Kaip radosi ir gyvavo 1613 m. LDK žemėlapis

Kodėl Lietuvai reikėjo naujo detalaus žemėlapio? XVI a. žemėlapiai, kuriuose buvo vaizduojama ir LDK teritorija, buvo netikslūs ir nedetalūs. Reikėjo žemėlapio, kuris būtų grįstas tikrais ir naujais topografiniais teritorijos matavimais. Tai daryti skatino ir karinė situacija, nuolatinės agresyvios kaimynės Maskovijos karinės užmačios. Sukurti tokį žemėlapį ėmėsi Vilniaus vaivada, valstybės ir kultūros veikėjas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616). Žemėlapis turėjo liudyti priešunijinę LDK didybę ir tuometės LDK, nors ir susisaisčiusios unijos saistais, savarankiškos valstybės statusą Europoje. Sumanymas pasisekė. Žemėlapis buvo kruopščiai parengtas, gana tikslus (jame pažymėta 1020 vietovių) ir itin meniškai apipavidalintas. Jo pasirodymas 1613 m. Amsterdame atvėrė naują Lietuvos kartografijos etapą. 

LDK didysis maršalka, Vilniaus vaivada kunigaikštis M. K. Radvila Našlaitėlis (1549–1616) raižinyje pavaizduotas su Renesanso epochos šarvais. Pirmąkart toks jo portretas pasirodė 1601 m. Insbruke Jokūbo Šrenko fon Notcingo (Jacob Schrenck von Notzing, 1539–1612) raižinių albume. Dailiai nukaldinti, puošnūs, su auksintais ornamentais šarvai rodė išskirtinę asmens padėtį Europos visuomenėje. Šrenko albume (jame –125 raižiniai) iš LDK asmenų su jiems priklausiusiais šarvais, be Radvilos Našlaitėlio, dar buvo įdėti jo tėvo Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565) bei šio pusbrolio Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584) portretai. Vėliau šie raižiniai tapo pagrindu kurti kitus Radvilų portretus (grafikos ir tapybos darbus). 
Radvila Našlaitėlis buvo esminė figūra, brandinant ir įgyvendinant sumanymą išleisti naują, tiksliais matavimais grįstą LDK žemėlapį. Šiam darbui jis subūrė pajėgių bendradarbių: Vilniaus universiteto profesorius Jokūbas Bosgravė (James Bosgrave,1553?–1623) atliko topografinius skaičiavimus, kartografavimo darbus koordinavo patyręs kartografas Motiejus Strubičius (apie 1530–apie 1604), vaizdinį žemėlapio pavidalą sukūrė dailininkas Tomas Makovskis (1575–1630), be to, viską dar ir praktiškai tikrinęs, apkeliavęs LDK sienas. Telkiantis Radvilos Našlaitėlio vaidmuo 1613 m. LDK žemėlapio radimosi istorijoje pabrėžtas ir žemėlapio legendoje: čia įrašyta, kad žemėlapis radosi Radvilos Našlaitėlio opera, cura et impensis (darbu, rūpesčiu ir lėšomis).

Nesvyžius – Radvilų ordinacijos centras. M. K. Radvila Našlaitėlis Nesvyžių pavertė klestinčiu, savivaldos teises turinčiu miestu, kultūros ir mokslo centru: pakvietė amatininkų ir pirklių iš užsienio, pastatydino bastioninę rezidencinę pilį su didžiule biblioteka, barokinę bažnyčią, vasaros namus (vadinamąjį Ermitažą), jo lėšomis įkurta Jėzuitų kolegija (1586) ir prie jos veikianti mokykla bei vaistinė, jis fundavo benediktinių vienuolyną, įkurdino bernardinus. Radvilos Našlaitėlio pradėta mecenatystės tradicija Nesvyžiuje vėliau kelis šimtmečius buvo tęsiama kitų Radvilų. Nesvyžiuje subrendo ir buvo įgyvendinta mintis išleisti naują, tikslų LDK žemėlapį. 1590–1599 metais vyko lauko kartografavimo ir kiti žemėlapio rengimo darbai. Tiksliausiai buvo kartografuota teritorija aplink Nesvyžių. Manoma, kad žemėlapis pirmąkart galėjo būti išspausdintas apie 1603 m. gal Gdanske, gal Nesvyžiuje, o gal ir Amsterdame. Šio pirmojo žemėlapio egzempliorių neišliko, tad nežinome, nei kaip jis atrodė, nei kokio buvo dydžio. 

