ėjo Vasario 16-osios akto signataras, kun. V. Mironas, vyskupas T. Matulionis ir kt. Kapelionai rūpinosi karių religiniu gyvenimu, dalyvaudavo priesaikos iškilmėse, rengdavo religines ir valstybines šventes. Kariuomenės leidinių leidybą kuravo Kariuomenės štabo skyrius, kurio pavadinimas keitėsi taip: Literatūros skyrius, Literatūros dalis, Karo mokslo dalis, Karo mokslo valdyba, Spaudos ir švietimo skyrius. Populiariausi leidiniai buvo savaitraštis „Kariškių žodis“ (nuo 1920 m. – „Karys“), mokslo žurnalai karininkams „Mūsų žinynas“ ir „Karo archyvas“. 1925 m. Karo mokslo draugija pradėjo leisti karininkams skirtą žurnalą „Kardas“, o Karo mokykla nuo 1932 m. – laikraštį „Kariūnas“.

Pėstininkai

Pėstininkai buvo pagrindinė ir svarbiausia kariuomenės rūšis. Visos kitos kariuomenės rūšys turėjo juos remti ir padėti vykdyti jiems iškeltus uždavinius. 1939 m. pėstininkai buvo sutelkti į 3 pėstininkų divizijas, kurias sudarė 9 pėstininkų pulkai. Mažiausias vienetas pėstininkų pulke buvo skyrius iki 14 žmonių. Skyrių sudarė dvi grandys: lengvojo kulkosvaidžio ir šaulių. Trys skyriai sudarė būrį, o trys būriai – šaulių kuopą. Trys šaulių kuopos, viena sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa (1 automatinių pabūklų ir 4 sunkiųjų kulkosvaidžių būriai), ryšių bei vadovavimo būriai buvo bataliono sudedamosios grandys. Taikos metu batalione buvo 646 kariai. Trys batalionai su ryšių kuopa, minosvaidžių, raitųjų žvalgų, inžinerijos, chemijos būriais sudarė pėstininkų pulką. Taikos metu priedangos pulkuose būta trijų batalionų, kituose – po 2 batalionus. Priedangos pulkai buvo 1-asis, 7-asis ir 9-asis. 1-jam pulkui buvo priskirta 1-ojo artilerijos pulko 1-oji grupė, 7-ajam pulkui – 4-ojo artilerijos pulko 1-oji grupė, o 9-ajam pulkui – 3-ojo artilerijos pulko 2-oji grupė.

Artilerija, kavalerija, technika

Artilerija buvo sudaryta iš 4 artilerijos pulkų. Kiekviename pulke – 3 artilerijos grupės. Grupėje – 2–3 baterijos, baterijoje – po 2–4 pabūklus. Artilerijos pulkai buvo apginkluoti 75 mm lengvosiomis lauko patrankomis ir 103 mm haubicomis (vienas trečdalis). Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė buvo visiškai motorizuota, o kitose artilerijos dalyse traukiamoji jėga buvo arkliai. 1935 m. suformuota raitosios artilerijos grupė. Mokymą organizavo artilerijos inspektorius, o operatyviniai klausimai buvo kavalerijos pulkų vadų žinioje. 

Kavalerijos buvo trys pulkai, tačiau jiems nebuvo numatyta savarankiškų užduočių. Jie turėjo vykdyti priedangos funkcijas. Kavalerijos viršininkas buvo atsakingas už jos mokymą, bet operatyvinės veiklos klausimais kavalerijos pulkai buvo pavaldūs pėstininkų divizijų, kurioms buvo priskirti, vadams. Kavalerijos pulkas turėjo po 4 kardų eskadronus, 1 sunkiųjų kulkosvaidžių eskadroną, 1 technikos eskadroną ir šarvuočių būrį. Kavalerijos pulke tarnavo 1385 kariai. Be reguliariosios kariuomenės dar buvo dviejų nevisų eskadronų teritorinė dragūnų tarnyba.

