Knygos, kiekvienam katalikui būtinos

Rūpindamasis religiniu švietimu, Motiejus Valančius tiek pats rengė knygas, tiek ir kitus kunigus skatino jas rašyti. Net buvo susidariusi nuomonė, kad reikia parašyti kokią nors populiarią lietuvišką religinę knygelę, jeigu norima pasižymėti vyskupo akyse ir iškilti. Be to, jis perėmė ir katalikų religinių knygų dvasinę cenzūrą – jas ne tik formaliai leisdavo spausdinti, bet peržiūrėdavo, jeigu reikėjo, taisė kalbą ar turinį, ir net draudė perleisti menkavertes, atgyvenusias.

Vyskupui rūpėjo jo ganomųjų religinis ugdymas, jis siekė, kad jie pažintų Katalikų tikėjimą, pasiruošę, suprasdami priimtų Sakramentus, žinotų, kodėl atliekamos vienos ar kitos apeigos. Dėl šios priežasties 1850–1852 metais jis parengė knygeles apie atgailos ir Sutvirtinimo sakramentus, jų reikšmę, teikimą ir priėmimą. 

Visur kur siekdamas, kad katalikai geriau pažintų savo tikėjimą ir sąmoningai jo laikytųsi, Valančius parašė dominikonų trečiajam ordinui skirtą maldaknygę „Apej brostwas su Istatimajs tretioje Zokana Szwęta Dominika“. Jos reikėjo dėl to, kad žmonės, tapę kokios nors brolijos nariais, nelabai suprasdavo, ką turi daryti ir kokias malones gauna. Čia surašyti brolijų nuostatai, nusakomos narių pareigos. Taip pat knygoje išspausdinta įvairių apeigų eiga ir jų metu kalbamų maldų tekstai. Pastarosios yra surašytos tik lotyniškai – ta kalba, kuria ir buvo skaitomos. Padėti sekti liturgijos eigą turėjo atspausdinti komentarai apie tai, ką daro kunigas. Maldos, kurias patariama skaityti tikintiesiems, surašytos lietuviškai. Kad žmonės ne tik melstųsi, bet ir suprastų, kodėl taip daro, kada atsirado viena ar kita malda, knygoje Valančius pateikia ir ilgesnius ar trumpesnius pasakojimus, kada ir kaip atsirado škaplieriai, rožinis, viena ar kita brolija. 

Kita maldaknygė – „Dawatku kninga“ – buvo skirta pranciškonų trečiajam ordinui. Čia taip pat pradedama nuo istorijos, pasakojama, kas yra tretininkai, kaip jie turi elgtis, kokias maldas kalbėti, kokių malonių už tai gauna. Knygoje taip pat sudėtos įvairios reikalingos maldos ir giesmės. 
Vienas iš Bibliotekoje saugomų egzempliorių įdomus dar ir tuo, kad jame yra pritvirtintas lapelis, jog knyga yra išspausdinta leidžiant Vilniaus cenzūros komitetui ir jam pristatyti reikiami egzemplioriai.

Aptartos dominikonų ir pranciškonų trečiųjų ordinų nariams skirtos maldų knygos yra didelės apimties, jose sudėta daug skirtingų maldų. Tačiau Motiejus Valančius parengė ir nedidelių maldynėlių, skirtų atskiroms pamaldumo praktikoms. Juose sudėtos reikalingos maldos, pristatoma vienos ar kitos maldos, pamaldumo praktikos atsiradimo istorija, su ja susiję asmenys ir įvykiai, nurodoma, kokių malonių gali pelnyti tikintysis, tas maldas kalbėdamas. 

Viena iš jų – Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio stotys – tradicinė piligriminė maldos vieta. Einant šį Kryžiaus kelią kalbamos maldos ir giedamos giesmės yra sudėtos į nedidelę, vykstant į Kalvarijas patogią pasiimti knygą „Kałwaria arba Kialas Kriżiaus sopulun Jezusa Kristusa“. Skaitydamas ją maldininkas ne tik rasdavo visas maldas, bet taip pat galėjo sužinoti, kaip atsirado tradicija tokiu būdu paminėti Kristaus kančią, kodėl gali skirtis stočių skaičius ir pan.

Pamaldumui į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį skirtas vyskupo iš lenkų kalbos išverstas ir Tilžėje 1874 metais išspausdintas maldynėlis „Garbinimas szwencziauses Szirdies Diewa musu Jezaus Kristaus“.