M. K. Radvila Našlaitėlis ir jo aplinkos asmenys buvo gerai susipažinę su Nyderlandų kultūra ir mokslu, čia dažnai lankėsi, žymiojoje Plantenų spaustuvėje Antverpene 1614 m. išėjo Radvilos Našlaitėlio knygos „Kelionė į Jeruzalę“ antroji laida. Žemėlapių, atlasų ir gaublių leidyba tuo metu ypač garsėjo Amsterdamas – jūreivystės, bankininkystės ir deimantų prekybos centras. Čia veikė keliolika oficinų (spaustuvių-leidyklų), leidusių kartografinius leidinius. Tai buvo vadinamieji Nyderlandų kartografijos aukso laikai. Žemėlapių paklausa buvo tokia didelė, kad oficinos, varžydamosi tarpusavyje, juos leido pagal įvairiausius pirkėjų pageidavimus. Įvairių šalių, Europos ir pasaulio sieninių ir į atlasus dedamų žemėlapių buvo galima įsigyti jau paruoštų (suklijuotų ir nuspalvintų, papuoštų ornamentiniais apvadais ar be jų, su aiškinamaisiais tekstais ar be jų) arba nusipirkti tik spausdintų žemėlapių lakštų ir juos susiklijuoti patiems. Leidėjai visai nepaisė, ar žemėlapiuose pažymėtos valstybių teritorijų ribos, užfiksuoti įvykiai ir kitokie ženklai atitinka to meto realijas. Dažnai seniau išleisti žemėlapiai būdavo įtraukiami į naujai sudaromus atlasus, o neišparduoti atlasai išardomi ir pardavinėjami atskirais lapais. Nyderlandų komercinės kartografijos pramonė, dirbusi rinkos paklausos ir pasiūlos principu, įtvirtinusi ištisas leidėjų dinastijas, sujungusi naujausių geografinių atradimų, spaudos ir meno pasiekimus, klestėjo.

Vilemas Blau (Willem Jansz. Blaeu, Guillielmus Janssonius, 1571–1638), 1613 m. LDK žemėlapio leidėjas, savo verslą Amsterdame pradėjo kaip gaublių ir prietaisų meistras. Jis domėjosi matematika ir astronomija, buvo klausęs žymiojo Ticho Brahės (Tycho Brahe, 1546–1601) paskaitų. Išgarsėjo pradėjęs leisti jūrlapius ir didelius sieninius žemėlapius (Olandijos, 1604; Pasaulio, 1605–1606; Europos, 1608 ir 1612; Vokietijos, 1609 ir 1612; Italijos, 1614 ir 1617 ir kt.). Kokybiškai išspausdinti ir itin meniškai apipavidalinti didelio formato Blaeu oficinos sieniniai žemėlapiai buvo ypač paklausūs. Jie buvo skirti ne tik keliautojams, mokslo žmonėms ir visiems, ieškantiems geografinės informacijos, bet taip pat ir namų interjerams papuošti (kaip tokie sieniniai žemėlapiai atrodė, galima pamatyti garsių to meto Nyderlandų tapytojų paveiksluose). Žemėlapį juosdavo miestus arba tautiniais rūbais apsirengusių asmenų grupes vaizduojantys raižiniai. Greta jų iš visų žemėlapio pusių buvo galima priklijuoti ir specialiai žemėlapio temai išspausdintus tekstus bei juos dar kartą apjuosti ornamentiniu rėmeliu. Kaip tik taip buvo apipavidalintas ir 1613 metų sieninis M. K. Radvilos Našlaitėlio LDK žemėlapis.

Dideli sieniniai žemėlapiai nepatogūs saugoti, jie vargiai išlieka, dažnai pražūva karų ir kitokių istorinių pervartų metu. Istoriografijoje dar ir dabar kai kada tvirtinama, jog vienintelis toks sieninio LDK žemėlapio kartu su Dniepro žemupiu originalas su išraižyta 1613 metų leidimo data yra saugomas Upsalos universiteto bibliotekoje (jį ten 1913 m. rado Krokuvos universiteto profesorius Ludwikas Birkenmajeris). Dabar išaiškėjo, kad jis keliais dešimtmečiais vėlesnis ir yra tapatus tiems egzemplioriams, kurie nuo 1631 metų buvo dedami į Blaeu atlasus ir kurių nemažai turime ir Lietuvoje, ir užsienyje, tik Upsalos egzempliorius išliko su aiškinamuoju Tomo Makovskio tekstu ir priklijuotu ornamentiniu apvadu. Makovskis paneigė ankstesniuose Lietuvos aprašymuose buvusias tiesos neatitinkančias žinias apie Lietuvą ir pristatė ją kaip patrauklią šalį. Pats teksto pabaigoje įsivardijo lenkų geografu.

