Pasaulio lietuvių sąjunga (PLS) (1935–1940) ir žurnalas „Pasaulio lietuvis“ (1937–1940)

Pagal pirmojo Pasaulio kongreso sumanymą 1935 m. įkurta Pasaulio lietuvių sąjunga (PSL) turėjo vienyti apie 1000 įvairių išeivijos organizacijų, palaikyti su jomis ryšius. Ir draugijai, ir Sąjungai vadovavo vienas šių organizacijų įkūrimo sumanytojų, teisininkas, advokatas Rapolas Skipitis (1887–1976). 

Į PSL sąjungos valdybą buvo išrinkti Rapolas Skipitis, Fabijonas Kemėšis (1880–1954; kunigas, 1924–1940 LŽŪA dėstė politinę ekonomiją), Kazys Pakštas, Leonardas Šimutis, Antanas Steponaitis (1883–1964; kunigas, 1934–1940 m. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas), Juozas Leimonas (1900–1963; ekonomistas, spaudos darbuotojas, 1932–1940 m. Katalikų veikimo cento direktorius, 1928–1940 pavasarininkų vadas), Stasys Vitaitis, Kazys Sleževičius (1890–1953; nuo 1930 m. VDU Geofizikos ir meteorologijos katedros vedėjas). 
1937 m. buvo paskelbtas PLS statutas. Sąjungos tikslas – tautinės ideologijos pagrindu vienyti lietuvių išeivijos kultūrines ir ekonomines organizacijas. Užsienio valstybėse buvo numatyta steigti lietuvių žemės ūkio kolonijas, banką, telkti lietuvių išeivijos kapitalą Lietuvoje. Ši nepartinė organizacija savo suvažiavimus turėjo šaukti ne rečiau kaip kas penkerius metus. Sąjunga turi sudaryti savo provincijas visuose kraštuose, kuriuose yra lietuvių organizacijos. 

Sąjunga ketino išeivijoje steigti mokyklas, rūpintis spauda, skatinti išeiviją plėtoti prekybinius santykius. 

Nuo 1937 m. pradėtas leisti Pasaulio lietuvių sąjungos žurnalas „Pasaulio lietuvis“. Nuo pirmo numerio leidinys buvo solidus ir savo apimtimi, ir turiniu. Žurnalas ėjo du kartus per mėnesį. Kiekvieno numerio apimtį sudarė ne mažau kaip 24–25 puslapiai. Žurnale, kurio redaktoriumi buvo Rapolas Skipitis, bendradarbiavo Bernardas Brazdžionis (1907–2002; poetas, spaudos darbuotojas), Adomas Jakštas (Dambrauskas, 1860–1938; prelatas, poetas, filosofas), Kazys Inčiūra (1906–1974; rašytojas, poetas; radijo diktorius), Antanas Miškinis (1905–1983; poetas, prozininkas, publicistas), Kazys Pakštas, Vytautas Vileišis (1887–1937 07 05; inžinierius; 1929–1934 susisiekimo ministras; 1934–1937 Lietuvos neparastasis pasiuntinys Latvijoje) ir kiti. Išėjo 63 numeriai. 

Leidinyje buvo rašoma apie įvairiose pasaulio šalyse gyvenančius lietuvius. Iliustruotas leidinys puoselėjo lietuvių kalbos, kultūros tradicijas, spausdino straipsnius apie Lietuvos praeitį, lietuvių emigraciją, ekonomiką, kultūrą.
Kartu su R. Skipičiu nuo pirmos laikraščio gyvavimo dienos beveik trejus metus dirbo dr. Juozas Leimonas, Jonas Kalnėnas ir Viktoras Jocaitis (1895–1976; rašytojas, žurnalistas), kuris buvo faktiniu „Pasaulio lietuvio“ redaktoriumi. Būtina paminėti Vincą Uždavinį (1902–1983), nuolatinį laikraščio korespondentą JAV. Įvairių leidinių bendradarbis, žurnalistas ir fotografas V. Uždavinys 1938–1939 m. keliavo JAV ir Kanadoje, rašė pasakojimus ir fotografavo lietuvių išeivių šventes bei kasdienybę. 

Iš kitų autorių, rašiusių į „Pasaulio lietuvį“ savo vardais ar sugalvotais pseudonimais, minėtini P. Juknys, J. Sališkis, J. Akinis, A. F. Vasiliauskas, J. Vaitkevičius. „Pasaulio lietuvyje“ spausdinta nemažai anoniminių pasakojimų apie Lietuvą ir kitus kraštus, kur tik būta lietuvių, taip pat tekstų istorinėmis temomis (nuo Vytauto Didžiojo laikų iki vokiečių okupacijos Pirmojo pasaulinio karo metais), įvairių reportažų, žinių, kurias pasirašydavo „Čikagietis“, „Amerikos pilietis“, „Gytis“, „Išeivis“, „J. Bruklynietis“, „Jaunis“ (neatmestina, kad tarp jų galėjo būti patys leidinio redakcijos nariai).

