Pedagoginė veikla

Vadovėliai

1996 ir 1997 m. buvo išspausdintas R. Karazijos dviejų dalių vadovėlis „Fizika humanitarams“. Romualdas Karazija, studijavęs fiziką Vilniaus universitete, apgynęs fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją „Kai kurie energijos operatoriaus matricinių elementų skaičiavimo sudėtingiems atomams klausimai“ (1967 m.) ir habilituoto mokslų daktaro disertaciją „Laisvųjų atomų konfigūracijos su vidinėmis vakansijomis ir Röntgeno bei Auger spektrų savybės“ (1993 m.), išleidęs keletą monografijų rusų ir anglų kalbomis, įgijo aukščiausią fiziko kvalifikaciją. Sudėtingiausius fizikos klausimus suprantamai ir įdomiai platesniam skaitytojų ratui yra pateikęs knygutėse („Šimtas fizikos mįslių“, „Linksmoji fizika“, „Neregimųjų spindulių pėdsakais“, „Vaivorykštės spalvos“, „Kaip pakelti Žemę?“, „Kasdienės paslaptys“). Tad turėdamas ir aukštą kvalifikaciją, ir fizikos populiarintojo dovaną, ėmėsi rašyti gana sudėtingą fizikos vadovėlį – „Fizika humanitarams“. Jis labai skiriasi nuo visų aptartų lietuviškų fizikos vadovėlių – tai šiuolaikinės fizikos vadovėlis. Jame svorio centras perkeltas iš klasikinės į šiuolaikinę fiziką. Dėstomoji medžiaga yra papildyta fizikos skaitiniais. Dėl to ir mokinys, ir mokytojas gali pats pasirinkti jį dominančius klausimus ir juos pastudijuoti išsamiau. Regis, kad autorius vadovėlį rašė nesilaikydamas kokios nors oficialios programos. Tai matyti ir iš antrosios dalies įžangos žodžių: „Naudodamasis šiuo vadovėliu, mokytojas turėtų pats susidaryti programą.“ Autoriaus nuomone, galima praleisti net atskirus skyrius, galima papildyti kursą žiniomis iš kitų vadovėlių. Taigi rašyta tai, kas atrodė aktualiausia ir įdomiausia aukštesniųjų klasių „humanitarams“. Pateiktos tik būtiniausios matematinės formulės, tačiau klausimai dėstomi patys naujausi, patys sudėtingiausi. Skaityti reikia pasiruošus ir atidžiai. Tik tada bus didelė nauda ir „humanitarui“, ir gamtos mokslų profilio skaitytojui.
Pirmąją R. Karazijos vadovėlio dalį sudaro įprasti mokykloje dėstomų dalykų klausimai, o antrąją dalį – XX a. fizikos temos: reliatyvumo teorija, atomo, atomo branduolio ir elementariųjų dalelių fizika, kietasis kūnas, lazeriai, šiuolaikinė astronomija. Paminėkime keletą temų: „Fizikos atradimai ir sveikas protas“, „Entropija ir jos didėjimo dėsnis“, „Visatos šiluminė mirtis“, „Goethe spalvų teorija“, „Neapibrėžtumo principas ir neapibrėžtumų ryšys“, „Papildomumo principas“, „Antropinis principas“, „Nilsas Bohras ir „fizikų darželis“, „Saulės ciklai, ligų epidemijos ir Azijos klajoklių antpuoliai“, „Ozono sluoksnis ir skylės jame“, „Etnokosmologija“, „Moterys ir fizika“, „Telepatija ir telekinezė fiziko akimis“, „Fizika, filosofija ir religija“, „A. Jucys ir jo teorinė mokykla“, „Lazerių centras Vilniaus universitete“ ir kt. Lietuviškų temų nemažai ir jos įvairiai pateikiamos. Visų fizikos klausimų, aišku, neįmanoma aptarti leidinyje. Vienam gali atrodyti, kad vertėjo aptarti ir gravitacinių bangų temą, kitam – kurią nors kitą. Autorius turi, kaip anksčiau buvo minėta, atsakymą – galima patiems viską papildyti.
R. Karazija vaizdžiai pateikia svarbiausias fizikos istorijos datas nuo 500 m. pr. Kr. iki 1995m. Labai naudingos ir įdomios įvairių epochų suvestinės, kuriose pateikiamos ne tik mokslininkų, bet ir politinių, visuomenės veikėjų, keliautojų, rašytojų, menininkų gyvenimo datos, nurodomi svarbiausi tų laikų istoriniai įvykiai – visas tos epochos pasaulio visuomeninis kultūrinis veidrodis. Pateikta taip pat gausi ir įvairi naudota literatūra, iš viso 78 knygos, įvairūs žurnalai. Tokiu ilgu šaltinių sąrašu nėra rėmęsis joks kitas mūsų vadovėlių autorius. R.Karazijos 510 puslapių apimties, puikios poligrafijos kokybės kūrinį „Fizika humanitarams“ galima pavadinti ne tik savita didaktine fizikos monografija, bet ir kultūriniu įvykiu Lietuvoje.

