Pagrindiniai darbai

Lietuvos elektrifikacijos sąjūdžio narys

1923 m. St. Kolupaila įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinę partiją (vėliau vadintą Hidrometriniu biuru), kuriai vadovavo iki 1930 metų. Hidrometrinis biuras nuveikė didelį darbą. Apie jį šiandien byloja stori hidrometrinių duomenų tomai, hidrografinės studijos, mūsų paveldėtas vandens matavimo stočių tinklas, užsienio hidrologų atsiliepimai. Tarptautinėse konferencijose Lietuvos hidrologijai visada atstovavo ir S. Kolupaila. Jis skaitė pranešimus Rygoje, Taline, Helsinkyje, Stokholme, Varšuvoje, Liubeke, Berlyne, Barselonoje, Sevilijoje, Edinburge ir kitur. 

1936 m. profesorius dalyvavo pasaulinėje Energijos konferencijoje Vašingtone, aplankė didžiąsias JAV hidroelektrines. Po šios kelionės hidroenergetikos tema S. Kolupailos rašiniuose pasidarė bene svarbiausia. Jis įrodinėjo, kad Lietuvos energetinis ūkis ir toliau merdės, jei nebus įsisavinta Nemuno, Neries, Minijos ir kitų upių vandens energija, atvirai piktinosi plėšikiškais elektros tarifais (1,35 lito už kilovatvalandę!), kuriuos Kaune nustatė belgų koncesininkai. Tuo laiku S. Kolupaila vadovavo Lietuvos energijos komiteto vandens jėgų skyriui, todėl tokie pareiškimai nelikdavo nepastebėti. Kai po ilgų svarstymų ir bylinėjimosi teisme 1937 m. mokestis už elektrą Kaune buvo sumažintas iki 47 centų už kilovatvalandę, daugelis tai laikė asmeniniu S. Kolupailos nuopelnu.

Hidrometrinių tyrimų pagrindu parengė knygas apie Nevėžį ir Nemuną: Nevėžis: hidrografinė studija (1936); Nemunas (1940, papildyta 1950).
Pelnytai vadinamas Nemuno metraštininku, kuris „apčiupinėjo“ svarbiausią mūsų krašto upę nuo ištakos iki žiočių, steigė naujas vandens matavimo stotis, tyrinėjo laivybos sąlygas ir hidroenergijos išteklius, kruopščiai rinko istorinius duomenis ir visa tai sudėjo į savąjį Nemuną (Kolupaila, 1940). Ši knyga – išskirtinis reiškinys lietuviškoje mokslo populiarinimo literatūroje, nes jame specialios hidrografinės žinios gražiai dera su istorija ir kraštotyra, griežta inžinerinė mintis – su kelionių įspūdžiais, padavimais, legendomis. Profesorius sėmėsi stiprybės iš panemunės piliakalnių, priminė miestų ir miestelių istoriją, aprašė bažnyčias, tiltus, tarsi nujausdamas, kad jau netoli tas laikas (buvo 1940-ieji metai!), kai iš šios Nemuno enciklopedijos semsis jėgų skaitytojas. Sėmėsi! Būtent dėl to ši knyga labai greitai (1950) buvo išeivijos pakartotinai išleista JAV.
(Kilkus, Kęstutis. Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas skirtas Nemunui. Vilnius, 2002, p. 26–27) 
 

