21Objektai(-ų)

Pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas

Draugija užsienio lietuviams remti (DULR) nutarė surengti Pasaulio lietuvių kongresą, kurio tikslas ir pagrindinis uždavinys turėjo būti turėjo būti pasaulinės Pasaulio lietuvių sąjungos sukūrimas, viso pasaulio lietuvių suartinimas su Lietuva, lietuvių išeivijos ekonominių, kultūrinių ryšių su Lietuvos valstybe mezgimas bei plėtra. 

Lietuvos vyriausybė kongresui rengti skyrė 103 tūkstančių litų avansą. Buvo siekiama iš visų šalių į kongresą pritraukti kuo daugiau atstovų. Kai kuriose išeivijos organizacijose būta ir dvejonių dėl dalyvavimo. Nepasitenkinimo dėl išeivių nutautėjimo buvo ir pačioje Lietuvoje. 
Pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas vyko Kaune 1935 m. rugpjūčio 11–17 d. Kongreso išvakarėse prezidentas Antanas Smetona išsakė pageidavimą, kad kongresas neliestų Lietuvos vidaus santvarkos klausimų. 

Į kongresą atvyko atstovų iš19 valstybių: Argentinos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Latvijos, Prancūzijos, Urugvajaus ir kt. – iš viso apie 3000 žmonių. Iš jų 105 buvo organizacijų, kolonijų, įstaigų ir įmonių delegatai. Į kongresą pavyko pakviesti svarbiausius lietuvių išeivijos atstovus – katalikų lyderius. 

Reikėtų paminėti, jog kongreso idėjai nepritarė Draugijos sekretorius Petras Ruseckas. Jis manė, kad kongresas vyksta netinkamu laiku. R. Skipitis pasitraukė iš valdybos, o jo vietą užėmė Kazys Kasakaitis. 

Pirmasis Pasaulio lietuvių kongresas prasidėjo rugpjūčio 11-ąją, sekmadienį, Kaune. Miestas buvo papuoštas tautinėmis vėliavomis, o miestiečiai sveikino atvykusius lietuvius. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo iš Čikagos atvykęs prelatas Mykolas L. Krušas.
Vėliau Valstybės teatre vyko kongreso atidarymas, kuriame kalbą pasakė Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Kongreso prezidiumo pagrindą sudarė JAV lietuviai (daugiausia laikraščių redaktoriai) ir DULR pirmininkas R. Skipitis (prezidiumo nariai surašyti po nuotrauka).

Atidaryme dalyvavo daug visuomenės veikėjų, politikų (buvę Lietuvos prezidentai Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius).
Delegatai susipažino su Lietuvos įžymybėmis, klausė paskaitų (prof. Zigmo Žemaičio, Adolfo Raulinaičio, kun. prof. Fabijono Kemėšio, Lietuvos pasiuntinio Vašingtone Povilo Žadeikio, doc. K. Pakšto, Igno Šlapelio, Rapolo Skipičio), kuriomis buvo siekiama ne tik atskleisti pasaulio lietuvių padėtį, bet ir apie bendravimo galimybes, dalyvavo susitikimuose su visuomenės atstovais, spaudos konferencijose. 
Buvo surengtos keturios parodos – Lietuvių meno apžvalginė, dr. Aleksandro Račkaus rinkinių paroda, užsienio lietuvių spaudos paroda ir dailininko Antano Tamošaičio lietuviškų kilimų paroda. 

Sudarytos komisijos rengė rezoliucijas. 

Kongresas iškėlė partinius ir politinius išeivijos siekius. Kongreso delegatai priėmė bendrą politinę rezoliuciją, išreiškiančią viltį, kad Lietuvos Respublikos santvarka būtų grindžiama Konstitucija, taip pat rezoliucijas, raginančias lietuvių išeivijos atstovus dalyvauti Lietuvos ekonominiame gyvenime (investuoti į Lietuvos bankus kapitalą, plėsti prekybą), stiprinti Lietuvos ir išeivių kultūrinį bendradarbiavimą, numatančias remti išeivių jaunimo švietimą, steigti daugiau lietuviškų mokyklų, skatinti Lietuvos ir užsienio lietuvių žurnalistų bendradarbiavimą, kovoti su išeivių nutautimu, plėtoti turizmą. Taip pat buvo parengta Lietuvos ryšių stiprinimo su užsienio lietuviais programa. Juos įgyvendinti turėjo Pasaulio lietuvių sąjunga – nuolatinis viso pasaulio lietuvių centras. 

Antrasis Pasaulio lietuvių kongresas turėjo būti surengtas ne anksčiau, kaip 1940 m. rugpjūtį, tačiau dėl Lietuvos okupacijos to padaryti nespėta. 

Informuojame, kad šioje svetainėje statistikos ir rinkodaros tikslais naudojami slapukai (angl. Cookies). Jei sutinkate, spauskite mygtuką SUTINKU. Sutinku