Po Lietuvos dangum

Profesoriaus I. Končiaus fiziko darbai persipynę su jo kraštotyrine veikla. Nuo 1911 metų, skatinamas Sankt Peterburgo universiteto profesoriaus, Imperatoriškojo Aleksandro III muziejaus etnografo Eduardo Volterio, studentas I. Končius vasaros atostogų mėnesiais, įsigijęs pirmąjį fotoaparatą bei dviratį, pradėjo tyrinėti gimtąsias Žemaitijos apylinkes. Keliaudamas po kraštą surašinėjo, fotografavo koplytėles ir kryžius, užrašinėjo tautosaką, pradėjo bendradarbiauti žurnale „Visuomenė“, o Plungėje surengė vaidinimą „Tadas Blinda“. 

1911–1912 metais per vasaros atostogas išvaikščiojęs gimtojo Plungės krašto apylinkes, „Lietuvos žiniose“ publikavo straipsnių ciklą „Žemaičiuose“. 1912 metų vasarą dviračiu nuvažiavęs 800 kilometrų, sudarė Plungės krašto pakelių kryžių ir koplytėlių statistiką. Žemaičių krašto paveldu jis ne tik grožėjosi, bet ir tyrinėjo kaip tiksliųjų mokslų atstovas – mažųjų architektūros formų objektus fotografavo, registravo ir rinko juos apibūdinančią statistinę medžiagą. Taip prasidėjo ilgas, beveik tris dešimtmečius trukęs jo etninių tyrinėjimų kelias.

Apie 1930–1935 m. Lietuvoje keliavimas dviračiu vis populiarėjo. Ir šiai veiklai I. Končius aistringai pritarė. Jam dviratis buvo svarbi priemonė asmeninėms ir kraštotyrinėms kelionėms, sporto bei turizmo priemonė. Propaguodamas keliones dviračiais, skatino jaunimą keliauti. 

Straipsnyje apie būrelio veiklą ir istoriją rašoma, kad jį įkurti įkvėpė I. Končiaus paskaita apie etnografiją. Prieš kiekvieną ekspediciją vykdavo paskaita ar paraginimas, dažniausiai – būrelio instruktoriaus I. Končiaus. 

Jo įkurto dviratininkų būrelio nariai keliavo po Lietuvą ir mokėsi figūrinio važiavimo. Kai kurie jo rankraščiuose aprašyti kelionių maršrutai buvo skirti tiesiogiai dviračiui.
1932 metais – jau praėjus 20 metų – tomis pačiomis vietomis pravažiavęs 380 kilometrų, rado tik 57 proc. buvusių kryžių ir koplytėlių. Po 1932 metų kas vasarą keliaudavo Žemaitijoje numatytais maršrutais. Iš viso – 2424 kilometrų. Pakelėse surašė ir nufotografavo 3234 šventuosius, be daugybės kryžių ir koplytėlių kapinėse, senkapiuose ir kapeliuose, padarė 1111 nuotraukų. Jo skaičiavimu, Žemaitijoje vienam kilometrui kelio teko vidutiniškai po pustrečio šventojo – tikras muziejus po atviru dangumi.

Savo naujausiame 2025 metų straipsnyje Skaidrė Urbonienė pastebi, kad I. Končiaus sukaupti nuotraukų ir negatyvų rinkiniai beveik netyrinėti ir nepristatyti visuomenei. Vos keliuose straipsniuose plačiau aprašomas I. Končiaus fotografinis palikimas. Straipsnyje tyrėja plačiau aptaria I. Končiaus veiklą, dokumentuojant Žemaitijos kryždirbystės paveldą, ir atskleidžia jo indėlį į kraštotyrinį judėjimą bei etnografinę fotografiją. 

Įdomi negatyvų istorija aprašyta atsiminimų knygoje. Tik profesoriaus tvarkingumo ir skrupulingumo dėka bei sūnaus Algirdo atkaklumo pastangomis, tarpininkaujant ir padedant daugeliui garbių to meto asmenybių (Jadvyga Čiurlionytė-Karužienė, Augustinas Gricius, Levas Karsavinas, Pranas Gudynas, Vincas Žilėnas) per 3000 negatyvų dviejose batų dėžutėse pergyveno karą, pokarį ir sovietmetį, kol pateko į Lietuvos nacionalinį muziejų. Dar jo nuotraukų negatyvų ir atspaudų yra Sankt Peterburgo valstybiniame etnografijos, Kauno M. K. Čiurlionio dailės, Šiaulių ,,Aušros“ muziejuose.

