„Simbolinė tėvynės paieška“

„Drožinėjimas man leidžia išlaikyti pirštų lankstumą, žvilgsnio aštrumą ir mintimis grįžti į savo kraštą.“

Artėjant frontui, profesorius su sūnumis Liudu ir Vytautu pasitraukė į Vakarus. Patirti išgyvenimai sustiprino I. Končiaus visuomeniškumą. Vokietijoje, Bairoite, jis įkūrė Savitarpinės pagalbos komitetą, gyvendamas lietuvių stovyklose mokytojavo laikinose lietuvių mokyklose, rašė pabėgėlių spaudai. 1944 metais kartu su Rapolu Skipičiu, Vytautu Bakūnu ir sūnumi Liudu vadovavo Lietuvių sąjungai. Tapo Lietuvos tremtinių bendruomenės valdybos nariu, Akademinio skautų sąjūdžio pirmininku (1947–1954). 1960 metais buvo apdovanotas aukščiausiu Lietuvių skautų sąjungos Geležinio Vilko ordinu. 

Perkeltųjų asmenų stovyklose I. Končius mėgino užsidirbti, droždamas iš medžio įvairius suvenyrus, kartais kryžius ir koplytstulpius. Grąžtelius ir kaltelius buvo pasiėmęs iš namų ir išsaugojęs. Dar 1920 metais mokytojaudamas Stavropolyje, jis droždavo karininkams kandiklius ir mundštukus „cigarnyčias“, o rūkoriai parūpindavo jam mainais maisto. Savo atsiminimuose I. Končius rašė, kad savo šeimą maitino peiliu. 

Nuo 1949 metų gyveno Bostone (JAV), dirbo Taftso universiteto Fizikinių tyrimų laboratorijoje, bet drožybos neapleido. 1949 metais persikėlęs į JAV, drožinėjimą tęsė, nedideliuose kryželiuose ir koplytėlėse, šventųjų skulptūrėlėse išliedamas prarastosios tėvynės ilgesį, prisimindamas Žemaitijoje lankytus paminklus ir fotografuotus vaizdus. Sūnui yra sakęs: „Drožinėjimas man leidžia išlaikyti pirštų lankstumą, žvilgsnio aštrumą ir mintimis grįžti į savo kraštą.“ Išdrožtiems kryžiams duodavo simbolinius pavadinimus. Kiek kryželių ir jų kompozicijų sukūrė, nėra aišku – sudėjus jau skelbtus albume (Bostonas, 1954) ir išdalintus, susidarytų per 700. Galima išskirti pavienius mažučius pastatomuosius kryželius (miniatiūriniai stogastulpiai, koplytstulpiai ir koplytėlės). Jie išlaiko Žemaitijai būdingų tos pačios rūšies paminklų bruožus.

Kita drožinių grupė – simbolinės kompozicijos. Dauguma jų skyrėsi nuo kitų emigrantų drožybos. Jos buvo sudarytos ne iš puošnaus kryžiaus ir lietuvaitės figūros, o iš įlaužtų ir perlūžusių ar pasvirusių kryžių arba stogastulpių, papildomai kompozicijoje atsirasdavo mažų kryželių, grandinių, varpelių. 

Žmona Marija Končienė su sūnumis Algirdu ir Jurgiu liko Lietuvoje. Mirė anksti – penkiasdešimt trejų metų.

Drožinių simbolika atsiskleidžia, skaitant profesoriaus knygas. Ji išsamiai išnagrinėta Skaidrės Urbonienės straipsniuose. Yra ir santūrių paties I. Končiaus užuominų išeivijos spaudoje apie jo drožiniuose naudojamų elementų simboliką: nulaužti kryžiai jam reiškė žuvusius, o įlaužti – patekusius į didžius likimo sunkumus, nukentėjusius arba palūžusius žmones, mažyčiai kryželiai, dažnai aplipę koplytėles ar įkomponuoti ant koplytstulpių, stogastulpių stogelių, reiškė „jo gyvenimo pavojus, nelaimes, širdies skausmus“. Varpai jam simbolizavo džiugius įvykius. Lūžio motyvas dažnas kryžiuose, o koplytėlėse šį motyvą jis pakeičia grandinėmis, išlaužytais medžių stuobriais ar mažais nulaužtais kryžiukais. Apie tai kalba ir kūrinių pavadinimai: „Šeimos likimas“, „Brolis žuvo Chicagoj“, „Žmonėms audra“, „Gilus rūpestis“, „Kad ir aplaužytoj, bet savoj sodyboj likau“ ir kiti.

Drožinėti jis skatino ir jaunuosius skautus: „Jei nepatiks drožinėti, – piešk, rašyk, dainuok, muzikuok! Niekuomet nebūk be darbo.“ Šio „credo“ jis ir pats laikėsi. Koplytėles ir jų aplinką I. Končius vadino „šventųjų sodybomis“. Tai atsispindi ir kūrinių pavadinimuose, pvz., „Krikšto sodyba“, „Sena sodyba“, „Čia buvo sodyba“.