Išeivijoje

Tautos tragedija sulaikė mano darbą Lietuvoje, bet nenutraukiau tarnybos idealui. „Mut verloren – alles verloren“, – sako vokiečių priežodis (viltį praradus, viskas prarasta). Vilčių ir pasiryžimo nesužlugdė klaikios stovyklos ir nejauki emigracija. Archyvai, knygos, žemėlapiai, kartotekos, taip stropiai rinkti per 30 metų, palikti, prarasti, sunaikinti. Sunkiomis aplinkybėmis kuriami nauji rinkiniai, tęsiamas senas darbas. Atsirado palankesnis tikslas – lietuvių spauda, kultūrinės organizacijos. Pasiryžimą vainikuoja epochinis darbas – Lietuvių enciklopedija. Vienintelis tų darbų tikslas – Lietuvos ateitis. Tegu dabartiniai Lietuvos engėjai draudžia minėti mūsų darbus, lyg mes niekad nebuvome veikę; jiems tinka rusų poeto žodžiai: „patekės aušra, sukils tauta ir ant despotijos griuvėsių parašys mūsų vardus“! Stengiamės nepaskęsti tarp svetimųjų, kad ir svetingų, žmonių. Tačiau gilią teisybę išreiškė savo eilėse lenkų lyrikas Adomas Asnyk:
„Gėlė tik savo gimtoj dirvoj
auga sodriai ir žydi laimingai“.
Artėdamas prie savo laimingo ir turiningo gyvenimo saulėlydžio, jaučiu, kad mano užsibrėžtas darbas tik pradėtas. Jį tęsti ateina jaunoji karta. Tad raginu mūsų mielą jaunimą pasišvęsti kilniems idealams ir eiti Lietuvos keliu.
(Kolupaila, Steponas. Mano idealai. Iš: Mano pasaulėžiūra: kultūrininkų pasisakymų rinkinys. Čikaga, 1958, p. 154)

1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Kurį laiką dirbo garsioje Otų firmoje, projektuojančioje ir gaminančioje hidrologinius prietaisus, pripuolamai dėstė ir net parašė trumpą hidraulikos kursą inžinieriams (1947).
 

Albertas Otas (Albert Ott) buvo tiksliųjų instrumentų gamintojas Bavarijoje, verslą pradėjęs 1880 metais, vėliau prie jo prisijungė jo sūnūs Hermanas ir Liudvikas. Bėgant metams, įmonė bendradarbiavo su daugeliu žymių Europos hidrotechnikos inžinierių. Ant šio vandens srovės skaitiklio dangtelio yra etiketė „A. OTT Kempten-Allgau.“ Priekyje – lentelė su užrašu „Mūsų hidrometrijos bendradarbiui profesoriui STEPONUI KOLUPAILEI padėka už vertingą mokslinį darbą A. OTT, MATH. MECH. INSTITUT KEMPTEN / BAVARIA“. Dangtelio vidinėje pusėje esančioje plokštelėje parašyta „Herrn Professor S. Kolupaila in Dankbarkeit gewidmet von der Firma A. OTT in Kempten Bayern Juli 1946“. (National Museum of American History) 

Nugalėjęs kalbos sunkumus (anglų kalbą išmoksta dar būdamas Vokietijoje), pradėjo ruošti informacines programas svetimtaučiams apie Lietuvą, jas paįvairindamas savo atsivežtomis skaidrėmis ir lietuviška muzika. 

1948 m. pakviestas dirbti į Notre Dame universitetą JAV (Indianos valst.), būsimiems statybos inžinieriams skaitė hidraulikos, hidrologijos, hidrotechnikos kursus, vedė pratybas. 1949–1951 m. suprojektavo ir įrengė hidraulikos laboratoriją. Profesoriaudamas Notre Dame universitete, dažnai siųstas į vietinius ir tarptautinius suvažiavimus, skaitė mokslinius pranešimus, dalyvavo diskusijose arba specialiose komisijose.

Mokslinio įnašo vertinimas

J. Gimbutas duoda prof. Kolupailos spausdintų mokslinių ir populiarių straipsnių Amerikoje ir kitur 1949–1964 metų laikotarpiu statistinę santrauką, kurioje priskaičiuojama 597 pozicijų, iš kurių 330 straipsnių vien Lietuvių Enciklopedijai. Pasak J. V. Danio, vertinant prof. Kolupailos mokslinį įnašą, žymiausi yra keturi jo darbai: du – lietuvių kalba ir todėl prieinami tik ribotam moksliniam naudojimui ir kiti du – užsienio kalbomis, išgarsinę jį tarptautiniu mastu.
Plataus dėmesio sulaukė mokslo darbas Lietuvos upių maksimalinis debitas, paskelbtas 1934 metais, kur pateiktos formulės potvynių vandenims apskaičiuoti, pritaikytos Lietuvos sąlygoms ir paremtos Lietuvoje atliktais tyrimais. Kolupailos formulės labai greitai pasklido ir išstūmė iki tol naudotas rusų ar net austrų formules, kurios buvo paremtos tų kraštų duomenimis. Galima įsivaizduoti, kiek klaidų ir dažnai nereikalingų išlaidų ar nuostolių buvo padaroma, neteisingai apskaičiuojant tiltų angas ar melioracinius įrengimus. 
 

