Mokslo vagos

Gedimino Zemlicko žodžiais tariant, „pagal profesiją – fizikas, pagal veiklos pobūdį – pedagogas, pagal pašaukimą – reto užmojo visuomenininkas“ Ignas Končius gimė 1886 m. liepos 31 d. nuošaliame Žemaitijos Žarėnų valsčiaus Kantaučių parapijos Purvaičių kaime (dabar Plungės rajonas) ūkininko šeimoje. Tėvas Antanas Končius, apsišvietęs turtingas ūkininkas, spaudos draudimo laikais Kantaučių apylinkėse platino lietuviškas knygas, buvo XIX a. pabaigoje statomos Žlibinų bažnyčios fundatorius – pirko bažnyčios statybai medžiagas, samdė meistrus.

Rusų, lenkų ir lietuvių kalbomis greta ūkio pajamų ir išlaidų užregistruoti meteorologiniai stebėjimai: kada pirmą kartą pasnigo, kokia buvo žiema. Ten pat surašytos vaikų gimimo datos, kiti šeimos įvykiai.

Ignas – jauniausias šeimoje. Tikriausiai iš tėvo paveldėjo gebėjimą stebėti aplinką, gamtą, iš motinos – mokėjimą įsiklausyti į šeimynykščių gražią žemaitišką šneką, žodžius, posakius. Savo atsiminimuose rašė: „Šiandien, jau senas būdamas, apie savo tėvą dažnai galvoju, kaip kiaurai jis pažino tą gamtą, kurioje gyveno, iš kurios sėmėsi maisto, iš kurios ir mane pradėjo į mokslus leisti. Jis buvo tikrai mokytas žmogus, tikrai įdomus pasikalbėjimuose įvairiausiais klausimais, ir teisės, ir tikybos (nemėgo kalbėti, et, sako, lai kunigai kalba), ir šeimos, ir auklėjimo, žmonių santvarkos, o jau gamtos, ką ir besakysi.“ Taip ir augo, iš vienos pusės veikiamas kaip fizikas – gamtos reiškinių tyrinėtojas, iš kitos – kaip etnografas, didelę gyvenimo dalį atidavęs lietuvių liaudies, ypač žemaičių, medžiaginės ir dvasinės kultūros, papročių ir kasdienio gyvenimo tyrimui ekspedicijų metu.

Vyresniojo brolio Petro paruoštas, stojo į Palangos vyrų progimnaziją, mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurią baigęs, pasirinko fiziko specialybę Sankt Peterburgo universitete.

1913 m. baigęs Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dirbo Palangos gimnazijoje fizikos ir matematikos mokytoju. 1914 m. liepos 22 d. Palangos bažnyčioje susituokė su Marija Kentraite. Nuo artėjančio Pirmojo pasaulinio karo fronto pasitraukė į Sankt Peterburgą, kur buvo išrinktas į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komitetą. Vėliau mokytojavo Viru (Estija) ir Stãvropolyje. Čia sutelkė komitetą karo pabėgėliams šelpti, buvo jo pirmininkas. 1916–1919 metais, matydamas, kad labai trūksta lietuviškų fizikos vadovėlių, parengė 316 puslapių iliustruotą rankraštį, apimantį visą gimnazijoje dėstomą fizikos kursą, kuris saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Rašant vadovėlį, trūko lietuviškų fizikos terminų, todėl susirašinėjo su K. Būga, J. Jablonskiu, kitais lietuviais, gyvenančiais Sankt Peterburge.

Kaip fizikas, slapyvardžiu Mateušas K., žurnalo „Visuomenė“ 1910 metų 4 numeryje paskelbė pirmąjį rašinį apie Halio kometą, vėliau straipsnius spausdino „Švietimo darbe“, „Kultūroje“, „Saulutėje“. 

1921 metais grįžęs į Lietuvą, dėstė Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje. 1924 metais pertvarkius mokyklą į Žemės ūkio akademiją, I. Končius buvo išrinktas jos docentu ir Profesorių tarybos sekretoriumi. Dėstydamas fiziką, daug dėmesio skyrė meteorologijai, kurią vadino taikomąja fizika.

Paskaitų konspekto „Kaip žmonės orą spėja“ kalba paprasta, sklandi ir vaizdinga. Jis skirtas ne tik moksleiviams, bet ir visuomenei. Konspekte visada remiamasi „prakilnios išminties ilgų metų patyrimais“.
Prie mokyklos I. Končius buvo įrengęs meteorologinių stebėjimų aikštelę, dėl kitų tokių aikštelių patardavo gretimų mokyklų mokytojams. Dotnuvoje parašė pirmąjį lietuvišką meteorologijos vadovėlį.

1925 m. išėjo jo populiari meteorologijos knygelė, kurioje daug praktinių patarimų, kaip spėti orus.

I. Končius populiarino meteorologijos ir kitų gamtos mokslų žinias, kasmet išversdavo iš rusų kalbos ir išleisdavo po vieną knygą.

