Apie parodą
LMA Vrublevskių biblioteka, minėdama pirmojo Pasaulio lietuvių kongreso bei Pasaulio lietuvių sąjungos įkūrimo 90-ies metų sukaktis, parengė virtualią parodą „Duok ranką, Lietuvi, žygiuokim kartu!“ Pirmajam Pasaulio lietuvių kongresui bei Pasaulio lietuvių sąjungos įkūrimui – 90.
Paroda surengta, pasitelkus daugybę dokumentų iš Vrublevskių bibliotekoje saugomo Draugijos užsienio lietuviams remti (DULR), veikusios Nepriklausomoje Lietuvoje 1932–1940 metais bei jos 1935 m. rugpjūčio 11–17 d. Kaune surengto pirmojo Pasaulio lietuvių kongreso archyvo.
Parodos dokumentai taip pat atspindi kongreso įkurtos Pasaulio lietuvių sąjungos (PLS), Kaune veikusios 1935–1940 metais ir išsikėlusios tikslą tautinės ideologijos pagrindu vienyti lietuvių išeivijos kultūrines ir ekonomines organizacijas, įkūrimą bei veiklą; pristatomas šios sąjungos 1937–1940 Kaune leistas iliustruotas žurnalas „Pasaulio lietuvis“, jo darbuotojai bei turinys.
Vaizdinis parodos pasakojimas rodo, jog minimu laikotarpiu, 1932–1940 metais, Lietuvos valdžia, o ypač patys emigravę lietuviai dėjo dideles pastangas išlaikyti lietuvybę.
Parodoje esama išskirtinių muziejinių eksponatų – DULR Kauno ir Panevėžio skyrių 1932 m. antspaudai, kuriais buvo daromi įspaudai ant oficialių dokumentų; įvaizdinta daug archyvinės medžiagos – pavyzdžiui, 1932 m. Draugijos įstatai; posėdžių protokolai nuo 1932 m. vasario; DULR skyrių Lietuvoje ir Urugvajaus skyriaus steigimo dokumentai. Parodos užsklandai panaudotas Ksavero Gelgaudo įgaliojimas su piešiniu atstovauti Urugvajaus lietuviams Pirmajame pasaulio lietuvių kongrese. Eksponuojamos Lietuvos kanklininkų svečiavimosi pas Žiemgalos (Latvija) lietuvių draugijos jaunimą 1935 metais nuotrauka bei Urugvajaus lietuvių mokytojui Feliksui Kairaičiui-Šmuiliui Montevidėjaus policijos 1939 m. išduota „gero elgesio“ pažyma su nuotrauka.
Parodą papildo žurnalisto Vinco Uždavinio fonde saugomos nuotraukos, vaizduojančios jį patį, DULR valdybos narius prof. Mykolą Biržišką, Joną Kalnėną, Klaipėdos skyriaus narį Rapolą Aukštuolį, Škotijos lietuvius sutuoktinius Bancevičius bei Anglijos ir Škotijos lietuvių ekskursijos Kaune (1933) dalyvius, Brazilijos lietuvių veikėjus apie 1932–1935 metus, Pirmojo lietuvių kongreso dalyvę iš JAV Birutę Oną Smailytę, Pasaulio lietuvių jaunimo pažinties vakaro Metropolio salėje Kaune (1937) dalyvius.
Nuotraukas lydi užrašyti paties V. Uždavinio paaiškinimai: koks renginys, kada jis vyko ir kokie asmenys jame dalyvavo.
Bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomos paties kongreso nuotraukos: jo prezidiumas, jo dalyviai pas prezidentą Antaną Smetoną ir ministrą pirmininką Juozą Tūbelį bei posėdžio metu, taip pat 1935 m. rugsėjo 13 d. vykusios Pasaulio lietuvių studentų konferencijos Kaune dalyvių nuotrauka – tarp jų JAV lietuvių sportininkai.
Šia paroda norima atkreipti dėmesį į emigracijos temą – daug lietuvių pasklidę po pasaulį, todėl labai svarbu, kad jie nenutaustų, išsaugotų savo lietuviškas šaknis, telktųsi bendriems darbams Lietuvos labui.
Pirmoji lietuvių (t. y. LDK gyventojų) emigracija aprašyta jau XVI amžiuje. Iki baudžiavos panaikinimo emigruodavo tik bajorai ir miestiečiai: XVII a. arijonai bėgo dėl religinių persekiojimų, 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyviai bajorai – nuo represijų, numalšinus sukilimus. Emigracija tapo masinė po baudžiavos panaikinimo 1861 metais (Suvalkų gubernijoje baudžiava buvo panaikinta jau XIX a. pradžioje, kraštą užėmus Napoleonui).