Martišius, J. A. Lietuviškų fizikos vadovėlių šimto metų kelias. In: Populiariszkas rankvedis fyzikos. V.: Lietuvos fizikų draugija, 2000, p. 135–176.

Mano nuostabai, niekas kitas nesiėmė rašyti fizikos vadovėlio humanitariniam profiliui. O sąlygos tapo dar palankesnės: Atviros Lietuvos fondas paskelbė konkursą vidurinės mokyklos vadovėliams parengti. Aš padaviau paraišką ir gavau svarią finansinę paramą. Toks kursas turėjo atsirasti pirmą kartą, tad nevaržė jokia patvirtinta programa. Man atrodė, kad būsimuosius humanitarus labiau patrauktų keista šiuolaikinė fizika negu jiems jau nusibodusi klasikinė fizika. Tiesa, jai skirtame pirmajame vadovėlyje bandžiau įrodyti, kad ir Newtono dėsniai gali būti įdomūs. Kiekvieno skyriaus pradžioje pateikdavau, tarsi iš paukščio skrydžio, tos fizikos šakos vaizdą – svarbiausias žinias ir tik minimumą formulių. O didžiąją skyriaus dalį sudarė jo priedas – atradimų istorijos, pasakojimai apie įdomius fizikinius reiškinius, dėsnių taikymą, Lietuvos fiziką. Tos knygos viršeliui parinkau Pieterio Bruegelio paveikslą „Babelio bokštas“ – tai tarsi simbolizavo krize pasibaigusį klasikinės fizikos kūrimą. Vadovėlis, matyt, patiko ministerijos humanitarams, ir jam tų metų vadovėlių konkurse buvo paskirta pirmoji premija. O jį išleidusi TEV leidykla pelnė gražiausių knygų konkurso diplomą.
Paskatintas tos sėkmės, iš karto ėmiausi antrosios vadovėlio dalies, kuri visa buvo skirta šiuolaikinei fizikai. Joje pasišoviau supažindinti humanitarus su kvantine fizika, reliatyvumo teorija, kosmologija, netgi su dar tebesprendžiamomis problemomis. Šiuolaikinė fizika, aišku, siejasi su modernizmu, tad ilgai svarstęs viršeliui išrinkau Vasily Kandinsky paveikslą „Diagonalė“. Vadovėlis traukė akį ir kitomis iliustracijomis. Tiesa, trumpai aprašytoms teorijoms suprasti reikėjo pastangų (apie tai liudija vadovėlio naudojimas ir aukštosiose mokyklose). Gal šioji dalis pasirodė mažiau suprantama ir jos vertintojams, nes pelnė tik antrąją premiją (nors man pačiam atrodė originalesnė negu pirmoji dalis).

Karazija, R. Pėdos. Vilnius, 2017.

