Pastatai

Yra ne vienas pastatas ir bažnyčia, susijusi su M. K. Pacu, tačiau plačiau aptarsime du žymiausius:

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia 

Iš genealoginių medžių, antspaudų, dokumentų, paveikslų ir gobelenų apie M. K. Pacą galėjote nemažai sužinoti, bet taip pat dar yra su juo susijusių pastatų, apie kuriuos norime papasakoti daugiau. Viena iš gražiausių M. K. Paco dovanų Vilniaus miestui – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Šis architektūrinis miesto perlas, dedikuotas šventiesiems Petrui ir Povilui, interjero puošyba pranoko laiką, tvirtina dailės istorikai. Nelygstamu grožiu bažnyčia sužibo ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Vilniaus aplinkoje ji buvo novatoriška – tai pirmoji mūrinė bažnyčia už miesto sienos. Iki tol sostinės priemiesčiuose buvo statomos tik medinės bažnyčios. Bene labiausiai stulbinanti M. K. Paco idėja – naujosios bažnyčios vidaus dekoras. Jam jis išleido antra tiek, kiek kainavo pastatyti šventovę. Ši bažnyčia ne tik puošni iš išorės, – jos vidaus dekoras tiesiog pakeri savo grožiu. Pasak dr. M. Paknio, besigrožint trimis tūkstančiais baltų figūrų ir figūrėlių (niekas nėra tiksliai suskaičiavęs, kiek jų puošia bažnyčios sienas, kolonas ir skliautus), reikėtų turėti galvoje bent kelis dalykus. Iki tol stiuko puošyba LDK beveik nenaudota, todėl M. K. Paco sumanymas amžininkus turėjo gerokai stebinti. Be to, Lietuvoje nebuvo nė vieno šio dekoravimo būdo meistro. Stiukas (gipso ir kalkių mišinys) – netvirta medžiaga, kuriai reikia ypatingo kruopštumo, o šalto ir drėgno Lietuvos klimato sąlygomis ji prastai stingsta. Visa tai nesustabdė bažnyčios fundatoriaus. M. K. Pacas iš Italijos pasikvietė du puikius skulptorius – Džiovanį Pjetrą Pertį (Giovanni Pietro Perti) ir Džiovanį Mariją Galį (Giovanni Maria Galli). Jie net aštuonerius metus (1676–1684) puošė šventovę. Tokio rango meistrų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iki tol apskritai nebuvo regėjusi. Tyrinėtojai vienu balsu pripažįsta, kad jokia kita buvusioje LDK teritorijoje esanti šventovė neprilygsta Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai vaizduojamų temų ir scenų skaičiumi. 
Dr. Irena Vaišvilaitė knygoje „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“ (2017) siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad: ,,Bažnyčios transepto dešiniajame sparne yra Penkių Jėzaus žaizdų altorius su gerbiamu paveikslu. Kitame transepto sparne yra Švč. Mergelės Marijos Gailestingosios, kurios užtarimo vilniečiai šaukdavosi per pandemijas, altorius. Jame esantis atvaizdas ir dabar sulaukia tikinčiųjų pamaldumo. Paveikslas Lietuvoje neįprasto siužeto, nes tai iš Italijos Faencos miesto atvežta ten labai gerbto atvaizdo kopija. Švč. Mergelė Marija čia pavaizduota laužanti Dievo rūstybės strėles. Pietų Europos tautų religinėje vaizduotėje buvo išlikę pagoniškosios religijos elementų. Vienas jų – įsivaizdavimas, kad žmones ištikusios nelaimės yra baudžiančios Dievo rūstybės rezultatas. Tą įsivaizdavimą tik paryškina virš paveikslo esanti skulptūrinė kompozicija, kurioje Jėzus atrodo sakytum koks Dzeusas, besisvaidantis strėlėmis. Iš tikrųjų po šiuo įsivaizdavimu slypi nuojauta, kad Dievo Motina yra galinga priebėga nuo blogio, kuriam ji visai nepavaldi“. Bažnyčios vidaus puošyba tiesiog žavi širdį. Šiandien ši nuostabaus grožio baroko architektūros bažnyčia žavi ne tik vilniečius, bet ir užsienio turistus. 

