Легалiос, бет нескайтомос

Siekdama labiau įtraukti lietuvius į savo tautos sudėtį ir atitolinti nuo Romos katalikų bažnyčios, taip pat nuo lenkų įtakos, Rusijos valdžia viena iš tam naudotinų priemonių laikė lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Motiejui Valančiui buvo siunčiami visi spaudai parengti leidiniai, kurie turėjo religinių tekstų. Juos jis turėjo aprobuoti – patikrinti, ar juose esantys teiginiai neprieštarauja Katalikų bažnyčios mokymui. Tokia buvo jo, kaip vyskupo, prievolė. Visgi jo pastabų nebūdavo paisoma: tekstai ir toliau būdavo taisomi taip, kaip reikėjo leidėjams. Nekeista buvo paliekama tik aprobata. Vyskupas protestavo dėl tokių taisymų, dėl kurių knygos tapo netinkamos naudoti. Dėl šios priežasties netrukus jis nustojo dėti savo „imprimatur“ (kanoninį leidimą spausdinti katalikiškas knygas) ant graždanka atspausdintų knygų. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl įvairios maldaknygės, giesmynai ir katekizmai nesusilaukė savo skaitytojų – jų nepirko nei moksleiviai, nei valstiečiai. 

Tarp graždanka išspausdintų knygų galima rasti ir pagrindinius liaudies pamaldumui skirtus vyskupo parengtus arba jo aprobata pažymėtus leidinius:

iš lenkų kalbos paties Motiejaus Valančiaus išverstą katekizmą:

maldų knygą „Aktas ir poteriai, kuriuos kas dieną turime kalbėti“:

kantičkas:

Knygas kiriliniais rašmenimis buvo bandoma leisti ir vėliau. Senojo ir Naujojo Testamentų pasakojimai graždanka buvo išspausdinti Varšuvoje 1896 metais.

1892 metais buvo antrą kartą išspausdintas katekizmas. 

Motiejus Valančius skundėsi dėl jau išspausdintose knygose pastebėtų klaidų. Peržiūrėjęs „Кантычкась“, dėl jų 1866 metų birželio 11 dieną jis rašė Kauno gubernatoriui. Viena iš tokių klaidų buvo nuolatinis žodžio katalikas keitimas į krikščionį (plačiau apie šias klaidas: V. Merkys. Motiejus Valančius: Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. Vilnius, 1999, p. 709–710). Tokius taisymus galima matyti ir 1862 metais išspausdintos knygos „Prade ir iszsiplietimas kataliku tikieima“ bibliotekoje saugomame egzemplioriuje. Priešlapyje matomas vyskupo pasirašytas leidimas perspausdinti knygą, o antraštiniame lape žodis kataliku nubrauktas ir ištaisytas į Krikszczionu. Šis žodis valdžios paskirto cenzoriaus taisytas ir visame knygos tekste.

Kovodamas su rusifikacijos politika, Motiejus Valančius ne tik pats rašė knygas, rūpinosi jų spausdinimu Prūsijos Lietuvoje, bet buvo ir svarbiausias pirmosios knygnešių organizacijos kūrėjas. Jis paskyrė į pasienio parapijas šiam darbui tinkamus kunigus, buvo sukurtas knygų gabentojų ir platintojų tinklas, kurį sudarė valstiečiai ir kaimo amatininkai. Be tradicinių religinių knygų buvo nešami ir veikalai, kuriuose šalia tikybos mokymo aiškinama, kaip priešintis rusams.  

***

Post scriptum:

Verta pastebėti, kad graždanka išspausdintų knygų nepopuliarumas labai padėjo rengiant šią parodą. Teko perversti ne vieną lotyniškais rašmenimis atspaustą giesmyną ar kitą knygą, kol pavykdavo rasti išlikusį antraštinį lapą. Dažnai tokių knygų pradžios yra gerokai „suskaitytos“, trūksta kelių pirmųjų lapų arba jie yra labai sudėvėti. Vartant kiriliniais rašmenimis spausdintas knygas, tokių rūpesčių nekilo, nes dauguma jų yra labai geros būklės.