Mokslo populiarintojas

1940 m. S. Kolupailos sąskaitoje – jau apie 400 mokslo ir mokslo populiarinimo darbų. Be vadovėlių ir monografijų, brošiūros Hidrometriniai darbai Lietuvoje, Lietuvos ežerai ir kt. Populiarino inžineriją ir gamtos mokslus: paskelbė daugybę straipsnių žurnaluose bei laikraščiuose, skaitė paskaitas per Lietuvos radiją, redagavo žurnalus. Be to, parašė kelis šimtus straipsnių Lietuviškajai enciklopedijai Lietuvoje (1933–1944) ir Lietuvių enciklopedijai JAV (1953–1969).
S. Kolupailą, kaip visuomenininką ir nepaprastai aktyvų žmogų apibūdina narystė ir pareigos bei talkininkavimas draugijose: Skautų tarybos narys, Lietuvių-Amerikiečių ir Lietuvių-Švedų draugijų narys, kur jam teko iždininko pareigos, Lietuvos geografų draugijos valdybos narys ir vicepirmininkas, Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos garbės narys, Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, Kauno miesto tarybos narys, Lietuvos energijos komiteto steigėjas, vienas iš visuotinio elektros vartotojų streiko organizatorių, Lietuvos fotomėgėjų draugijos steigėjas ir pirmininkas, Lietuvos kaliniams globoti komiteto narys, Naujosios Romuvos“ klubo diskusijų dalyvis, lektorius Kauno radiofone Lietuvos hidrologijos temomis, įdomus pašnekovas Mokytojų sąjungoje, Darbo rūmų gimnazijoje, Meškeriotojų draugijoje. Dirbo Lietuvos Raudonojo kryžiaus valdyboje, Lietuvių inžinierių Tremtinių draugijoje, Pasaulio lietuvių inžinierių sąjungoje, Amerikos Lietuvių profesorių draugijoje, kandidatavo į Lietuvių bendruomenės tarybą.

Pomėgiai ir darbai retai buvo atskiriami – kelionės kartu buvo žinių apie krašto vandenis šaltinis, o mokslo tyrimai pristatyti ne vien konferencijose, bet ir plačiajai publikai. Kolupailos pavardė asocijavosi su populiariais straipsniais dienraščiuose ir žurnaluose Kosmos, Naujoji Romuva, XX amžius, Židinys, Lietuva, Atspindžiai, Gimtasis kraštas. Žavėjo ir skelbinių temų įvairovė: nuo pasisakymų apie vandens energiją ir melioraciją iki vietinių bei užsienio kelionių aprašymų (čia ir nurodymai ežerais plaukti susiruošusiems baidarininkams, ir reportažai iš bulių kautynių Sevilijoje); nuo sukaktims skirtų žinučių ir rašinių politinėmis temomis iki kalbos patarimų ar operos spektaklių recenzijų.  

Išgarsėti ypač padėjo Lietuviškoji enciklopedija, kurią pats vadino epochiniu darbu: tiek kauniškėje, tiek bostoniškėje jam priklauso daugelis straipsnių apie vandenis, kraštovaizdį, energetiką. 

Dėl „amžino nenuoramos“ komplekso nesyk pašieptas spaudoje, mėgtas to meto karikatūros ir šaržo meistrų, o pats juokavo: „Karikatūristai parinko mane pamėgtu taikiniu (jie nepamiršo manęs ir Amerikoje). Gal jie prisidėjo prie to, kad pasidariau populiarus Lietuvoje, gal dėl to išėjau gyvas iš kelių tragiškų įvykių.“
(Kolupaila, Steponas. Mano idealai. Iš: Mano pasaulėžiūra: kultūrininkų pasisakymų rinkinys. Čikaga, 1958, p. 153)