Reformos metu išsikristalizavo du mokymosi profiliai, mokinių laisvai pasirenkami vienuoliktose ir dvyliktose klasėse: humanitarinis ir realinis. Moksleiviams, kurie neketina studijuoti tiksliųjų, inžinerinių ir gamtos mokslų, pakanka bendrojo gamtamokslinio raštingumo, tai yra gebėjimo remtis gamtos mokslų žiniomis suprantant fizinį pasaulį, jo kaitą ir žmogaus veiklos jam daromą įtaką, ir vadovautis šiuo supratimu, kai tenka apsispręsti dėl vienokio ar kitokio požiūrio ar veiklos. Bendrasis fizikinis humanitarų mokymas turi populiariai, be matematinių brūzgynų (R. Karazija) parengti moksleivį lengvesniam naujų fizikos idėjų suvokimui, gyvenimui technologijų pasaulyje, nukreipti nuo burtų ir mistikos, padėti susidaryti savo nuomonę apie etikos ir aplinkos saugojimo problemas, suprasti, kad jų žinojimas padeda kurti produktyvų ir ekologiškai subalansuotą ūkį, atsakingai priimti sprendimus, tapti aktyviu piliečiu. Siekdamas šių tikslų, R. Karazija parašė puikią knygą – vadovėlį „Fizika humanitarams“, kurį išleido TEV leidykla (1996 m. I dalį ir 1997 m. II dalį). Vadovėlis yra dviejų lygių (skirtas didesniam ar mažesniam pamokų skaičiui); jame vaizdžiai pateikiami įdomūs ir pamokomi kai kurių ieškojimų bei atradimų keliai, bendri gamtos dėsningumai, praėjusio amžiaus atradimų panorama, filosofiniai samprotavimai. Gaila, kad šios puikios knygos fizikinės filosofijos pasaulis humanitarams nepasirodė artimas. Ją turėtų atidžiai perskaityti kiekvienas žurnalistas, rašantis ar kalbantis šiuolaikinio mokslo temomis. Manau, ji yra kiekvieno besiruošiančio pamokoms mokytojo stalo knyga moderniosios fizikos klausimais.

Usorytė, D. Apie fizikos vadovėlius. Fizikų žinios, 2009, Nr. 37, p. 3–5.

1993 m. man pasitaikė proga skaityti Vilniaus pedagoginiame universitete trumpą atomo teorijos kursą. O netrukus gavau ir kitą man tikusį kursą – fizikos istoriją. Pirmosios pakopos studentams ir magistrantams dar skaičiau fizikos istoriją ir metodologiją bei fizikos istoriją ir mokslo filosofiją. Matyt, iš pradžių dėsčiau gana prastai (man būdinga rezultatą gerinti tik palaipsniui). Deja, tokių lietuviškų vadovėlių nebuvo, tad, sukaupęs medžiagos, ėmiausi užpildyti tą spragą. „Fizikos istorijoje“ mėginau apžvelgti visą šio mokslo istoriją nuo civilizacijos pradžios iki pat XX a. pabaigos. Deja, nenorint dėl patriotizmo aukoti objektyvumo, į vadovėlį nepateko Lietuvos fizikų atradimai. Aišku, jie studentams nebuvo nutylimi, bet dėstomi kurso pabaigoje. Tad jiems reikėjo atskiro vadovėlio, o jo rašyti aš nesiryžau, juk dar nėra rimtos studijos apie Lietuvos fizikos raidą pokario laikotarpiu.
Glaustoje „Fizikos istorijoje“ teko atsisakyti fizikų biografijų (išskyrus kelių žymiausių mokslininkų). Be to, studentams skirtas vadovėlis nebuvo tinkamas smalsiems mokiniams ir visuomenei. Tad jį baigęs, tuo pačiu užmoju parašiau knygą „Įžymūs fizikai ir jų atradimai“, kurioje buvo pateiktos trisdešimt šešių fizikos korifėjų – įvairių laikotarpių ir šalių – biografijos. Kartu tai iš fragmentų sudaryta populiari fizikos istorija. Šis leidinys pasirodė netgi greičiau negu vadovėlis, kuris turėjo įveikti recenzentų barjerus.
Kietesnis riešutas man buvo „Fizikos metodologija ir filosofija“; ją pradėdavau rašyti ir vėl atidėdavau. Vadovavau keliolikai magistro ir bakalauro darbų iš fizikos metodologijos ir istorijos; tai padėjo suprasti, ko reikia studentams. Kartu su žmona Alina parengėme kelis mokslotyros straipsnius apie XX a. fizikos Nobelio premijas, Lietuvos fizikos raidą ir Adolfo Jucio veiklą. Be to, gavus profesoriaus vardą, reikėjo jį pateisinti ir metodiniais leidiniais. Visa tai paskatino pagaliau užbaigti ir išleisti ilgai brandintą vadovėlį.

