Apie parodą

2021-aisiais sukanka 350 metų, kai pradėjo veikti (1671) Vilniaus pranciškonų spaustuvė (kitaip – oficina, nes tuo metu leidyklų ir spaustuvių veikla dar nebuvo išsiskyrusi). Nors didelių nuopelnų mūsų kultūros istorijai ji neturi ir paprastai priskiriama prie vadinamųjų mažųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaustuvių, vis dėlto spaustuvės leidiniai įsiliejo į LDK leidinių visetą ir jį reikšmingai papildė – Vilniaus pranciškonų knygos buvo laukiamos ir skaitomos LDK skaitytojų. Iš viso per savo veiklos laikotarpį (1671–1781, su pertraukomis) Vilniaus pranciškonai išspausdino daugiau kaip 160 leidinių, iš jų lietuvių kalba – 13. Leido daugiausia religinę literatūrą (maldų knygas, apeigynus, regulas ir pan.), teologijos knygas, proginės (laidotuvių pamokslus, panegirikas) ir originaliosios literatūros veikalus. 
Ši paroda parengta vien iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (LMAVB) saugomų leidinių (jų yra 67), tad neturi tikslo aprėpti visos spaustuvės produkcijos ir parodos lankytojui pateikti visapusį jos leidinių bei pačios spaustuvės raidos vaizdą. Tarkime, Vilniaus pranciškonai pirmieji Lietuvoje išleido į lenkų kalbą išverstus Voltaire’o kūrinius, bet LMAVB jų neturi. Užtai čia saugoma viena pačių populiariausių XVII a. Europos knygų – škotų rašytojo Johno Barclay’aus (1582–1621) eiliuotas herojinis epas Argenidė (1756), vien XVII a. lotynų kalba perleistas 30 kartų, išverstas į daugelį kitų kalbų ir XVIII a. skaitytas LDK skaitytojų, dažnai cituotas to meto proginėje literatūroje. Vis dėlto tikimasi, kad tam tikrą nuomonę apie šią spaustuvę ir jos leidinių tematiką, poligrafinę bei meninę jų kokybę parodos lankytojas susidarys.
Vilniaus pranciškonų spaustuvė dar nėra sulaukusi specialaus knygos ir spaudos istorikų dėmesio, ji minima tik bendrame LDK spaudos istorijos kontekste. Žinoma, kad Vilniaus pranciškonų spaustuvei pirmasis vadovavo Jokūbas Pranciškus Dluskis, o XVIII a. – Feliksas Tovianskis, Viktoras Stepurevičius, Juzefas Senkalskis, Placidas Novickis, bet nežinome, kodėl spaustuvės veikloje būta pertrūkių, kada ir kodėl jie atsirado, kas ją, 1781 m. pardavus dėl skolų, nupirko (spėjama, kad Vilniaus akademijos spaustuvė) ir dar daugelio kitų dalykų. Parodos rengėjos viliasi, kad šios oficinos 350 metų sukaktis bus proga šiek tiek įdėmiau pažvelgti į Mažesniųjų brolių konventualų Vilniaus leidinius ir nors taip atlyginti šią LDK spaudos istorijos skolą.

Parodos autorės: dr. Alma Braziūnienė, dr. Kotryna Rekašiūtė
Tekstų autorė dr. Alma Braziūnienė
Redaktoriai: dr. Artūras Judžentis, dr. Giedrė Miknienė
Publikavo Audronė Steponaitienė
Už konsultacijas parodos autorės nuoširdžiai dėkoja Agnei Zemkajutei ir dr. Inai Kažuro