Spaustuvės steigtis ir pirmieji spaudiniai

Idėja turėti savo spaustuvę Vilniuje priklauso tuomečiam Vilniaus pranciškonų konvento gvardijonui Jokūbui Pranciškui Dluskiui (apie 1625–1683). Spaustuvės įrangą jis jau buvo įgijęs 1667 metais, ją privačiai naudojo dirbdamas Drohičine ir Zamoscyje (buvo Zamoscio akademijos profesorius). Grįžęs į Vilnių, išrūpino spaustuvei Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mykolo Kaributo Višnioveckio (Michał Korybut Wiśniowiecki, 1640–1673) privilegiją. Ji patvirtinta 1670 metais; 1751-aisiais spaustuvės veiklą atnaujinus, privilegiją 1752 m. darkart ratifikavo Augustas III (1696–1763). Pirmieji Vilniaus pranciškonų spaustuvės leidiniai pasirodė 1671 metais. Vienas tokių – paties J. P. Dluskio veikalas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Mažesniųjų brolių konventualų senovė... Jame išdėstyta autoriaus puoselėta savarankiškos Lietuvos pranciškonų provincijos steigties idėja (ji realizuota jau po J. P. Dluskio mirties – 1686 m. įkurta Lietuvos pranciškonų provincija). Galima būtų spėti, kad mintis steigti spaustuvę Vilniuje irgi bus susijusi su Lietuvos pranciškonų nepriklausomybe, atskira jų provincija.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mykolo Kaributo Višnioveckio privilegija, kuria leidžiama Vilniaus pranciškonams perkelti spaustuvę iš Zamoscio į Vilnių ir spausdinti bei platinti knygas: „[K]ai mums buvo paaiškinta, kad Romos katalikų tikėjimas, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmiausia vienuolių tėvų pranciškonų prieš keturis šimtus dvidešimt kelis metus pasėtas, diena iš dienos plinta, o geriausia priemonė tikėjimui skleisti yra knygos, skelbiančios tiek pamaldumą, tiek išganingąjį mokslą, ir kad dėl vietos atokumo jos ten negali būti patogiai atvežtos, dabar [tai] aiškiai žinome. <…> [K]nygas, tiek šventas, tiek pasaulietines <…> [Vilniaus šv. Pranciškaus mažesniųjų konventualų ordino vienuoliai] galės spausdinti ir platinti tiek savo vienuolyne, tiek už jo ribų, mes savo karališka galia leidžiame tai daryti. <…> [Norime, kad] šią mūsų išplatintą privilegiją palankiai ir nepažeisdami išsaugotų ir ja naudotųsi ir nekliudytų laisvam šių knygų spausdinimui ir platinimui.“ (Eugenijos Ulčinaitės vertimas).

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III privilegija, patvirtinanti (ratifikuojanti) Mykolo Kaributo Višnioveckio 1670 m. privilegiją steigti Vilniaus pranciškonų spaustuvę: „Šiuo mūsų raštu pranešame visiems ir kiekvienam, kam tai svarbu, kad mums pateiktas pergamente rašytas raštas, šviesiausiojo Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Karaliaus Mykolo pasirašytas ir didžiuoju LDK antspaudu sutvirtintas, dėl Vilniaus šv. Pranciškaus ordino mažesniųjų brolių konventui priklausančios spaustuvės [yra] sveikas, nesugadintas ir nepažeistas, neturintis jokių įtartinų požymių. <...> Išdėstyto reikalo patikimumui šį raštą, mūsų ranka pasirašytą, liepėme sustiprinti LDK antspaudu.“ (Eugenijos Ulčinaitės vertimas).

Vilniaus pranciškonų spaustuvės įkūrėjo, Vilniaus pranciškonų konvento gvardijono Jokūbo Pranciškaus Dluskio (apie 1625–1683) veikalas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Mažesniųjų brolių konventualų senovė ir nepriklausomybė nuo Lenkijos bei Rusijos provincijų..., išspausdintas pirmais spaustuvės veiklos metais. Šis veikalas laikomas Lietuvos pranciškonų nepriklausomybės manifestu. Kaip teigia Darius Baronas, „Dluskis nebuvo originalus: ir paties veikalėlio pavadinimas, ir nemaža dalis argumentų tiesiog gabalais buvo perimti iš Vilniaus Šv. Dvasios dominikonų vienuolyno prioro Petronijaus Kamienskio 1642 m. veikalo „Dominikonų ordino senovė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, kuriuo stengtasi pagrįsti būtinybę įkurti savarankišką Lietuvos dominikonų provinciją. Abiejuose tekstuose pranciškonai ir dominikonai iškyla kaip Baltijos regiono misionieriai.“ (Pranciškonų kankiniai ir jų kultas XIV–XX a. Vilnius, 2010, p. 174). Egzempliorius yra buvęs Valkininkų pranciškonų konvento bibliotekoje (Conventus Olkinicensis).

Pirmaisiais Vilniaus pranciškonų spaustuvės veiklos metais išspausdintas proginės literatūros kūrinys – Kristaus kančia, elogijais apsakyta, Vilniaus pranciškonų konvento vardu dedikuotas Krokuvos vaivadai, Seimo maršalkai Jonui Karoliui Čartoriskiui (Jan Karol Czartoryski, m. 1680). Elogijas – smulkiosios literatūros žanrui priskiriamas ritminės prozos kūrinys asmeniui ar idėjai pašlovinti, itin populiarus Baroko literatūroje. Šio elogijo autorius, pasirašęs tik inicialais, manoma, yra Jonas Jeronimas Šemeta (Joannes Hieronimus Szemet), panašų elogiją, skirtą Vilniaus vyskupui Jurgiui Tiškevičiui (Jerzy Tyszkiewicz, 1596–1656), išspausdinęs ir anksčiau, 1653 metais. J. J. Šemeta buvo vienas iš Kražių kolegijos studentų kolektyvinio kūrinio Žemaitijos skydas (Clypeus Samogitiae... Vilnius, Vilniaus akademijos spaustuvė, 1631) autorių. Kristaus kančia, elogijais apsakyta – kuklus, nedidelės apimties, be jokių puošybos elementų leidinys.

Antrais Vilniaus pranciškonų spaustuvės veiklos metais išleistas apeigynas. Jis be antraštinio lapo, aprašytas pagal teksto pirmąjį puslapį ir kolofoną (kolofonas – veikalo pabaigoje esanti informacija apie knygos leidybinius duomenis). Tai nėra defektinis egzempliorius – taip buvo įprasta leisti liturginių valandų priedus. Lygiai tokie pat egzemplioriai saugomi ir kitose bibliotekose – Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo (LNB) ir Vilniaus universiteto (VUB). LMAVB ir LNB egzemplioriai yra įrišti kartu su kitais panašaus turinio leidiniais – liturginių valandų priedais (tai mechaniniai konvoliutai). Kai kurie iš šių priedų yra mažesnio formato, o jų lapų kraštai yra apklijuoti, kad taptų tokio pat dydžio, kaip ir visas konvoliutas. LMAVB egzemplioriuje vieno iš aligatų didelė pradžios teksto dalis perrašyta ranka, puošta rankraštinėmis iliustracijomis. Tais pačiais 1672 m. panašų apeigyną Officia propria sanctorum... išspausdino ir Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvė. Visa tai liudija šio žanro leidinių paklausą.