Vrublevskių biblioteka saugo nuostabaus grožio ir istorinės vertės atvirukų kolekciją, kurioje įamžinta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Ja norime pasidalinti ir su Jumis. 

Daugiau apie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią (taip pat ir originalių XIX–XX a. atvirukų) galite rasti LMAVB skaitmeniniame archyve.

M. K. Paco rūmai (dabar viešbutis PACAI) 

Dar vienas nuostabaus grožio pastatas – rūmai (dabar viešbutis PACAI, Didžioji g. 7), kurių šeimininkas buvo M. K. Pacas. Pastatus nuo XV a. pabaigos šioje vietoje valdė didikai Astikai. Valdovas Steponas Batoras po G. Astiko nukirsdinimo jo valdas padovanojo Gabrieliui Bekešui. 
XVI a. pabaigoje valdoje stovėjo du namai: vienas jų 1602 m. buvo užrašytas Ambraziejaus Beinarto bursai. 1636 m. namas smulkiai aprašytas:
Dviejų aukštų namo pirmame aukšte šeimininkų kambarys su priemenėje įrengta virtuve, kamara, toliau smuklė, gale – arklidė dvidešimčiai arklių ir bravoras. Po namu – trys rūsiai. Antrame aukšte iš kiemo pusės naujai pastatyti šeši kambariai su kamaromis, priemenėlėmis ir virtuvėlėmis. 
Antrasis namas priklausė broliams Zigmantui ir Boguslavui Sluškoms. 1633 m. šiame name surengtame pokylyje viešėjo ir valdovas. 1636 m. namas priklausė Aleksandrui Sluškai. Po karo su Maskva namus dalimis 1667 m. ir 1673 m. įsigijo M. K. Pacas ir sujungė į didingus rūmus. Įdomu tai, kad šiuose rūmuose M. K. Pacas priėmė ir patį valdovą. Vėliau pastatas buvo ne kartą rekonstruotas ir keitėsi. 
Šiuos rūmus puošė tie patys meistrai, kaip ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Skulptūromis ir lipdiniais ją papuošė vienas svarbiausių XVIII a. pab. Europos baroko stiliaus skulptorių – italas Džiovanis Pjetras Pertis (Giovanni Pietro Perti). Freskas tapė italų dailininkas florentietis Mikelandželas Palonis (Michelangelo Palloni). 
Polichromijos tyrimai atskleidė, kad gotikos laikotarpiu I aukšto interjeras buvo dekoruotas ornamentine sienų tapyba, tačiau jos beveik nebeliko. Tačiau polichromijos tyrimai atidengė ir baroko, ir rokoko, ir klasicizmo, ir vėlyvojo ampyro ir kt. laikotarpių sienų tapybą. Ne tik italų, bet ir Vilniaus universiteto auklėtinių dėka pastato vidus vis keitė savo išvaizdą. Rūmus puošė: 
1. Džiovanis Boretis (Giovanni Boretti; 1753–1833 m.) – lipdytojas, drožėjas; 
2. 1810 m. didžiąja dalį tapybos darbų atliko P. Smuglevičiaus ir Jono Rustemo mokinys Justinas Lizanderis (?–1841 m.); 
3. Kitam jų mokiniui Jonui Chrusickiui (1765 ar 1772–1839) patikėta nudažyti langus, rėmus, duris, baldus; 
4. Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros prof. Jonas Rustemas (1762–1835); 
5. Hilarijus Glovackis (1789–1858). 
XVIII a. pabaigoje rūmai atiteko L. Pacui, kuris jiems suteikė klasicistinį pavidalą. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje jų II ir III aukštuose buvo apsistojusios didikų šeimos (pvz., Tyzenhauzai, Giunteriai), vėliau aukšti carinės valdžios pareigūnai. I aukštą nuomavosi įvairių sričių amatininkai ir prekeiviai. XIX a. pradžioje – pirkliai. Vėliau – kepėjas konditeris Jonas Davacas (Jan Dawatz), vaistininkas Teofilis Jendė. Žinoma apie čia buvusią cukrainę. 
1830 m. rūmai buvo dar kartą rekonstruoti. Kai po sukilimo iš jų pasitraukė L. Pacas, o juos perėmė Rusijos imperijos karinės žinybos, rūmai visiškai pasikeitė. Pakito ir šio pastato vidaus planas bei dekoras. Juose lankėsi garsūs to meto žmonės, pavyzdžiui, Napoleonas Bonapartas bei Aleksandras I. Napoleono viešnagę rūmuose gerai perteikia ši Sofijos Tyzenhauzaitės veikalo ištrauka:
„Napoleonas atvyko karieta, lydimas raito vyriausiojo arklininko <…> Jam padėjo suolelį kojoms tarsi žemė būtų neverta, kad ją mindžiotų imperatoriaus koja. Jis užlipo laiptais aidint šauksmams: „Tegyvuoja imperatorius!“ <…> Prasidėjo šokiai. <…> Patiekė nepaprastai gausią ir prašmatnią vakarienę; ją ruošęs mano [t. y. S. Tyzenhauzaitės – J. S.] tėvo vyriausias virėjas pasirodė švaistūnas tokį sunkmetį. Teta vėliau papasakojo, kad vykdama į pokylį matė, kad gatvėje iš bado nualpo ir mirė žmogus. Tai baisu. Prabanga ir skurdas! Koks kontrastas! Štai iš ko sudarytas pasaulis.“ 
(Citata iš 2003 m. iš prancūzų kalbos išversto žymiausio, XIX a. didžiausio visuomenės dėmesio sulaukusio Sofijos Tyzenhauzaitės kūrinio – 1862 m. Paryžiuje išleistų „Reminiscencijų apie imperatorių Aleksandrą I ir imperatorių Napoleoną I“, p. 47–48.) 
Dabar šiuose rūmuose įsikūręs nuostabus viešbutis PACAI su SPA, kuriame galite atgauti jėgas ir pasijusti „tikrais valdovais“. Rekonstruojant šį pastatą, buvo stengiamasi išsaugoti nuostabias rūmų freskas ir jo architektūrą. Galite pamatyti, kaip šis viešbutis atrodo iš išorės ir iš vidaus. 