I. Končiaus duomenimis, jis surašė ir nufotografavo 1386 kryžius, 735 Šventąsias Mergeles, 301 šventąjį Jonelį. Savo kelionių rezultatus paskelbė studijoje „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“ žurnaluose „Soter“ ir „Gimtasai kraštas“.

Šios studijos straipsniuose profesorius neužmiršdavo paraginti: „Rinkim, kad dabartinių etnografinių paminklų nereikėtų ateity ieškoti archeologinėse iškasenose“. Etnografinius straipsnius, skelbtus „Gimtajame krašte“, I. Končius baigdavo ragindamas kitus apie tuos dalykus parašyti. Profesorius paskatino rašyti atsiminimus buvusį Plungės dvaro užvaizdą Balį Zubavičių. Bibliotekoje saugomas jo rankraščio originalas „Apie Plungės dvaro padėtį. Prisiminimai apie Rietavo ir Plungės praeitį“ (1938, LMAVB RS F12-1756, lap. 59).

I. Končius parengė etnografinės medžiagos rinkimo, kaupimo ir aprašymo instrukcijas ir programas. 1923 metais žurnale „Švietimo darbas“ paskelbė „Programą etnografijos medžiagai rinkti“, 1925 metais – „Programą medžiagai apie trobesius rinkti“. Jose pradedančiam kraštotyrininkui pataria, kad nieko nereikia kurti pačiam, tik tiksliai „viską nupiešti, nuplanuoti, nufotografuoti“. 

Paulius Galaunė knygos „Lietuvių liaudies menas“ (Kaunas, 1930) įžanginiame žodyje dėkoja profesoriui už galimybę pasinaudoti jo rankraštine medžiaga apie lietuvių liaudies meną.

1931 metais Senovės kultūros paminklų apsaugos valdyba išleido I. Končiaus parengtą „Instrukciją etnografinei medžiagai rinkti“, o 1933 metais Žemės reformos valdyba – „Instrukciją skirstomų viensėdijomis kaimų etnografiniams paminklams surašyti“. 

Fotografuodamas etnografinius paminklus, dalyvavo ir Lietuvos fotomėgėjų sąjungos, įregistruotos 1932 metais, veikloje ir rengiamose parodose. 1937 metų vasarį vykusioje fotomėgėjų parodoje I. Končiui buvo pareikštas ypatingas pagyrimas už etnografines fotografijas. Sutiktų ir šnekintų paprastų kaimo žmonių nuotraukos kalba apie fotografo jautrumą ir meilę žmonėms. 

Profesorius darbavosi ir fotokonkursų komisijos veikloje. 1938 metais Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Etnografijos skyrius surengė I. Končiaus nuotraukų parodą, išleido jos katalogą. 

Tai, kad lietuviškoji kryždirbystė 2001 metais įrašyta į UNESCO pasaulio nematerialaus paveldo šedevrų sąrašus, esama ir didelio I. Končiaus nuopelno. Profesorius pirmasis pritaikė statistikos metodus kryždirbystės tradicijai apibūdinti.
2006 metais Šiaulių kraštotyros draugijos (1927–1940) etnografinis archyvas įrašytas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą (nacionalinės reikšmės, saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje). Pažymima, kad išskirtinos originalios aeronuotraukos su tikslia metrika ir unikalios prof. Igno Končiaus fotografijos (881 vnt.), kuriose atspindėtas Žemaitijos kaimo žmonių gyvenimas Telšių ir Kretingos apskrityse.

Visą fotografavimo laiką I. Končius liko ištikimas etnografinei fotografijai. Profesoriaus nuotraukos su kryždirbystės vaizdais tarpukariu nebuvo plačiai žinomos, nes jų jis neeksponavo parodose, o spaudoje buvo paskelbta labai mažai – tik prie jo skelbiamos statistikos žurnaluose „Soter“ ir „Gimtasai kraštas“. 

Po kelionių su V. Ruokiu po Palangos kraštą 1925 metais I. Končius išleido knygą „Palangos kraštas: Palangos kraštui pažinti medžiaga su paveikslais, diagramomis, žemėlapiais, profiliais“. 