Nuolatinė ekonominė migracija iš lietuviškų gubernijų prasidėjo 1867 metais, po nederliaus ir bado metų. Ekonominės sąlygos (darbo jėgos perteklius, silpnas pramonės vystymasis) skatino Lietuvos (dabartine prasme) gyventojų migraciją į stipresnius Rusijos imperijos pramoninius miestus ir regionus, taip pat į dabartinių Latvijos ir Estijos teritorijas. 1897 m. įvairiose Rusijos imperijos gubernijose gyveno apie 300 tūkst. emigrantų iš Lietuvos, 1897–1914 m. dar apie 74 tūkst. Lietuvos gyventojų išvyko į Rusijos imperijos miestus. Nuo 1867 m. įgijo pagreitį ir migracija į JAV, ypač iš Suvalkijos.
Nuo 1899 m. iki Pirmojo pasaulinio karo į JAV, Kanadą, Angliją, Pietų Afriką, Lotynų Ameriką ir pramoninius Rusijos miestus išvyko daugiau kaip 635 tūkstančiai, t. y. maždaug apie ketvirtadalis, visų Lietuvos (ne vien lietuvių, bet ir lenkų, žydų, rusų ir kt.) gyventojų. Iki 1899 m. Amerikos imigracijos įstaigos lietuvių tautybės ateivių atskirai neregistruodavo, todėl tik spėjama, jog iki 1899 m. lietuvių į JAV atvyko apie 50 tūkstančių Net ir po 1899 metų, kai lietuviai, kaip atskira tautybė, buvo įtraukta į imigracijos pranešimus, imigravusiųjų lietuvių skaičius nėra tiksliai nustatytas (atvykę į JAV nesusipratę lietuviai, registruodamiesi neretai užsirašydavo lenkais (pagal tikybą) ar rusais (pagal valstybę, iš kurios emigravo). Tyrinėtojų duomenimis 1880–1914 m. į JAV atvykusių lietuvių skaičius svyruoja nuo trijų iki šešių šimtų tūkstančių. Mažiau atsidūrė Didžiojoje Britanijoje (Anglijoje skaičiuojama apie 4000 lietuvių, Škotijoje – apie 8000), dar mažiau Kanadoje (apie 4000), vienetai pasiekė Pietų Ameriką. Norintiems oficialiai emigruoti į JAV valstiečiams reikėdavo sumokėti iki 25 rublių už dokumentų tvarkymą ir gauti pažymą iš valsčiaus centro, kad neturi skolų, nėra nusikaltėliai, nebėga nuo karo prievolės. Todėl buvo ir gausi nelegali migracija iš Lietuvos į JAV.
Kaip ir daugelis kitų Vidurio ir Rytų europiečių, iš Lietuvos pasitraukė daugiausia neturtingi, menkesnio išsilavinimo (net pusė į JAV 1899–1914 m. atvykusių lietuvių buvo neraštingi) kaimo žmonės. JAV jie pirmiausia susitelkė apie anglies kasyklas Pensilvanijoje, siuvimo fabrikuose Naujojoje Anglijoje (Baltimorėje, Bostone) arba Čikagos skerdyklose. Uždarbis buvo menkas, todėl kambaryje tekdavo gyventi ir po keturis ar daugiau asmenų. Didžiosios dalies ekonominių emigrantų į JAV tikslas buvo užsidirbti pinigų ir grįžus nusipirkti žemės – daliai jų (apie 20 proc. lietuvių emigrantų) tai pavyko įgyvendinti.
Dar 1870–1880 m. į JAV emigravę lietuviai ir lenkai dažnai steigė bendras parapijas su pagrindine lenkų kalba. Nuo 1890 m. lietuviai atsiskyrė nuo lenkų ir ėmė steigti lietuviškas parapijas, kurios atlikdavo daug daugiau funkcijų nei Lietuvoje – buvo ne tik religiniai centrai, bet ir telkė lietuvių bendruomenes ir net atliko pasaulietinių organizacijų vaidmenį. Aplink kiekvieną lietuvišką bažnyčią susidarydavo lietuviškas rajonas, nes lietuviai stengėsi apsigyventi ten, iš kur galėtų nesunkiai patekti į bažnyčioje vykstančius lietuviškus renginius ir mišias. Tokiame rajone būdavo daug lietuviškų verslų, daugelyje tokių rajonų anglų kalbos nė nereikėjo. Kaip pavyzdį galima nurodyti Čikagos Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčią skerdyklų rajone – vieną didžiausių lietuvių bažnyčių Amerikoje. Ją supo kiti parapijos pastatai, kurie tarnavo lietuviškai veiklai.