1926 metais buvo pakviestas dirbti į Lietuvos universiteto Fizikos katedrą. Dėstė, buvo išrinktas fizikos seminaro vadovu, nuo 1930 metų – Matematikos-gamtos fakulteto tarybos sekretoriumi, nuo 1931 metų – Fizikos katedros vedėju, o nuo 1932 metų – šio Universiteto ekstraordinariniu profesoriumi. 

Dirbdamas pedagoginį darbą, I. Končius didelį dėmesį skyrė jaunajai fizikų kartai: baigusiems universitetą sudarydavo sąlygas vykti į užsienio universitetus tobulintis, rašyti daktarinius darbus. Jo mokiniai Povilas Brazdžiūnas, Antanas Žvironas, Adolfas Jucys, Antanas Puodžiukynas, Kazimieras Baršauskas tapo žinomais mokslo žmonėmis, daug nusipelnė Lietuvos kultūrai. Dirbdamas universitete, I. Končius parengė paskaitų konspektus, kuriuos dažniausiai leisdavo Matematikų-fizikų studentų draugija: 1927 metais 109 psl., 1928 metais – 84 psl., 1939 metais – 455 psl. I. Končius buvo vienas iš P. Brazdžiūno redaguotų „Fizikos praktikos darbų“ bendraautorių (Kaunas, 1938, 234 psl.).

Profesorius aktyviai bendradarbiavo literatūros redagavimo veikloje: jo redaguoti „Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto darbai“ (1937–1939, t. 11–13), „Gamtos“ žurnalas, fizikos vadovėliai gimnazijoms („Elektra“, 3 d.; „Optika“, 4 d.), „Lietuviškosios enciklopedijos“ (1933–1942) ir „Lietuvių enciklopedijos“ (Bostonas, 1953–1956, t. 1–6) fizikos straipsniai. Šioms dviem enciklopedijoms I. Končius parašė per 30 straipsnių. Derindamas fiziko darbą, švietėjišką ir visuomeninę veiklą, profesorius parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių.

Nežiūrint to, kad šioje rodyklėje 1944 metų išeivijos spauda peržiūrėta fragmentiškai, profesorius buvo prieškarinės Lietuvos spaudos rekordininkas. Kadangi 1990 metais Lietuvos bibliotekos šios spaudos visų komplektų neturėjo, tad I. Končiaus bibliografiją dar galima papildyti. 

Pradėjus eiti „Lietuviškajai enciklopedijai“ (nuo 1933) ir žurnalui „Gamta“ (nuo 1936), daugiausia rašė šiems leidiniams. Straipsnių tematika labai įvairi – tai meteorologijos žinios, daug įvairių „Įdomiosios fizikos“ skyrelių. I. Končius buvo išvertęs J. Perelmano „Įdomiąją fiziką“, bet, neatsiradus galimybių jai išleisti, daug medžiagos iš šios knygos spausdino periodikoje. Didelę publikacijų dalį sudarė žymiųjų mokslininkų fizikų, chemikų ir kitų jubiliejai, jų darbų sukaktys. Pokario metais emigracinėje spaudoje skelbė straipsnius tokia tematika: „Atominė bomba“, „Ciklotronas“, „H – bombos žabojimas“ (pastarasis apie branduolinės sintezės eksperimentus Taftso universitete, kuriame I. Končius dirbo).
Profesorius turėjo sukaupęs nemažą biblioteką, leidinius skolindavo ir vedė skolinamų knygų sąsiuvinį.

1939 m. paskirtas Stepono Batoro universiteto Vilniuje laikinuoju valdytoju, I. Končius atliko labai svarbų mokslo organizacinį darbą. Baigus perimti Stepono Batoro universitetą, jam buvo siūloma „pakeisti valdytojo vardą į rektoriaus vardą“. Profesorius, universiteto autonomijos šalininkas, nenorėjo tapti skirtuoju rektoriumi, todėl šių pareigų atsisakė.

1941 m. gegužę I. Končius buvo bolševikų suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą. Per stebuklą jam pavyko išvengti mirties Červenės žudynių metu.

Grįžęs Fizikos katedrai profesorius vadovavo iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo 1943 metais. 1942 metų sausį jis buvo išrinktas Savitarpinės pagalbos komiteto pirmininku. Apie šią veiklą savo laiškuose iš JAV I. Končius rašė, kad darbas Komitete buvo didžiausia ir reikšmingiausia, ką savo gyvenime jis nuveikė.

Istorikas Bronius Vaitkevičius savo publikacijos „Prof. Ignas Končius – Savitarpinės pagalbos vadovas (1942–1944)“ išvadose pabrėžė, kad profesorius suformavo šią organizaciją, nustatė jos struktūrą, veiklos pagrindus, sutelkė bendradarbius, o jų veikla padėjo dešimčiai tūkstančių Lietuvos žmonių ištverti karo sunkumus.