Leidinyje nuosekliai buvo formuojamas teigiamas tėvynės įvaizdis, jos pažanga, laimėjimai: Lietuvos pramonės augimas, kultūriniai šalies pasiekimai. Žurnalo teminį lauką papildydavo užsienio lietuvių pasakojimai apie lankymąsi Lietuvoje.
Leidinys išsiskyrė nuotraukų gausa, o kai kurios jų buvo itin retos. „Pasaulio lietuvyje“ buvo nuolat skelbiamos įvairių šalių ir miestų, miestelių, kaimų, provincijų vaizdai, įvairi lietuvaičių veikla. Iš Lietuvos gyvenimo nuotraukų būta mažiau. Tai valstybės pirmųjų asmenų nuotraukos, įvairių iškilmių fotoreportažai, iškilių visuomenės veikėjų portretai, miestų, miestelių vaizdai.

1939 m. rudens ir vėlesniuose „Pasaulio lietuvio“ numeriuose pastebima daugiau dėmesio Vilniui ir Vilniaus kraštui, apie kuriuos straipsniai, reportažai ir nuotraukos buvo skelbiami pirmuosiuose leidinio puslapiuose. Be nuotraukų, „Pasaulio lietuvio“ puslapiai buvo iliustruojami lietuvių dailininkų (Jono Mackevičiaus, Rimto Kalpoko, Jono Šileikos) darbais, o tarp straipsnių atsirasdavo vietos ir poezijai. 
„Pasaulio lietuvis“ spausdino Antano Miškinio, Petro Vaičiūno, Nado Rastenio, Maironio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus (Jono Aisčio), Fausto Kiršos, Adomo Jakšto (Aleksandro Dambrausko), Stasio Santvaro, Adomo Lasto, Kazio Inčiūros, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio Putino, Juozo Tysliavos, Bernardo Brazdžionio (Vytės Nemunėlio), J. Juzės Liudos Augustytės-Vaičiūnienės, Onos Pucetaitės, Jono Žiliaus eiles, paskelbtas atskirai ar įvairiuose poezijos rinkiniuose. Per kelis leidinio numerius buvo spausdinamos novelės, apysakos, pjesės (A. Poškos, J. Tumo-Vaižganto, M. Gorkio), taip pat kelionių reportažai. Čia pirmavo generolas Vladas Nagius Nagevičius, nuolat spausdinęs savo įspūdžius iš kelionių po Pietų Afriką.

Dar vienas „Pasaulio lietuvio“ išskirtinumas buvo tas, kad DULR autoritetais ir talkininkais buvo Lietuvos pasiuntinybės ir konsulatai. Tad „Pasaulio lietuvyje“ buvo daug informatyvios ir iliustruotos medžiagos apie Lietuvos diplomatus ir konsulus, čia ne kartą buvo minimi nepaprastųjų pasiuntinių ir įgaliotųjų ministrų Jono Aukštuolio, Povilo Žadeikio, konsulų Jono Budrio, Petro Povilo Daužvardžio, Eduardo Jatulio, Juliaus Jono Bielskaus, Povilo Gaučio, Aleksandro Polišaičio, Antano Kalvaičio, Broniaus Blaveščiūno vardai, skelbiamos jų vienų ar su visu misijos ar atstovybės personalu nuotraukos. Taip pat minimi kitų šalių diplomatai, užsieniečiai, einantys Lietuvos, Estijos garbės konsulų pareigas (dr. Ragnaras Ölleris Helsinkyje, H. H. Sidebottomas Mančesteryje, Erikas Bergengrenas Helsingborge, Finnas Arnensenas San Paule).
Žurnalas nevengė ir kritikos, tam buvo skirta atskira skiltis „Pastabos mums ir apie mus“.
„Pasaulio lietuvis“ ėjo tik iki 1940 metų vasaros, paskutinis jo numeris (12–13) buvo išleistas liepos 1 d. Jame jau atsispindėjo politinės permainos. Tolesnę „Pasaulio lietuvio“ leidybą nutraukė sovietinė krašto okupacija.
Pasaulio lietuvių sąjunga neišplėtojo savo veiklos dėl finansinių priežasčių, taip pat dėl prieštaravimų tarp išeivijos ir Lietuvos valdžios. Liko neįgyvendinti ir Pasaulio lietuvių sąjungos (PLS) užmojai bei idėjos – dar nespėjus įsidirbti, dėl sovietinės Lietuvos okupacijos Sąjunga buvo uždaryta. 

Tiek Draugijos užsienio lietuviams remti, tiek pirmojo Pasaulio lietuvių kongreso, tiek Pasaulio lietuvių sąjungos lietuvių telkimo vaidmuo ir patirtys buvo svarbūs vėliau keliant išeivijos tikslus.