„Mokąntęms skajtiti“

Motiejus Valančius, vos tapęs vyskupu, ėmė rūpintis katalikišku švietimu. Jau 1850 gruodį jis nurodė, kad prie kiekvienos parapijos bažnyčios ar filijos būtų mokykla. Šiuos savo nurodymus jis kartojo ir vėliau, žinių apie parapines mokyklas reikalavo vizitacijų metu. Jo tikslas pirmiausia buvo išmokyti ir neturtingus vaikus skaityti, kad jie sugebėtų melstis iš knygų, skaityti gimtąja kalba išspausdintas religines knygas. Visgi jis suprato, kad vien maldų knygų nepakanka, todėl ir pats rašė ir leido pasauliečiams skirtas knygas. Ši kūryba – tiek pasakojimo forma, tiek ir pamokymai – buvo apgalvotai suskirstyta taip, kad sau tinkamas knygas rado visi: tiek pradedantys skaityti vaikai, tiek suaugusieji.

Patiems mažiausiems buvo skirta „Vaikų knygelė“, kurios prakalboje paaiškinama, kodėl jos reikia – pramokę skaityti, bet knygose nerasdami juos dominančių pasakojimų, vaikai gali nebenorėti toliau mokytis: „Woz ne wisumet wajkaj Lemętoriu parei tujaus kimb i Auksa Ałtoriu, kuremi tiera pates małdas su litaniomis. Tuo tarpu kaipo wajkaj nor atrasti kningosi dajktus ir kitęms pasakotinus, nerazdamis kartajs neb gieb nie mokities. Taj numanidamas parasziau Pasaku kningielę kurę wajkaj skajtidamis ne ilgieses; taj tada bun pirmu po Lemęntoriaus kningieli“. Šioje knygoje jis ir rašė apie paprastų kaimo vaikų, tokių pačių kaip ir knygos skaitytojai, gyvenimą ir nuotykius, o vienas iš pasakojimų veikėjų – Mikė melagėlis – ypač išpopuliarėjo, net tapo bendriniu pramanytojų-melagių apibūdinimu. 

Pirmą kartą iliustruota „Vaikų knygelė“ buvo išspausdinta 1868 metais Tilžėje, vėliau ji buvo ne kartą perspausdinta tiek visa, tiek atskiri jos pasakojimai. 1905 metais Bitėnuose išspausdintoje knygoje buvo įdėta ir trumpa vyskupo Motiejaus Valančiaus biografija, vaikus, o gal labiau jų tėvus, supažindinanti su knygos autoriumi, jo gyvenimu ir veikla.

1878 metais Tilžėje, Juliaus Reylaenderio ir sūnaus spaustuvėje, buvo išspausdinta jaunimui skirta apysaka „Palangos Juzė“, kurioje aprašomi ne tik įvairūs žemaičių papročiai, dainos ir žaidimai, religinės giesmės. Svarbus pamokymas išsakomas pačioje pasakojimo pradžioje, kur tėvas, su sūnumi jūroje sugavęs nedaug žuvies, savo žmonai sako: „ar źinaj kąn motin: musu pajure smiltis maź te duod duonas, asz kietu Juzę nuweźti i Kłajpiedą kad amata iszmoktu. Atsakie Elzbiete „tejsibe amatą mokiedamas nepritruks duonas“. Visas tolesnis tekstas ir skirtas kiek idealizuotai papasakoti, kaip išmokęs amato jaunuolis ne tik gali užsidirbti ir sukurti gražią šeimą, bet prieš tai dar pakeliauti, pamatyti, kaip žmonės gyvena, iš jų pasisemti patirties, patirti nuotykių.
 

Skaitant 1868 metais Berlyne Joteikos slapyvardžiu išspausdintos Valančiaus „Paaugusių žmonių knygelės“ pavadinimą iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad ji skirta paaugliams, jaunimui. Visgi čia aprašyti pasakojimai ir juose esantys pamokymai leidžia suprasti, kad knyga skirta vyresniems – jauniems suaugusiems, kurie, sukūrę šeimą ir perėmę iš tėvų ūkį, yra atsakingi tiek už juos, tiek už savo vaikus, tiek už visą šeimyną. Čia mokoma dorai gyventi, negirtuokliauti, nepasitikėti meškininkais, šundaktariais ir kitais apgavikais, mokyti vaikus amatų, kad jie vėliau dirbdami galėtų gerai gyventi, susirgus eiti pas gydytoją ar vaistininką ir negailėti jam pinigų, nes jis turi gauti atlygį už žinias, kurias įgijo ilgai mokydamasis, padėti vieni kitiems ir gudrumu išsisukti, jeigu kazokai sugautų kontrabandą benešant, ir t. t. Tad šioje knygoje surašyti jau suaugusiems žmonėms skirti patarimai, apvilkti pasakojimais, panašiais į tai, kuo jie patys gyvena. 

„Pasakojimų Antano Tretininko“ – įvairių pasakojimų, kuriuos daraktorius Antanas pasakodavo savo mokiniams dienos pabaigoje, kad jie noriai, laukdami naujų istorijų, grįžtų kitą dieną – pats Valančius nebuvo paskelbęs. Pirmuosius tekstus išspausdino jo rankraštį turėjęs E. Volteris. Atskiru leidiniu jis pirmą kartą buvo išspausdintas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Plimute, 1891 metais, o po dešimtmečio pakartotas Brukline, švenčiant šimtąsias M. Valančiaus gimimo metines. 

Lietuvoje pirmą kartą ši knyga buvo išspausdinta jau panaikinus spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą – 1906 metais. 

„Palangos Juzė“ buvo ne vienintelė knyga, kurioje Valančius įamžino žodinę liaudies tradiciją, papročius. 1867 m. Tilžėje buvo išleistas jo sudarytas 1310 patarlių ir priežodžių rinkinys „Patarlės žemaičių“. Knygos prakalboje vyskupas ir savo skaitytojus kvietė jas užrašinėti, nes kiekvienoje parapijoje jos skiriasi, tad vienas žmogus negalėtų visų surinkti. O juk, kaip sakoma knygos prakalboje, „isz patarlu gał numaniti prigimimą, paprotius ir iszminti giwentoju; todieł rejkietu jes surinkti“. Tokiu knygoje esančiu raginimu domėtis mažąja liaudies tautosaka, ją rinkti Valančius savo pavyzdžiu pabrėžė jos vertę, domėjimosi ir saugojimo prasmę.