Ką spausdino Vilniaus pranciškonai?

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi Vilniaus pranciškonų spaudiniai liudija, kad ši oficina daugiausia yra išleidusi religinės tematikos leidinių. Tai religinei praktikai reikalingos knygos (maldaknygės, apeigynai, regulos ir kt.), gedulingi pamokslai, teologijos ir filosofijos veikalai, Bažnyčios tėvų raštai ir kt. Yra ir grožinės literatūros knygų, panegirikų, oficialiųjų dalykinių spaudinių. Dauguma knygų autorių ar parengėjų – Lietuvos pranciškonai, bet oficina mielai spausdino ir benediktinų, dominikonų, bazilijonų bei kitų vienuolijų autorių veikalus. Daugiausia leista lenkų (XVIII a.) ir lotynų (XVII a.) kalbomis. Iš 13 Vilniaus pranciškonų išspausdintų knygų lietuvių kalba LMAVB saugomos dvi. 

Viena pačių populiariausių XVII–XIX a. lietuviškų knygų – lietuvių raštijos kūrėjo, pirmojo katalikiškų evangelijų vertėjo jėzuito Jono Jaknavičiaus (1589–1668) parengtos Lenkiškos ir lietuviškos evangelijos. Manoma, kad knyga pirmąkart galėjo būti išleista 1637 metais. 1647 m. ją išspausdino Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvė, nuo 1679 iki 1803 m. spaudinį pakartojusi net 22 kartus. Vilniaus pranciškonų spaustuvė Lenkiškas ir lietuviškas evangelijas pirmąkart išspausdino 1767, perleido 1770, 1774 ir 1776 metais. Ši knyga, be Vilniaus akademijos ir Vilniaus pranciškonų, dar buvo spausdinama Vilniaus bazilijonų, Vilniaus pijorų ir kitose spaustuvėse – iš viso ji buvo išleista daugiau kaip 40 kartų.

Vienas iš 13-os Vilniaus pranciškonų spaustuvėje išspausdintų leidinių lietuvių kalba – Simono Jakštavičiaus (apie 1720 – po 1779), Papilio klebono (1764–1777), parengta maldaknygė lietuvių kalba su nedideliu giesmynėliu bei šventųjų gyvenimo skaitiniais („su trumpays priklodays, giesmiemis ir ziwatays szwętuju cielu metu... isz pawozniu autoriu iszrinktays“). Knygelėje taip pat yra eiliuota panegirika lenkų kalba Koscialkovskių giminei, dedikacija Vilkmergės pavieto vyriausiajam vėliavininkui Jonui Zindran-Koscialkovskiui. Egzempliorius buvo itin naudojamas, todėl sunykęs, be pradžios. 

Šis Adamo Malčevskio (Adam Skarbek-Malczewski, 1680–1754?) parengtas Skaistyklos laikrodėlis... buvo labai populiarus: išleistas Poznanėje (1744 ir 1750 m.), Vilniaus pranciškonų perleistas trečiąkart, o po to dar daug kartų kartotas kitų leidyklų. Tai liaudies pamaldumui skirtas maldynas. Kaip teigiama knygos antraštiniame lape, šias maldas sudarė viena pamaldi ponia, o po jos mirties maldos buvo išspausdintos, kad teiktų Dievo malones besimeldžiantiems. Čia sudėtos maldos už mirusiuosius, už skaistykloje kenčiančias sielas, maldos į Mergelę Mariją prašant jos užtarimo ar laimingos mirties.

Į lenkų kalbą išversta žymaus jėzuitų teologo Giovanni’o Pietro Pinamonti’o (1632–1703) parengta maldaknygė Palengvinimas kryžiaus, arba kentėjimo paskatos... Leidinys mažo patogaus formato, dailiai surinktas: panaudotos vinjetės, neįmantrūs faktotumai (inicialiniai ornamentai, kuriuose spaustuvininkas įspausdavo reikiamą raidę). Nuosavybės įrašai rodo, kad knygelė buvo itin skaitoma.