Daugiau apie Pacų rūmus skaitykite:
1. Klajumienė, Dalia. Pacų rūmų Vilniuje, Didžiojoje g. 7, XVI a. – XX a. pirmos pusės interjero dekoro elementų atodangos. Iš: Architektūriniai pasivaikščiojimai ir paveldosaugos aktualijos. Sudarytoja Aušrinė Kulvietytė-Cemnolonskė, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2017, p. 112–133. Prieiga internetu: https://etalpykla.lituanistika.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2017~1516629903344/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
2.Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Pilies gatvė. Valdovų kelias. Kn. 3, Pilies gatvė. Vilnius: Charibdė, 2005. 
3. Atspindžiai. Paveldo kolekcija. Didikų Pacų rūmai ir kultūros paveldo mugė „Heritas“ [vaizdo įrašas]. 2018-05-29. Prieiga internetu: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013692529/atspindziai-paveldo-kolekcija-didiku-pacu-rumai-ir-kulturos-paveldo-muge-heritas
4. Kultūros vertybių registras. Rūmai, vad. Pacų [interaktyvus]. Prieiga internetu: https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/ce0fec50-3e71-486e-8b48-bf1cf79978f8
5. Viešbutis, PACAI [interaktyvus]. Prieiga internetu: https://hotelpacai.com/lt