1975 m. gegužės 19 d. dienraštyje „Draugas“ Domantas Čibas atsiminimuose „Išdalino ir paliko“ apie I. Končių kaip drožėją rašė, kad profesorius ir jį užkrėtė šiuo amatu dar Hanau stovykloje, sakydamas, kad drožinėjimas ramina, gydo ir teikia sveiką malonumą. „Jo dėmesys taip įsisiurbęs į smulkius išramtymus, jog nebelieka vietos šimtams kankinančių minčių. O jam daug kas gniaužė širdį: Lietuvoj likusi šeima, išblaškytas universiteto jaunimas, naikinama visa tauta, miglota ateitis.“ Vėliau, su inžinieriumi E. Maniu sutikę I. Končių Bostone, visi trys įkūrė bendrovę „The Lithuanian Cross Co“. Jai iširus, profesorius drožinėjo toliau, bet darbų nepardavinėjo, o smulkesnius dovanodavo. Droždamas niekuo nesekė, nedarė piešinių, tik dirbo, vedamas prisiminimų, vaizduotės ir neišsenkamo išradingumo. „Vieną savo kryžiuką Ignas Končius pavadino: „Išdabino ir paliko“. Suprask, žmonės panašų pastatė, išpuošė ir paliko stovėti, o patys ne savu noru pasitraukė iš tos amžių amžiais Žemaitijoj gyventos sodybos. Kaip tai tinka ir pačiam Končiui! Senatvėje dirbo, puošė šimtus kryžiukų, o laikui atėjus, viską paliko ir išėjo susitikti su dideliu būriu tų žemaičių drožėjų, į kurių darbus taip pagarbiai buvo įsižiūrėjęs.“

Pasak anūko Gintaro Končiaus, senelis drožinėjo nuo paauglystės. Anūkas prisiminė, jog vienas įdomesnių, originalesnių I. Končiaus darbų yra gimtųjų Purvaičių koplytėlėje esanti „mūka“ (rūpintojėlis). Skulptūrėlė jo rankomis daryta, tad ir jos dalių tarpusavio santykis žemaitiškas. „Truputį kresna, bet kartu ta koplytėlė turi harmoniją. Tai yra drožinys, gamtos sąlygomis išlikęs iki pat šių dienų.“

Nematęs Šiaulių Kryžių kalno, I. Končius Amerikoje sukūrė kažką panašaus – kryžių su kryželiais. Pasak anūko, profesorius tame kryžiuje matė kažką labai asmeniška, suteikiantį atsakymą į rūpimus klausimus. I. Končius mirdamas parašė: „Atsakymas į prasmę yra kryžiaus ženklas“ ir dar paminėjo kančią. 

Gyvendamas Amerikoje, I. Končius neturėjo savo ekspedicijų medžiagos ir iš atminties parašė kraštotyrinio pobūdžio knygą „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“, kurią 1965 metais išleido Čikagoje. Skaidrės Urbonienės pastebėjimu, kai kurie jo drožiniai yra tarsi šios knygos skyrių iliustracijos. Galima sakyti, kad profesorius savo prisiminimus pirmiausia įkūnijo drožiniuose, o paskui juos suguldė į knygą. I. Končius rašė, kad stogastulpis yra seniausias kryžių-koplytėlių tipas, ir juos dažniausiai jis matęs jau pakrypusius, todėl ir savo drožtus stogastulpius dažniausiai vaizdavo pasvirusius. Svetimoje šalyje jis buvo visų pirma menininkas. Kaip pats mini Bostone 1954 metais išleisto, sūnaus Liudo parengto jo medžio drožinių albumo pratarmėje – drožinėjo ne į nuotraukas žiūrėdamas ar brėžinius pasigaminęs. Svetur būdamas, stengėsi atkurti gimtojo krašto vaizdus, „dilginančiai“ kylančius iš atminties. Profesorius Steponas Kolupaila šį albumą pavadino skausmo ir ilgesio šedevru.

Išeivijoje I. Končius tvarkė ir apmąstė surinktas etnografines kolekcijas ir žemaitišką patirtį. Gimtojo krašto ilgesio persunktos veiklos rezultatas – „Žemaičio šnekos“. Liberto Klimkos žodžiais, ši knyga – ne memuarai, bet pirmoji žemaičių kaimo buities enciklopedija. Ją 1961 metais išleido „Nidos“ knygų leidykla, o 1996 metais vyriausiojo sūnaus Algirdo rūpesčiu, Stasio Kuzmos iš Toronto finansinės pagalbos dėka antrąjį leidimą išspausdino „Vaga“.