Su ta pačia 1613 m. vario lentos braižymo data, bet atspaustas ne nuo šešių, kaip Upsalos žemėlapio atveju, o nuo keturių vario plokščių, sieninio LDK 1613 m. žemėlapio egzempliorius buvo žymaus kartografijos kolekcininko Tomaszo Niewodniczańskio (1933–2010) rinkinyje. Šį žemėlapį buvo galima išvysti Vilniuje 2003 m. vykusioje parodoje „Imago Lithuaniae“. Dabar Niewodniczańskio kartografijos kolekcija saugoma Varšuvos karalių pilyje. Šis LDK 1613 m. žemėlapio egzempliorius, atspaustas ant keturių lakštų, yra ankstyvesnis nei Upsalos universiteto: čia matome žemėlapio vaizdą dar prieš atskiriant nuo LDK dalies Dniepro žemupio dalį (keturios vario plokštės buvo padalytos į šešias). Veimare, kunigaikštienės Anos Amalijos bibliotekoje, saugomas toks pat keturių lakštų žemėlapis, bet dar turintis apačioje priklijuotą Tomo Makovskio aiškinamąjį tekstą. Siauras dviejų centimetrų ornamentinis rėmelis jame ne priklijuotas, kaip Upsalos žemėlapio, o išraižytas iškart su žemėlapiu, kokį matome Niewodniczańskio egzemplioriuje. Šie išlikę LDK žemėlapio egzemplioriai leidžia mums įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti sieniniai 1613 m. LDK žemėlapiai: ir su priklijuotais aiškinamaisiais tekstais, ir be jų, su plačiais ornamentiniais bordiūrais ir be jų, su ovaliais miestų raižiniais, kokius matome 1608 m. Blaeu Europos žemėlapyje, ir be jų. Deja, apie išlikusį LDK 1613 m. žemėlapio egzempliorių, iš kraštų apjuostą Makovskio sukurtais Vilniaus, Kauno, Trakų, Gardino vaizdais, žinių neturime.

Blaeu oficina, be sieninių žemėlapių leidybos, 1630 m. nutarė pradėti leisti ir atlasus. Dalį įvairių žemėlapių plokščių jie nusipirko iš savo konkurentų – Gerardo Merkatoriaus leidyklos įpėdinių, bet taip pat naudojo ir savo turimų sieninių žemėlapių plokštes. 1631 m. pavasarį pasirodžiusiame atlase „A. Ortelijaus Teatro ir G. Merkatoriaus Atlaso priedas“ buvo įdėtas 1613 m. LDK žemėlapis, atspaustas iš keturių vario plokščių ir įrištas kaip keturi atskiri lakštai (toks, kaip Veimaro ar T. Niewodniczańskio egzemplioriai). Bet atlaso skaitytojai negalėjo matyti LDK visumos, todėl jau kitoje šio atlaso laidoje, išėjusioje tais pačiais 1631 metais, LDK žemėlapio vario plokštės buvo pertvarkytos: nupjauta Dniepro žemupio žemėlapį vaizduojanti plokštės dalis ir siauras ornamentinis viso žemėlapio apvadas. Atsirado du žemėlapiai: LDK teritorijos, suklijuotas iš keturių neproporcingų lakštų, ir Dniepro žemupio, suklijuotas iš dviejų lakštų. 

1631 metais atskirtas nuo Dniepro žemupio dalies, šis gana didelis LDK teritorijos žemėlapis (73 x 75) Blaeu atlasuose, leistuose 1631, 1634–1649 metais, būdavo sulankstomas ir neįrištas įdedamas šalia teksto apie Lietuvą. Kai kuriuose atlaso egzemplioriuose jis, sulankstytas, dar būdavo tvirtinamas specialiai priklijuota juostele. Nors atlasuose perspausdintas apie 20 kartų (į juos net buvo dedamas ir apie 1670-uosius), toks LDK žemėlapis nebuvo patogus nei skaitytojams, nei leidėjams. Todėl 1649 m. jį pakeitė Joano Blaeu (1598–1673) perbraižytas LDK žemėlapis, orientuotas ne į šiaurę, o į vakarus. Bet tai nereiškia, kad Blaeu oficina, pradėjusi dėti LDK žemėlapį į atlasus, jo kaip sieninio daugiau nebeleido – sieninį žemėlapį galėjo pasidaryti ir pats pirkėjas, kaip priedą ten pat spaustuvėje įsigijęs ir, tarkim, platų ornamentinį apvadą (Upsalos universiteto bibliotekos egzemplioriaus pavyzdys). Šio LDK žemėlapio iš Blaeu atlaso egzempliorių įvairiose atminties institucijose bei privačiuose rinkiniuose ir Lietuvoje, ir užsienyje išlikę nemažai – žemėlapio egzempliorių, atspaustų iš tų pačių vario plokščių, manoma, galėjo būti apie 5–8 tūkstančius. Gal būtų buvę dar daugiau, bet 1672 metais Blaeu oficina sudegė.