Vandenų profesorius

Kaip tampama Upių tėvu ir Vandenų profesoriumi

Savo idealui siekti žmogus pašvenčia visą savo energiją, kantrybę ir išteklius. Užimtas savo užsikrautu darbu, jis nepastebi niūrios ir skurdžios aplinkos, neklauso gandų ir politinių plepalų, nereaguoja į šmeižtus ir tuščias pagyras. Tokį idealistą vadina „ne šio pasaulio žmogumi“. Ir tik toks asmuo gali jaustis visiškai patenkintas! Tikros laimės žmogui neužtikrina nei turtas, nei pigi garbė, nei laikinis pasisekimas ar draugystė. Juk vienos pasakos karalystėje vienintelis laimingasis buvo tas, kuris neturėjo marškinių... Norėčiau save priskirti prie tokių laimingųjų. Dar jaunas būdamas pasirinkau savo paskirtį, susikūriau sau idealą ir jam stengiausi ištikimai tarnauti. Mano tikslas aiškus kaip kristalas – tirti žavingą Dievo kūrinį – gamtą ir stengtis ją prasmingai palenkti žmonių naudai, pirmiausia savo krašto žmonių naudai. Kadangi vanduo yra tobuliausias daiktas gamtoje, mano idealas yra hidrologija – mokslas apie vandenis.
(Kolupaila, Steponas. Mano idealai. Iš: Mano pasaulėžiūra: kultūrininkų pasisakymų rinkinys. Čikaga, 1958, p. 152)

Steponas, trečiasis Jono ir Liudvikos Kolupailų vaikas, gimė 1892 metų rugsėjo 14 dieną Tuminiškių dvarelyje Latgaloje (Daugpilio apskr.). Tėvas, medicinos felčeris, buvo kilęs nuo Biržų, motina, dvarininkaitė Liudvika Labunskaitė, – nuo Agluonos (Latvija), šeimoje kalbėta lenkiškai. Tėvai, užauginę šešetą vaikų, suprato mokslo reikšmę ir kėlėsi ten, kur arčiau buvo mokyklos.

Gimiau svetur, išaugau svetimoje aplinkumoje, lietuvis buvau tik pagal tėvo gimtinę ir romantiškas šeimos tradicijas. Prisimenu, vienas mokyklas bičiulis nufotografavo mane ant didelio akmens karinga poza ir pašaipiai padėjo parašą, kaip paminklui, „Lietuva – savo didvyriui“.
(Kolupaila, Steponas. Mano idealai. Iš: Mano pasaulėžiūra: kultūrininkų pasisakymų rinkinys. Čikaga, 1958, p. 152)

1911 m. aukso medaliu baigė Jelgavos (Mintaujos) gimnaziją. Šioje gimnazijoje XIX a. pabaigoje, kai Rusijos caro valdžios nurodymu buvo uždaryta dalis Lietuvos mokyklų, mokėsi daug garsių Lietuvos žmonių: Antanas Smetona, Mykolas Sleževičius, Kazys Bizauskas, Jonas Smilgevičius, Vladas Mironas, Ernestas Galvanauskas ir kiti, mokytojavo Jonas Jablonskis. Čia Kolupaila atrado ir pažino savo tėvynę Lietuvą bei visą gyvenimą save laikė lietuviu.

1915 m. baigęs Maskvos matavimo institutą, Inžinierijos-melioracijos fakultete įgijęs geodezininko specialybę, pasiliko Institute asistentu, ruošėsi profesūrai hidrotechnikos srityje. Gilino žinias Maskvos žemės ūkio akademijoje. Čia praleido karo metus ir revoliuciją, susidomėjo hidrometrija. 1918 m. išleido savo pirmąją knygą Hidrometrija (rusų k.) – tai buvo pirmasis hidrometrijos vadovėlis Rusijoje.

1919 m. išrinktas Matavimo instituto profesoriumi. Išryškėjo ir jo visuomeniniai gabumai: buvo aktyvus hidrologinių projektų (Dnepro, Turkestano upių) bendraautoris, Centrinėje vandens ūkio statybų valdyboje vadovavo Hidrologijos tarnybai, kaupė medžiagą ateities darbams, kuriuos įgyvendino jau Lietuvoje.

1916 m. vedė Janiną Tomaševičiūtę, užaugusią gausioje, inteligentiškoje šeimoje, studijavusią Maskvos konservatorijoje. 1920 m. jiems gimė duktė Evelina.
Pradėjau greitą ir sėkmingą mokslinę karjerą sunkiu rusų revoliucijos ir civilinio karo metu. Bado, melo ir žiaurumų išvargintas ir gelbėdamas jauną šeimą, grįžau į savo tėvų ir svajonių šalį — Lietuvą. Savo darbą Lietuvoje taip apibūdinau įžangoje į „Nemuną“: „Gražiausias ir sėkmingiausias mano gyvenimo laikas buvo skirtas Nemuno studijoms. Būdamas XX šimtmečio realistas-technikas, siekiau „pažaboti“ Nemuną naudingam žmonijai darbui, todėl matavau jį, tyrinėjau, stengiausi įsprausti į lenteles, grafikus ir formules. Bet kartu, lyg XIX šimtmečio romantikas, mylėjau jį, kaip „naminę mano upę“, žavėjausi jo nepaliestu gamtos grožiu, lankiau ir kitus skatinau lankyti, stengiausi atskleisti įdomią jo praeitį, rašiau apie jį visomis kalbomis...“
(Kolupaila, Steponas. Mano idealai. Iš: Mano pasaulėžiūra: kultūrininkų pasisakymų rinkinys. Čikaga, 1958, p. 153)