Iškalbingi knygos dalių pavadinimai aprėpia net 93 žemaičio gyvenimo temas. Kruopštus žmogaus dvasios gelmių atskleidimas pagrįstai leidžia I. Končių vadinti etnopsichologu. Štai kaip jis rašo apie ašaras: „Kažkaip netenka girdėti „skausmas iki ašarų“. Skausmas yra daugiau, negu ašaros. Skausmas yra giliau už ašaras. Kai prasideda skausmas, ašaros turi būti užmirštos. Ašaros lyg ir išorinis dalykas butų, lengvesnis, mažiau tepasakąs. Skausmas vidaus gelmes veikiąs veiksnys, pačią sielą liečiąs, visą žmogų sukrečiąs pojūtis. Skausmas apima visą žmogų ištisai – ir dūšią[,] ir kūną. Ir čia gal galėtų pasakyti: mažą skausmą nuplauna – pašalina ašaros, palengvina ašaros. Bet didelei nelaimei užėjus, dideliam susirūpinimui ėmus slėgti, ašaros išdžiūsta. Ašaros yra čia per mažas jausmų atsipalaidavimas. Ašaros neišperka skausmo, nebesuminkština jo, kai jis pakankamai sunkus; didelis skausmas pasidaro ašaroms nebepakeliamas.“

Ypatingą pagarbą ir globą medžiams, nesvarbu kur jie augtų – sodyboje ar kur kitur, – teikiantį žemaitį profesorius aprašė skyriuje „Dideli medžiai“. 

Linos Dzigaitės žodžiais, tik subtilios sielos, pastabios akies, jautrios klausos ir skvarbios minties menininkas galėjo parašyti tokius tekstus. Ji „Žemaičio šnekas“ kartu su M. Valančiaus „Palangos Juze“ ir M. Katkaus „Balanos gadyne“ vadina išbaigtu etnopsichologiniu triptiku.

„[...] žemaitis, neberasdamas sau vietos sodyboje, laukuose, pievose, ėjo į mišką, pats save paklaidinti norėdamas. Upelis atpeikėjo jį, grąžino gyveniman, atstatė išsekusias jėgas – atspirtį, atjaunino jį, darbingu padarydamas, minčių sveikatą atstatydamas. Jis manė miške nieko nerasiąs. Tačiau miške rado daug, tegu nebylių – kurčių draugų, dirbančių-bruzdančių, nesiskundžiančių – patenkintų ir savim[,] ir aplinka. Tikrai graži ta jų aplinka, gražūs ir jie patys, kai į juos žiūri upelio skaidriame šaltinuotame vandenyje atsispindusius. Jie kaip gyvi. Įdomesni, kaip stačiai į juos žiūrint. Sugebėjo žemaitis pats save vandenyje pamatyti. Patiko sau, grįžo į gyvenimą. Štai gamtos paslaptys, kaip jos moka sveikinti paliegusius, suvargusius, gyvenime išeities nebematančius. Štai ta gamta, kurią žemaitis myli visa savo širdimi, visais savo pojūčiais. Gamta duoda žmogui tai, ko jam trūksta. Vis tiek, ar tai butų kūno norai, ar sielos polinkiai. Tik mokėk gamtą stebėti, mokėk ją jausti. Žemaitis tai moka. Gamta šį žemaičio gebėjimą šimteriopai jam apmoka.“
Profesorius I. Končius mirė 1975 m. vasario 19 d. Putname, buvo palaidotas Čikagos šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. Į Tėvynę sugrįžo 1996 metų rugsėjį: jo palaikai buvo perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. 
Profesoriaus dvasią Plungės krašte tebesaugo jo gimtoji sodyba „Končalė“ Purvaičiuose, dabar tapusi įvairių renginių vaikams, taip pat skautams vieta.
 

Vietoje epilogo 

„Vasarą lengviau ramintojų surasti ir pasiklausyti[,] ir pamatyti. Daug gyvių. Gyvas ir medis. Gyvi laukai. Gyvybė trykšte trykšta. Žiemą vėjas laukuose pusto. Bado akis sniegas. Apmiręs laukas; jo net nebematai. Jo nebėra – vien sniegas, balta. Visas gyvis, visos žolelės pasislėpusios – paslėptos. Vėjas dabar šeimininkas. Vėjas pusto, laksto, laužo medžius, tikrindamas, ar jie dar gyvi. Šaltis viską į savo kietas reples suėmė. Žemaitis klausosi vėjo laukuose, žemaitis eina miško gilumon, klausosi medžių viršūnių šniokštimo – vėjas tik viršūnes teįveikia. Jis pamato miške kalenantį genį, konkorėžį raškenančią voverį, cypčiojančią žylę, besivartaliojančių plonosiose medžio šakelėse, žemaičiui čia jauku, čia yra ramaus gyvenimo, čia visi prie savo darbo, visi ieško maisto trupinėlių. Čia daug merdėjančios tuštumos, čia pabėga nuo tavęs taip sūdriai tave apgulę rūpesčiai, prispaudę, neleidžią nė galvos pakelti, čia ir rūpesčiams šalta, visur balta, snaudžia medžių pašakės – retai jas teaplanko pralėkdamas prabėgdamas koks gyvis, retai tecypteli, retai kas ragą į medį pakaso, retas kas kasa sniegą, kad samanų pasiektų, čia ramuma. Bet čia nyku. Eik namo į gyvenimo sūkurį, prie savo artimųjų, prie gyvulių savųjų, prie gimtosios sodybos kvapiojo dūmo. Eik, rūpinkis, varyk – tokia yra tikroji gyvenimo prasmė.“