Karo technikos dalys – tai pagalbiniai kariuomenės daliniai: pionieriai, karo geležinkelininkai, ryšininkai ir kt. Pionierius sudarė du inžinerijos batalionai. Vienas buvo dislokuotas Kaune (Šančiuose), kitas – Radviliškyje. Inžinerijos batalionas turėjo techniką perkėloms per upes įrengti, tiltams statyti bei kelių tiesimo ir remonto darbams, karo lauko įvirtinimų techniką ir 21 pontoninių tiltų vorą. Pionierių būriai dar buvo pėstininkų ir kavalerijos pulkuose. Karo geležinkelininkai turėjo aptarnauti geležinkelius pavojinguose ir mūšių baruose. 1935 m. Geležinkelių kuopa priskirta 2-ajam inžinerijos batalionui, dislokuotam Radviliškyje. Ryšininkai sudarė Ryšių batalioną, dislokuotą Kaune (Šančiuose). Jis tvarkė ryšių įrengimus, telefono ir telegrafo, radijo ir signalizacijos stotis, karvelių ir šunų postus. 1940 m. ryšininkai naudojosi automobilinėmis radijo stotimis, traukiamomis radijo stotimis, lauko radijo stotimis, lauko bei staliniais telefonais ir kitais įrenginiais. Karvelyne auginta per 1100 karo lauko ryšių karvelių, o ryšių šunų buvo per 80.
 

Autotransportas, šarvuočiai, aviacija

Autotransportas. Viena autotransporto dalis priklausė autorinktinei, kuri buvo išdėstyta Kaune (Šančiuose), o kita dalis – kitiems daliniams. Kariuomenė turėjo 363 sunkvežimius, 198 lengvuosius automobilius, 184 motociklus, 25 priekabas, 11 cisternų, 29 sanitarinius automobilius, 35 autobusus, 13 traktorių. Technika buvo pagaminta garsiausių to meto gamintojų.

Šarvuočių dalinys buvo negausus ir techniškai atsilikęs. Jo rinktinė buvo išdėstyta Radviliškyje. Iš viso šarvuočių turėta 10. Iš jų 4 – „Daimler“ šarvuočiai buvo dar Pirmojo pasaulinio karo laikų, o 6 Švedijoje 1935 m. pirkti „Landsverk 182“ buvo išdalinti po du kavalerijos pulkams. 1940 m. pradžioje kariuomenė turėjo 36 lengvuosius tankus. 

Karo technikos viršininko žinioje buvo ir karo laivyno užuomazga – karinis mokomasis laivas „Prezidentas Smetona“, 1927 m. nupirktas iš Vokietijos. Karo metu pasienio apsaugos policijos septyni kateriai turėjo pereiti Krašto apsaugos ministerijai ir sudaryti karo laivyną.

Aviacija. Šarvuotos technikos skaičiumi Lietuva atsiliko nuo kitų Baltijos valstybių, bet jos aviacija buvo moderniausia. Ji turėjo 118 lėktuvų: 14 „Ansaldo A-120“, 14 „Gloster-Gladiator“, 12 „Devoitin D-501“, 53 lietuviškus įvairių modifikacijų ANBO bei keletą kitų modelių. Karo aviacijoje tarnavo 230 lakūnų ir žvalgų. Nuolatinės kovinės parengties buvo apie 80 lėktuvų, ginklų sandėliuose – daugiau kaip 26 tūkst. aviacinių bombų. Aviacijos štabas ir dirbtuvės buvo Kaune. Dirbtuvėse sukonstruoti lietuviški lėktuvai, čia buvo remontuojami ir sugedę lėktuvai. Aerodromai veikė Kaune ir Šiauliuose. 1939 m. pradžioje pradėtas eksploatuoti aerodromas Pajuostyje (netoli Panevėžio). Palangos aerodrome buvo atliekami šaudymo į kito lėktuvo virš jūros velkamus taikinius pratimai. Gaižiūnų poligono aerodrome mokytasi bombarduoti. 

Poligonuose vykdavo karių mokymai ir pratybos. Iki 1930 m. naudotasi Varėnos poligonu, o vėliau – Gaižiūnų, kuriame treniruotis galėjo pėstininkai, artileristai, karo aviacijos bei kitų kariuomenės rūšių kariai. 1939 m. prie Lietuvos prijungus Vilniaus kraštą, atgautas Pabradės poligonas, bet juo nespėta pasinaudoti. 

Ginklų dirbtuvėse Kaune buvo remontuojami ginklai, transporto priemonės, gaminamos atsarginės ginklų dalys. 1936 m. ginklų dirbtuvės pradėtos statyti Karčemų kaime, netoli Linkaičių geležinkelio stoties (prie Radviliškio). Jau kitais metais į jas buvo perkeltos mašinos šautuvų ir kulkosvaidžių vamzdžiams gaminti.