Karazija, R. Pėdos. Vilnius,  2017.

R. Karazijos vadovėlis „Fizikos metodologija ir filosofija“ nagrinėtinas ir sektinas metodologiškai, kaip vienas ryškiausių ir šiuolaikiškiausių vadovėlių aukštosioms mokykloms, parašytas mokslo šakos (šiuo atveju fizikos) ir mokslotyros sandūroje, atitinkantis aukščiausius europinio mokslo ir filosofinio mąstymo standartus, iki kurių lygmens stengiamasi pakelti aukštųjų mokyklų studentų ir būsimųjų mokslininkų naująsias kartas. Antra vertus, tik lyginant įvairių mokslo šakų funkcionavimo ir raidos dėsningumus, nustatytus naudojant tuos pačius tyrimo metodus, galima atskleisti mokslo, kaip vientisos sistemos, funkcionavimo ir raidos dėsningumus ir taip kurti teorinius mokslotyros pagrindus. Taigi tokie vadovėliai reikalingi visose Lietuvos mokslo srityse.

Voverienė, O. Pirmasis Lietuvoje mokslotyros vadovėlis. Mokslotyra. V., 2013, p. 296

Skaityti fizikos kursai

VPU

Teorinė mechanika (paskaitos ir pratybos) – VVPI FMF studentams, 1970 m. I sem.
Atomo teorija ir spektroskopija (dalis bendresnio kurso) – VPU magistrantams, 1993 m., 1995–1998 m. II sem.
Atomo teorija (dalis jungtinio kurso „Atomo ir molekulių fizika“ 4 kred.) – VPU FTF magistrantams, I k., 1999 –2010 m. (išskyrus 2003 m.) I sem.
Fizikos istorija – VPU FTF studentams, V k., 1995–1997 m. II sem., 2 kred.
Fizikos istorija – VPU Gamtos fakulteto studentams, 1996 m. I sem., 2 kred.
Fizikos istorija ir metodologija – VPU FTF studentams, V k., 1998–2000 m. I sem., 2 kred.; IV k. 2001–2002 m. II sem., 2 kred.
Fizikos istorija ir mokslo filosofija – VPU FTF magistrantams, I k., 1997–2001 m. I sem., 1,5 kred.
Fizikos ir astronomijos istorija – VPU FTF studentams, IV k., 2003 m. II sem. 2 kred.; IV k. (dien. ir vakar.) 2004 m. I sem., 2 kred.; III k. (dien. ir vakar.) 2005–2006 m. I sem., 2 kred.
Fizikos ir astrofizikos istorija – VPU FTF studentams, III k. (dien.), 2007 m. I sem., 2,5 kred.; III k. (vakar.), 2007 m. II sem., 2 kred.; III k. (vakar.), 2008 m. I sem., 2 kred.; IV k. (dien.) 2009 m. II sem., 2,5 kred.; sutrump. kursas IV k. neakivaizdininkams 2009 m. II sem.

VU FF

Fizikos naujovės (kurso dalis) – magistrantams 1996–1998 m. II sem.

VU TFAI

Atomo struktūra ir spektrai – doktorantams, 1993 m. kovo–gegužės mėn.

Mokslinis vadovas

Nauja mokslininkų karta nepradeda tyrimų iš naujo, o tęsia ankstesniųjų kartų darbus, tarsi atsistoja joms ant pečių. Taigi galima daryti prielaidą, kad mokslo plėtros sparta yra proporcinga jo pasiektam lygiui. 
Skaityti daugiau.