Pirmą kartą tirta krašto geografinė padėtis, dirvožemis, vietovardžiai, klimatas, vėjai, tikėjimai, papročiai ir kt. Knygoje gausu retos informacijos ir įdomybių. Aprašytas tebegyvuojantis Naglio kalnas su nuotraukomis prieš ir po karo. Palangos miestelyje buvo nemažai gyventojų, kurie, be žvejybos, vertėsi ir žemdirbyste. Mėginta kasti gintarą ir vežti į Graikiją, Rumuniją. „Mat, gintaro karolius ten vartoja, tarp kitko, ir maldoms kalbėti.“ Smulkesnės dirbtuvėlės siųsdavo savo gintarą į didesniuosius Rusijos miestus, nes žemaičiai gintaro karolių ir kitokių papuošalų nedaug pirkdavo ir naudodavo smilkalams. „Pajūrio žvejai darosi iš gintaro sprudunklius kailiniams užsisegti arba paprastas sagutes su skylutėmis.“ 

Įdomios žinios apie Palangos tiltą: „Kada tilto galas nuo miestelio pasislėpė smėlyje, tai apneštąją dalį nuardė, stulpus nupjovė, o tokiam „naujam“ gale pastatė palapinę, kurioje vasaros metu imdavo rinkliavą iš sezoninio bilieto neturėjusių tilto lankytojų.“
Kita knyga – „20 kelionių po Kauno apskritį“ (bendraautoriai K. Avižonis ir S. Kolupaila) – tai ne tik pakartota medžiaga iš literatūros šaltinių, bet ir patirti įspūdžiai bei maži atradimai, keliaujant po kitą Lietuvos rajoną.

Dotnuvos „Almanache“ pasirodęs profesoriaus straipsnis apie 1924 metais jo paties rengtą „Vilniaus medžio“ šventę, skirtą Vilniaus 600-osioms įkūrimo metinėms, rodo, kad I. Končius buvo ne tik žemaičių krašto patriotas. Parke buvo sodinamas dvišakis ąžuolas, kurio viena šaka atsukta į Vilnių, o kita – į Klaipėdą. Šios dvi šakos turėjo simboliškai jungti abu kraštus į vieną. Jaunuomenė pasižadėjo saugoti šį ąžuolą ir „gaivinti karštą tautos pasiryžimą atvaduoti Vilnių“.

Labai susidomėjęs I. Končius dalyvavo šventinėse parodose – „Senovės dienose“ Merkinėje ir Alytuje. Tai būdavo nepaprastai spalvingi, didžiuliai turgūs, gausūs liaudies audinių, drožinių, kitų nagingų liaudies meistrų dirbinių. Tokiose kelionėse kildavo muziejininkystės sumanymų, pavyzdžiui, mintis Alytuje įkurti Dzūkų muziejų. I. Končius daug prisidėjo prie Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ muziejų, remdamas juos, patardamas darbuotojams. Jis prisidėjo ir prie Kauno zoologijos sodo steigimo. Šio sodo steigėjais laikytini prof. Tadas Ivanauskas, Kauno miesto burmistras Antanas Merkys, Žemės ūkio ministras Stasys Putvinskis, prof. Ignas Končius, dr. Antanas Juška. 

1937 m. sausio 14 d. laikraščio „Lietuvos aidas“ straipsnyje „Zoologijos sodo steigimo reikalu“ apie steigėjus rašyta šitaip: „Zoologijos sodo steigėjai <...> ryžosi apsaugoti nuo išnykimo lietuviškoj padangėj išaugusią gyvūniją ir parodyti ją augančiam jaunimui, miestuose užsidariusiai visuomenei ir visiems tiems, kuriems gyvulių pasaulis rūpi, tačiau yra pažįstamas tik iš paveiksliukų. Tuo savo noru steigėjai tikisi patarnauti mokslui, sužadinti visuomenėje gyvuliams meilę ir paįvairinti kasdieniškumą.“

I. Končius buvo išrinktas Valstybinės archeologijos komisijos nariu, paruošė senovės paminklų apsaugos įstatymą. Profesorius dalyvavo muziejininkų suvažiavimuose, buvo renkamas į Muziejų ir kraštotyros draugijų valdybą.