XIX a. pabaigoje lietuvių tautinė savimonė Amerikoje kai kuriais atvejais subrendo greičiau, nei to meto Lietuvoje: pavyzdžiui, pirmas lietuviškas laikraštis JAV – „Gazieta lietuviška“ – pasirodė 1879 metais („Aušra“ – 1883-aisiais), pirmas lietuviškas spektaklis – A. Turskio komedija „Be sumnenės [Be abejonės]“ Plimute suvaidintas 1889 metais (Lietuvoje „Amerika pirtyje“ – 1899-aisiais), 1887 m. įkurtas pirmasis lietuvių pučiamųjų instrumentų orkestras. Tokį tautinės savimonės stiprėjimą taip pat lėmė labiau miestietiškas gyvenimo būdas ir JAV pilietinės teisės (laisvai išpažįstama religija, spauda, tautinės mokyklos, ko nebuvo Lietuvoje). Prasigyvenę lietuviai užsienyje kūrė savo verslus, leido spaudą, knygas, statė bažnyčias, kūrė mokyklas, politines, kultūrines draugijas. Iki 1904 metų JAV lietuviai turėjo kur kas geresnes sąlygas kultūriniam darbui negu Lietuvoje. Spaudos draudimo metais JAV išleista literatūra buvo slapta knygnešių platinama Lietuvoje, JAV buvo antrasis lietuviškų knygų leidimo centras po Rytų Prūsijos. Tik carizmui panaikinus lietuvių spaudos draudimą, kultūrinio gyvenimo centrai grįžo į Lietuvą. Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos JAV veikė 34 lietuviškos spaustuvės, leista 175 pavadinimų periodinė spauda.
Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpiu JAV lietuviai buvo svarbūs rėmėjai politiniu, diplomatiniu (kuriant nepriklausomą valstybę ir siekiant valstybės pripažinimo užsienyje) ir ekonominiu požiūriu. Nuo 1918 metų nepriklausomybės paskelbimo maždaug trečdalis Amerikos lietuvių grįžo į Lietuvą ir įsigijo žemės. 1920–1921 m. Lietuvoje steigėsi nemažai bendrovių su JAV lietuvių kapitalu.
Nepriklausomos Lietuvos laikais kilo antra didelė emigracijos banga. 1918–1940 m. iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 100 tūkstančių gyventojų.
Nepriklausomos Lietuvos laikais emigracija ir toliau liko ekonominė, politinė emigracija buvo nedidelė. Keitėsi lietuvių emigracijos šalys – dėl JAV 1921 m. įvestų imigracijos kvotų ir suvaržyto įvažiavimo ten buvo sunku patekti ir emigrantų keliai pakrypo į Kanadą (iš kur dažnai tikėtasi patekti į JAV) ir Pietų Ameriką (Argentiną, Braziliją, Urugvajų). XX a. 3–4 dešimtmečiais į Pietų Ameriką emigravo iki 60 procentų visų emigrantų iš Lietuvos. Brazilija pati dėjo daug pastangų, kad priviliotų kuo daugiau emigrantų iš įvairių šalių – 1925 m. Brazilijos parlamentas nutarė atlyginti laivų bendrovėms išlaidas, susijusias su emigrantų pervežimu. Brazilijos laivų bendrovės tuoj įkūrė savo agentūras įvairiuose kraštuose ir per kelerius metus į Braziliją nemokamai nugabeno daugiau kaip 100 000 europiečių, taip pat ir keliolika tūkstančių lietuvių; daug lietuvių ten atvyko savo lėšomis ir po 10 metų jų ten apsigyveno apie 50 000. Pietų Amerikoje emigrantai pateko į Brazilijos kavos plantacijas, Argentinos žemės ūkį (1918–1940 m. Argentinoje apsigyveno apie 30 000 lietuvių), dalis nukeliavo į Argentinos (Buenos Airės ir Rosaris), Brazilijos (San Paulas), Urugvajaus (Montevidėjus) miestus. Urugvajuje 1918–1940 m. apsigyveno apie 10 000 lietuvių. Atvykę emigrantai pradėjo kurti lietuvių kolonijas. Pietų Amerikoje dirbdami kavos, cukranendrių plantacijose, medvilnės ir tabako fermose, skerdyklose ir kasyklose žmonės kentė nepriteklius, sekinamą karštį ir išnaudojimą, gaudavo daug mažesnius atlyginimus negu JAV ar Kanadoje. Pasaulinė ekonominė krizė dar pablogino šios bangos emigrantų gyvenimą ir ekonominę padėtį.
Lietuvą 1940 m. okupavus TSRS, pirmosios bangos lietuviai pakvietė dešimtis tūkstančių dipukų (lietuvių, pasitraukusių nuo sovietų 1944 metais) imigruoti į Ameriką. Kad išrūpintų leidimus, pirmabangiai Amerikos lietuviai turėjo už juos laiduoti, pasirūpinti jų apgyvendinimu. Taip buvo „iškviečiami“ tolimi giminaičiai, o kitais atvejais ištisos JAV lietuvių organizacijos, parapijos, kartu kviesdavo šimtus ar tūkstančius pasitraukusiųjų iš Lietuvos, su kuriais neturėjo nieko bendro.
Parodą parengė Rūta Kazlauskienė, Saulius Žilys
Dokumentus skaitmenino Valentina Marmienė
Redagavo dr. Artūras Judžentis, Rasa Putkienė
Internete paskelbė Audronė Steponaitienė