Įvadas

Skiriama vieno garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco (apie 1624–1682 m. balandžio 4 d.) gimimo 400 metų sukakčiai paminėti

Pacų giminės žinomumas, kaip ir jų turimas dvigubos lelijos herbas, skleidėsi pamažu, tačiau jam pražydus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, o ypač Vilniaus miestas, taip pat pražydo dar labiau. Tai giminė, kuri sukūrė netikrą itališkos kilmės istoriją – išgalvojo sąsajas su Florencijos Pacių (Pazzi) gimine. Pacai buvo iš tų Lietuvos didikų, kurie dar XV amžiuje pradėjo kelionių į amžinąjį miestą – Romą – tradiciją ir tik vėliau, XVI amžiuje, tokios išvykos tapo įprasta Lietuvos kilmingųjų gyvensenos dalimi. XVII a. II pusėje trims Pacams atiteko svarbiausios Lietuvos pasaulietinės ir bažnytinės pareigybės: Kristupas Zigmantas tapo kancleriu (1658–1684), jo brolis Steponas – Vilniaus vyskupu (1672–1684), o jų pusbrolis Mykolas Kazimieras – LDK etmonu (1667–1682) ir Vilniaus vaivada (1669–1682). Pacai buvo vieni pačių įtakingiausių, turtingiausių ir dosniausių XVII amžiaus mecenatų, stačiusių katalikų bažnyčias, steigusių vienuolynus. Stepono Paco nuopelnas – Šv. Teresės bažnyčia, vienas ankstyvojo baroko šedevrų Vilniuje prie Aušros vartų. Kristupas Zigmantas Pacas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei padovanojo vieną gražiausių perlų – Pažaislio vienuolyną. Apie Pacus buvo paleistas juokas: vadinamojo tvano metu žmonės tiek meldė taikos – Pacis, Pacis, kad gavo ne taiką, o Pacus. Juokai juokais, bet grįžkime prie istorijos. Vienas iš garsiausių jos atstovų buvo Mykolas Kazimieras Pacas, kurio asmenybė verta išskirtinio dėmesio. 
Mykolas Kazimieras Pacas (apie 1624–1682) buvo vienos įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių atstovas. Petro Paco ir jo antrosios žmonos Elžbietos Šemetaitės sūnus, Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco brolis. 
Už ką turime būti dėkingi M. K. Pacui? Už jo pergales mūšiuose bei vieną gražiausių dovanų Vilniaus miestui – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Šis architektūrinis miesto perlas, dedikuotas šventiesiems Petrui ir Povilui, interjero puošyba pranoko laiką, tvirtina dailės istorikai. Šiuo grožiu šventykla sužibo ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Europoje.
Vilniaus aplinkoje ji buvo novatoriška – tai pirmoji mūrinė bažnyčia už miesto sienos. Iki tol sostinės priemiesčiuose buvo statomos tik medinės bažnyčios. Bene labiausiai stulbinanti M. K. Paco idėja – naujosios bažnyčios vidaus dekoras. Jam jis išleido antra tiek, kiek kainavo pastatyti šventovę. Ši bažnyčia ne tik puošni iš išorės, bet jos vidaus dekoras tiesiog pakeri savo grožiu. Pasak dr. M. Paknio, besigrožint trimis tūkstančiais baltų figūrų ir figūrėlių (niekas nėra tiksliai suskaičiavęs, kiek jų puošia bažnyčios sienas, kolonas ir skliautus), reikėtų turėti galvoje bent kelis dalykus. Iki tol stiuko puošyba LDK beveik nenaudota, todėl M. K. Paco sumanymas amžininkus turėjo gerokai stebinti. Be to, Lietuvoje nebuvo nė vieno šio dekoravimo būdo meistro. Stiukas (gipso ir kalkių mišinys) – netvirta medžiaga, reikalaujanti ypatingo kruopštumo, o šalto ir drėgno Lietuvos klimato sąlygomis ji prastai stingsta. Visa tai nesustabdė bažnyčios fundatoriaus. M. K. Pacas iš Italijos pasikvietė du puikius skulptorius – Džiovanį Pjetrą Pertį (Giovanni Pietro Perti) ir Džiovanį Mariją Galį (Giovanni Maria Galli). Jie net aštuonerius metus (1676–1684) puošė šventovę. Tokio rango meistrų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iki tol apskritai nebuvo regėjusi. Tyrinėtojai vienu balsu pripažįsta, kad jokia kita buvusioje LDK teritorijoje esanti šventovė neprilygsta Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai vaizduojamų temų ir scenų skaičiumi. 