1921 m., draugų kviečiamas, su šeima grįžo į Lietuvą. 
„Lietuvoje prasidėjo įdomiausias mano gyvenimo tarpas: Dotnuvos Žemės ūkio technikumas, Aukštesnioji Kauno Technikos mokykla, Hidrometrijos biuras, Universitetas. [...] Lietuvos pažangai buvo reikalingi savi inžinieriai, savo šalies patriotai ir žinovai: visa energija buvo skiriama jiems paruošti“ – taip apibendrino savo gyvenimą ir jo prasmę Lietuvoje prof. S. Kolupaila.
(Kolupaila, Steponas. Kaip aš tapau inžinieriumi. Technikos žodis, 1956, Nr. 1, p. 7) 
 

Tik pramokęs lietuviškai (nuo mažens buvo gabus kalboms), parašė pirmą savo straipsnį lietuvių kalba „Medžiaga Lietuvos klimatologijai“ ir išspausdino mokslo populiarinimo žurnale Kosmos (1922, Nr. 1, p. 40–46).

Dėstė Dotnuvos Žemės ūkio technikume, o nuo 1922 m. – Kaune įsteigto Lietuvos universiteto Technikos fakultete (iš pradžių privatdocentas, o nuo 1923 m. – docentas). 

Įsteigė Hidrotechnikos kabinetą ir Hidrometrinių prietaisų tikrinimo laboratoriją. Būsimiems statybininkams inžinieriams dėstė hidrauliką, hidrologiją, hidrometriją ir melioraciją, vadovavo jų diplominiams darbams. Mylimas studentų, „Vandens profesorius“ (studentai jį geraširdiškai pravardžiavo „Hidropaila“), iš prigimties novatorius, visą savo gyvenimą skyrė jaunosios kartos ugdymui ir mokslui. 

1925 m. gimė duktė Eugenija, apsigyveno Kaune. 1928 m. gimė duktė Antanina.

1926 m. S. Kolupaila – ekstraordinarinis, o 1940 m. – ordinarinis profesorius. Paskirtas įsteigto Statybos fakulteto dekanu. 1941 m. išrinktas vienu iš 13 pirmųjų LTSR MA akademiku ir organizacinio komiteto nariu. 1946 m. apkaltintas „tėvynės išdavimu“, 1988 m. reabilituotas.

Įdomiausias mano darbas buvo kelionės po Lietuvos upes ir ežerus; teko plaukioti įvairiomis priemonėmis, daugiausia irstytis baidare po smulkiausius upelius, braidžioti per seklumas ir raistus... Tuos vandenis mano ideologijos skatintojas neužmirštamas Vaižgantas pavadino „šlapumėliais“. Kai kas pašiepdavo seną profesorių stovykline skauto apranga, kai jis su jaunais (kartais ir su senais) palydovais tyrė nežinomus ir neištirtus Lietuvos vandenis. Tačiau tuo buvo atliekamas rimtas darbas, tarnauta savo krašto pažangai ir kartu savo gyvenimo idealui.
(Kolupaila, Steponas. Mano idealai. Iš: Mano pasaulėžiūra: kultūrininkų pasisakymų rinkinys. Čikaga, 1958, p. 153)
 

Prof. Kolupaila buvo vienas iš pirmųjų, atradęs Lietuvą kaip labai patrauklų turizmo kraštą. Jis rengdavo baidarių keliones Lietuvos upėmis ir ežerais, sykiu panaudodamas tas keliones moksliniams vandenų tyrinėjimams. Prie šių kelionių populiarinimo labai prisidėdavo prof. Kolupailos lengvo stiliaus straipsniai spaudoje ir dažnos paskaitos, paįvairintos pirmomis, tais laikais dar labai retomis, spalvotomis skaidrėmis. Daugelį darbų iliustruoja jo paties darytos nuotraukos.
Vėliau studentai, kurie mokėsi iš Kolupailos vadovėlių, skaitė monografiją „Nemunas“ (sovietmečiu tai buvo bibliografinė retenybė, pakliuvusi į specialiuosius fondus), sakosi per jį pamėgo net logaritminę liniuotę, todėl, kai vasaros praktikos prie Nemuno metu leido į vandenį naują Hidrologijos ir klimatologijos katedros motorlaivį, ant jo borto baltomis raidėmis užrašė: „St. Kolupaila“.

LMAVB išlikęs asmeninis S. Kolupailos „Nemuno ties Kaunu 1877–1925 m. matavimai“ (1925) egzempliorius su pastabomis bei rankraštiniais taisymais.

Mūsų vandens keliai (1933) – „Skautų aido“ išleista knygelė turistams; papildyta ir pakartotinai išleista 1938 metais.