Ar spaudiniai kokybiški?

Istoriografijoje įsivyravo nuomonė, kad Vilniaus pranciškonų spaustuvės leidiniams nebūdinga poligrafinė ir meninė kokybė. Iš dalies su tuo galima sutikti: neretai pasitaiko korektūros klaidų (ypač antraštiniuose puslapiuose), jos dažnai taisytos ranka ar įklijomis ir pan. Bet yra ir labai gerai išspausdintų knygų, pavyzdžiui, Antano Bonaventūros Bujalskio veikalai (jų pabaigoje pridedama Errata – pastebėtų klaidų atitaisymas). Kai kurie leidiniai puošti inicialais, iš jų komponuojami antraštiniai puslapiai. Visų leidinių puošyba tiesiogiai priklausė nuo veikalų žanro. Tarkim, panegirikose yra herbinių raižinių, ornamentinės puošybos; gedulinguose pamoksluose – vinječių su pavaizduota laidotuvių atributika ir pan. Spaustuvės leidinių ornamentika neįmantri, būdinga ir kitų to meto Vilniaus spaustuvių – Vilniaus akademijos, Bazilijonų, Pijorų – leidiniams. Vinjetės ir inicialai dažnai buvo vieni iš kitų skolinami, jų plokštelės perperkamos. Specialiai sukurtų raižinių nerasta. Apskritai XVII–XVIII a. Vilniaus spaudinių poligrafinė ir meninė kultūra dar tebelaukia įdėmesnių tyrėjų.

Vilniaus pranciškonų konvento regento Faustino Bronackio panegirika, skirta šv. Kazimierui, su dedikacija Žemaičių vyskupui Kazimierui Pacui (m. 1695). Leidinys išspausdintas ne itin kokybiškai – antraštiniame lape korektūros klaida, ji taisyta ranka. Tokių korektūros klaidų gana nemažai šios spaustuvės pirmųjų dešimtmečių leidiniuose. Ypač dažnai trūksta kietos L raidės spaudiniuose lenkų kalba.

Šio teisinių dokumentų grupei atstovaujančio leidinio antraštinis lapas sukomponuotas iš ornamentuotų raižytinių inicialų. Tai nebuvo Vilniaus pranciškonų spaudai būdingas ir dažnai pasitaikantis dalykas, bet jis rodo, kad spaustuvė turėjo poligrafinių priemonių (arba jas skolinosi) ir puošnesniems leidiniams parengti. Iš LMAVB saugomų šioje spaustuvėje išspausdintų leidinių šios knygos antraštinis lapas bene pats meniškiausias.

Vilniaus pranciškonų spaustuvėje išėjęs nedidelio (aštunto) formato pranciškonų tretininkų maldynas. Dalis jo tiražo skiriasi: skirtingu šriftu surinktas antraštinis lapas, turinio rodyklė, panaudotos skirtingos vinjetės. Kaip rodo Inos Kažuro atliktas tyrimas, Vilniaus pranciškonų spaustuvės veiklos pabaigoje (XVIII a. aštuntąjį dešimtmetį) liko neišparduoto jos išleistų leidinių tiražo. Jį perėmė Vilniaus bazilijonų spaustuvė, kiek pakeitė šios knygos pradžios lapus, rodyklę ir vinjetes ir taip mėgino išplatinti likusias knygas, nors antraštiniame lape tebebuvo nurodyta Pranciškonų spaustuvė (Knygotyra, 2019, t. 73, p. 44–45). Tai patvirtina ir LMAVB esantys šio leidinio egzemplioriai – jų antraštiniai lapai, kaip teigia I. Kažuro, išspausdinti ne Vilniaus pranciškonų, bet Bazilijonų spaustuvėje. 

Žymaus vokiečių teologo ir filosofo Tomo Kempiečio (Thomas a Kempis, 1379–1471) Šventieji svarstymai... (jų čia 22), parengti L. Kimbaro. Veikalas, dedikuotas Mstislavlio kaštelionui Juozui Skuminui Tiškevičiui (1716–1790), itin mažo (dvylikto) formato, patogus nešiotis kišenėje, reikalavęs kruopštaus spaustuvės rinkėjų darbo. 

Lietuvos pranciškonų provincijos sekretoriaus, Vilniaus pranciškonų bažnyčios kunigo, Pranciškonų mokyklos mokytojo Viktoro Stepurevičiaus (1769 m. jis taip pat vadovavo ir Pranciškonų spaustuvei) laidotuvių pamokslas, mirus didikui Mykolui Sumorokui, skirtas Aleksandrui Sumorokui. Šiame leidinyje panaudotos tipiškos laidotuvių pamokslų vinjetės, vaizduojančios karstą. Jos gana primityvios, neišsiskiria originalumu nei menine kokybe. Tokios pat vinjetės kaip šiame leidinyje buvo naudojamos ir Vilniaus pijorų spaustuvės leidiniuose.

Antano Bonaventūros Bujalskio (1726–1782), žymaus Lietuvos pranciškonų teologo, dvi disertacijos: apie šventųjų bei jų atvaizdų ir relikvijų gerbimą ir apie katalikų tikėjimo simbolius. LMAVB yra septyni šios knygos egzemplioriai. Šio autoriaus veikalai, lyginant su kitais Vilniaus pranciškonų spaustuvės leidiniais, išspausdinti gana kultūringai: kruopštus rinkimas, nėra akivaizdžių korektūros klaidų, dažnai įdedama Errata. Gal visi šie dalykai priklausė ir nuo pačių veikalų autorių? A. B. Bujalskio, patyrusio teologo ir rašytojo, atvejis tai patvirtintų.

Kolektyvinis kūrinys – Lietuvos bazilijonų provincijos sveikinimas Aleksandrui Sapiegai (Aleksander Michał Sapieha, 1730–1793), tapus Polocko vaivada. Iš kitų Vilniaus pranciškonų spaustuvės leidinių šis išsiskiria puošybiniais elementais: puošniu herbu ir vinjetėmis. Kodėl Vilniaus bazilijonai jo nespausdino savo spaustuvėje, o atidavė spausdinti Vilniaus pranciškonams? Bazilijonų spaustuvė irgi veikė su pertrūkiais, ji atnaujino veiklą tik apie 1760 metus, tad tuo metu bazilijonai buvo priversti naudotis kitų Vilniaus spaustuvių paslaugomis.