Tačiau koks asmuo slėpėsi už šio iškilaus fundatoriaus? Iš tikrųjų tai nebuvo žmogus, kaip nors susijęs su menu, o asmuo, visą savo gyvenimą skyręs karybai. Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas. Jei tikėsime amžininkų liudijimu, M. K. Pacas buvo tiesmuko charakterio, dažnai turėjo tvirtą nuomonę ir retai keisdavo asmenines nuostatas. Nebuvo linkęs į diplomatiją ir kompromisų paieškas, tačiau Abiejų Tautų Respublikoje pagarsėjo kaip atsidavęs, teisingas ir efektyvus kariuomenės vadas. 
M. K. Pacas dalyvavo ne viename karo žygyje ir pats patyrė kariuomenės trūkumus, todėl ilgainiui parengė kariuomenės reformos planą, įvedė kariuomenės vidaus gyvenimo taisykles, nustatė karo teismų tvarką. Jis stengėsi užstoti kareivius ir ginti jų interesus. Per 1655–1660 m. vykusį Šiaurės karą (Abiejų Tautų Respublika prieš Švediją ir Rusiją) 1658–1659 m. Kurše kelis kartus sumušė Švedijos kariuomenę. 
1659–1663 m. jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės stovyklininkas, 1663–1667 m. – lauko etmonas ir Smolensko vaivada, nuo 1667 m. – didysis etmonas ir Vilniaus kaštelionas, nuo 1669 m. – ir Vilniaus vaivada. 
Bet kaip dažnai istorijoje būna, dėl didelio atsidėjimo darbo (karo) reikalams nukentėjo M. K. Paco asmeninis gyvenimas. Jis iki gyvenimo pabaigos liko viengungis, nors politiniais sumetimais ir jo giminaičiai, ir net pats karalius kelis kartus piršo jam kilmingas damas. Pasak dr. M. Paknio, kaip dera turtingam didikui, M. K. Pacas gyveno prašmatniai. Vilniaus centre, visai šalia Rotušės aikštės, jis turėjo rūmus (dab. Pacų viešbutis). Juos dekoravo aukščiausio lygio menininkai, todėl rūmai amžininkus žavėjo išskirtine prabanga. Ne veltui, lankydamasis Vilniuje, juose buvo apsistojęs karalius Jonas Sobieskis (1686). Kaip rodo dr. A. Baniulytės tyrimas, M. K. Pacas ne tik mėgo gauti dovanas, bet ir pats dovanojo jas kitiems. Štai Toskanos didysis kunigaikštis Kozimas III jam dovanojo devocinį medalioną ir vertingą, inkrustuotą brangiais akmenimis dėžę, kuri buvo pilna įvairių vaistų, skirtų etmono kariams, ir kitų dovanų. Už vertingas dovanas LDK etmonas M. K. Pacas neliko skolingas ir dovanojo kunigaikščiui karo trofėjų iš kovų su turkais: turkiškai pabalnotą žirgą iš savo arklidės. Taip pat yra žinoma, kad M. K. Pacas mėgo itališką maistą. Štai iš paties LDK etmono laiško, rašyto 1679 m. balandžio 28 d. savo patikėtiniui, aiškėja, kad M. K. Pacas prašo jam parūpinti ne tik žirgų, bet ir du didelius gabalus parmezano sūrio.
M. K. Pacas buvo labai pamaldus ir dosniai rėmė katalikų Bažnyčią, finansavo religinių leidinių spausdinimą, Merkinės bažnyčios rekonstrukciją, rėmė Vilniaus jėzuitus ir bernardinus, įvairius kitus vienuolynus ir bažnyčias. Simboliška, kad jis palaidotas itin kukliai – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios prieangyje. Čia didiką mena akmeninė plokštė su užrašu „Hic jacet peccator“ (Čia guli nusidėjėlis). Galiausiai, XIX a. Pacų giminės šaka galutinai nulūžo.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas gausus M. K. Paco palikimas. Šioje virtualioje parodoje supažindinama su pačiais svarbiausiais eksponatais, saugomais Bibliotekoje.