Laisvalaikis
Užsiėmimas mokslu teikia bene didžiausią galimybę už valdiškus pinigus pamatyti pasaulio (tais laikais – iki Vladivostoko). Tiesa, tik miestus, o tų kraštų gamtą – per įprastą vienadienę ekskursiją arba ne visai teisėtai užtęsus komandiruotę. Tad kilo noras pakeliauti po plačiąją šalį vasaros atostogų metu. Nors gyvenimas buvo visur suvienodėjęs, bet gamta išliko įvairi. Aišku, pradėti vertėjo nuo Lietuvos „baltųjų dėmių“. Institutas turėjo net dvi baidares, tad lengviausia buvo susipažinti su upėmis ir ežerais, vėliau atėjo žygių pėsčiomis eilė. Po Žemaitijos kalvų norėjosi pamatyti kalnus; aš su kurso draugu Jurgiu Narušiu apsukome ratą per Karpatus, baigiant žygį net girgždėjo kojos. Keliaujant po Latviją, prisidėjo Šarūnas Kudžmauskas. O pamatyti Kareliją, Solovetsko salas bei Uralą panoro ir draugų žmonos. Vėliau mūsų kompaniją paviliojo Kaukazo kalnai, ten vykome kelias vasaras iš eilės.
Deja, tiesioginis ir visuomeninis darbas atima ne tik pagrindinį laiką, bet ir dalį laisvalaikio, todėl literatūrai ir menui tenka konkuruoti su buitiniais reikalais. Stengiuosi sekti literatūrinius žurnalus ir kultūrinį gyvenimą, kad mano pasirinkimas šioje srityje nebūtų atsitiktinis.
Man menas ir literatūra, visų pirma, teikia pusiausvyrą – tarp proto ir jausmų.
Karazija, R. Pėdos. Vilnius, 2017.
1975-1982 m. R. Karazija organizavo turistinius žygius su draugais į Karpatus, Latviją, Kareliją ir Solovetsko salas, Pietų Uralą, Šiaurės Kaukazą ir Svanetiją, Armėniją, Čečėniją ir Ingušiją.
Profesorius puoselėja ne tik fizikos sodą, bet ir augina gausias gėrybes savo sode, kuriomis vaišina bendradarbius ir draugus.