Šventojo Benedikto (apie 480–apie 547), Monte Kasino abato, vienuoliškos bendruomenės gyvenimo taisyklės (regula), iš lotynų į lenkų kalbą išverstos Stanislovo Ščygelskio (Stanisław Szczygielski, 1616–1687), Senųjų Trakų benediktinų abato (1676–1685). Šioje iš naujo išverstoje šv. Benedikto regulos laidoje buvo įdėtos papildytos deklaracijos. Kaip teigia Vaida Kamuntavičienė, „[t]ai liudija, kad LDK vyrų benediktinų vienuolynai, nors ir pavėluotai, taip pat rūpinosi reforma. <…> S. Ščygielskio vertimas buvo skirtas tiek vyrų, tiek moterų vienuolijoms. <…> LDK benediktinai būtent dėl S. Ščygielskio vertimo pirmą kartą galėjo naudotis išspausdintu ne lotynišku, bet lenkišku regulos tekstu.“ (Logos, 2014, t. 79, p. 131). Leidinys gražiai surinktas, antraštinis lapas – su ornamento rėmais. 

Vieno žymiausių Lietuvos pranciškonų teologų – Antano Bonaventūros Bujalskio (1726–1782), Lietuvos pranciškonų provincijos provincijolo (1763–1766), Vilniaus pranciškonų konvento gvardijono (1766–1769), studentams skirtas istorinės dogmatinės teologijos veikalas. Teologijos, asketikos, logikos ir metafizikos veikalų A. B. Bujalskis buvo parašęs daug; dauguma jų buvo išleista Vilniaus pranciškonų spaustuvėje. Vien LMAVB yra penki Vilniaus pranciškonų spaustuvėje išspausdinti A. B. Bujalskio veikalai (iš viso 25 įvairių teologinių veikalų egzemplioriai), dar trys – Vilniaus akademijos spaustuvėje. Šių leidinių tiražai buvo dideli, todėl išliko daug tų pačių veikalų egzempliorių. Vieni jų su akivaizdžiais aktyvaus šių knygų skaitymo liudijimais (daug rankraštinių marginalijų, proveniencinių įrašų), kiti – visiškai švarūs, nesupjaustytais lapais. Eksponuojamas egzempliorius liudija, kad studijuojantis jaunimas iš šios knygos ne tik sėmėsi teologijos žinių, bet knygos priešlapius ir visą kitą tuščią popieriaus plotą naudojo įvairiausiems užrašams. Išlikęs autentiškas XVIII a. antros pusės popierinis įrišas. 

Itin populiarus škotų rašytojo Johno Barclay’aus (1582–1621) eiliuotas herojinis epas Argenidė, iš lotynų į lenkų kalbą išverstas Valerijono Višinskio (Waleryan Wyszynski, 1684–1754). Argenidė, pirmą kartą išleista lotynų kalba 1621 m. Paryžiuje, tapo XVII amžiaus viena skaitomiausių knygų – buvo perleista dar 30 kartų lotynų kalba, išversta į daugelį kalbų. Veikalo populiarumas nenuslūgo ir XVIII amžiuje, jis buvo adaptuojamas, perpasakojamas, pritaikomas scenai ir pan. J. Barclay’aus Argenidė buvo skaitoma ir LDK, dažnai cituojama proginėje literatūroje. Šioje Vilniaus pranciškonų spaustuvės 1756 m. laidoje panaudoti gana meniški inicialai.

Lietuvos dominikonų ordino provincijolo Mykolo Vainilavičiaus (m. 1694) laidotuvių pamokslas Bitelė, nuo žemės gėlės iki dangaus avilio lekianti..., skirtas Lietuvos Brastos vėliavininko žmonai Konstancijai Hilarijai Valavičiūtei Grabinskai. M. Vainilavičius sukūrė nemažai proginės literatūros veikalų, vien LMAVB tokių yra penki. Leidinio išleidimo duomenys pateikti kolofone – tai nebūdinga XVII amžiaus antros pusės knygoms (Vakarų Europos leidiniuose kolofonas išnyko jau XVI a. pirmoje pusėje). Leidinio ornamentika (inicialai, vinjetės, rėmeliai) neįmantri, bet tekstas surinktas kruopščiai (lotyniškos frazės – antikva, lenkiškos – gotikiniu šriftu).