1939–1940 m. išleido knygą lietuvių kalba Hidrometrija (2 tomai), kuri buvo puikiai įvertinta tarptautiniu mastu kaip vienas išsamiausių šios srities to meto veikalų. Už mokslo darbus, iš kurių itin svarus buvo originalios Hidrometrijos dvitomis, Kolupailai 1940 metais suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis. Ketinta šį beveik 900 puslapių veikalą išversti į kitas kalbas, bet karas ir emigracija šiuos ketinimus suardė.

Didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukė du darbai. Vienas jų – devyniolikos puslapių vokiečių kalba 1928 metais Taline, Baltijos hidrologijos ir hidrometrijos konferencijoje, perskaitytas pranešimas „Žiemos nuotakio skaičiavimas“. Tais pačiais metais jis buvo išspausdintas ir lietuvių kalba žurnale Technika (1928, Nr. 4). Šis metodas nustatyti vandens kiekį upėse, kai jos padengtos ledu, pasklido labai plačiai. Jis buvo įtrauktas į vadovėlius ir kai kur pavadintas „lietuviškuoju metodu“.

Antras stambus, kone tūkstančio puslapių, S. Kolupailos veikalas yra Bibliography of Hydrometry (Hidrometrijos bibliografija, 1961), kuriame pirmasis pasaulyje jis sukaupė ir paskelbė išsamią hidrometrijos bibliografiją su anotacijomis, apimančią apie 7370 darbų ir 4500 autorių daugiau kaip 30 kalbų.
Medžiagą jam Kolupaila telkė visą savo darbingą gyvenimą ir išleido Amerikoje 1961 metais, gavęs fondo National Science Foundation paramą. Štai kaip jį apibūdino inžinierius J. Danys: „Tai pirmas tokios apimties hidrometrijos srities veikalas ir yra naudojamas viso pasaulio inžinierių, dirbančių mokslo ir praktinėje hidrometrijoje bei jai giminiškose inžinerijos šakose. Šio veikalo paruošimas pareikalavo nepaprastai daug darbo, ilgamečio šios srities literatūros sekimo, išsamaus hidrometrijos ir hidrotechnikos pažinimo ir sistemingo tyrinėjimo daugelyje bibliotekų“ (Gimbutas, Jurgis; Danys, Juozas. Steponas Kolupaila. Čikaga, 1974, p. 376–377). Žymaus amerikiečių inžinieriaus A. H. Freizerio (A. H. Fraser) žodžiais, profesorių traukė visos pasaulio bibliotekos, kaip magnetas traukia geležį. 1921 m. atvykęs į Lietuvą, Kolupaila turėjo 592 bibliografines korteles, 1948 m. JAV kortelių rinkinys siekė apie 8000. Bibliografijoje atsispindėjo ir profesoriaus kalbų mokėjimo talentas – čia angliškai anotuoti 36 kalbomis skelbti mokslo darbai.

S. Kolupaila informuoja ir apie jo išrinkimą Vengrijos hidrologinės draugijos garbės nariu už Hidrometrijos bibliografiją bei kitus darbus.

Tėvai jėzuitai dėkoja J. Kolupailienei už knygą Bibliography of Hydrometry (autorius jau buvo miręs). 
S. Kolupaila svajojo parašyti ir antrąjį „Bibliografijos“ tomą, bet, deja, gyvenimas jau ėjo į pabaigą... Su gimtuoju kraštu suaugęs, pasirūpino, kad leidėjai 5 egzempliorius pasiųstų Lietuvai.
„Atėjo laikas, kada dėl amžiaus turėčiau baigti savo 45 metų akademinę karjerą ir pasitraukti į veteranų eiles. Tačiau kaip tik dabar gavau naują, labai atsakomingą uždavinį, dėl kurio turiu tęsti savo tarnybą, dabar jau platesne prasme...“