Turbūt geriausiai žinomas yra Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis, veikęs vos kelerius metus – nuo 1858 iki 1862-ųjų. Buvo organizuotos ir religinės blaivybės brolijos. Vis dėlto po 1863-ių metų sukilimo generalgubernatoriui Muravjovui uždraudus visų katalikiškų brolijų veiklą, jos irgi buvo panaikintos, nors pats blaivybės sąjūdis įvairiais pavidalais atgimdavo ir vėliau. Bibliotekoje saugomuose šiai brolijai skirtuose leidiniuose galima pastebėti jos raidą, griežtėjantį požiūrį į alkoholio vartojimą ir jo daromą žalą. 1858 metais išspausdintoje knygoje „Apej brostwą błaiwistes“ rašoma, kad kiekvienas brostwininkas (brolijos narys) negali gerti degtinės, romo, arako ir to, kas iš jų gaminama, o gali gerti vyną, alų ir midų („bili tikt nepasigiertu; nes girtibe butu grieku apsirijma“). Visgi čia daroma išlyga: „Jej żmogu i brostwą błajwisties isirasziusi su grobtu liga, o daktaras tikras isakitu gierti żoles ariełkoj arba ir patę ariełką; galetu gierti tikt nedaug“. Tad bent jau iš pradžių buvo leidžiama gerti ir stiprų alkoholį, bet tik kaip vaistą (žinoma, ne savigydos tikslais, bet liepus gydytojui).

Visgi požiūris į degtinę kaip į vaistą greitai pasikeitė. 1860 metais išleistoje knygoje leidimo vartoti degtinę kaip vaistą nebelieka – įsirašydami į blaivybės broliją žmonės pasižada visą gyvenimą nebegerti stipriųjų gėrimų.

Tikėjimo mokymui, jo geresniam pažinimui yra būtinas katekizmas – tikėjimo tiesų sąvadas. Knygos „Mokslas Rima-Kataliku“ pradžioje Valančius paaiškina, kodėl tokia knyga yra reikalinga, tad verta negailėti „iszklejsti kieletą auksinu reikalingu diel jos nupirkima“ – kiekvienas katalikas turi ją skaityti: nors lietuviai su žemaičiais, norėdami bažnyčioje padoriai pasimelsti, paprastai perka maldynus – „Aukso altorių“ ir knygelę „Garbė Dievui“ – ir gerai daro, visgi būtų naudinga pirkti ir kitas knygas, kurios padėtų geriau suprasti savo tikėjimą. Būtent todėl, siekdamas padėti savo ganomiesiems geriau pažinti tikėjimo tiesas, vyskupas ir parengė bei 1869 metais Tilžėje išspausdino didelės apimties, tradicinės, labai populiarios klausimų–atsakymų formos knygą. 

Nuo Motiejaus Valančiaus vardo yra neatskiriamos liaudies pamaldume ypač gyvos buvusios kantičkos – katalikiškos liaudiškos giesmės. Šiuo žodžiu vadinamas tiek giesmynas, tiek ir giesmės, kurių yra daug daugiau nei atspausdinta Valančiaus giesmyne. Visgi už Kantičkas (giesmyną) giedantieji turėjo būti dėkingi ne vyskupui. Pirmasis „Kantičkų žemaitiškų, arba Giesmių nobažnų“ vardu giesmyną parengė ir apie 1820-uosius metus išspausdino bernardinų vienuolis Vincentas Valmikas (apie 1778–1836), pataisęs ir papildęs kitą daugiau nei šimtą metų naudotą giesmyną – Pranciškaus Šrubauskio (apie 1620–1680) „Balsą širdies“. Valmikui katalikai turėjo būti dėkingi ir už naują giesmyno formatą: nedidelę, pailgą, storą knygelę. Nors antraštiniame lape giesmyno rengėjas nėra nurodytas, bet jis pasirašė psalmyno pabaigoje, kur kreipėsi į „baymingus tarnus Diewa“ prašydamas, kad jie išverstų daugiau psalmių (jo giesmyno rengimo metu lietuviškai iszgulditos buvo tik 40 iš 150).

Nors liaudies atmintyje būtent Valančius įsitvirtino kaip Kantičkų autorius, pats jis taip savęs nevadino. Dar daugiau, giesmyno pratarmėje paaiškino, kodėl reikėjo jas peržiūrėti ir parengti naują leidimą („Kartkartiems iszspaudintas (...) Żemajcziu Kantyczkas, tejp iłgajniu par nepriwejzieima pasigadina, jogiej daug gieśmiu ir pargiedoti negalema buwa“), taip pat apibūdino savo darbą („pajeszkojau senowes gadines Kantyczku, su atidi parwejziejau ir isznauje Wilniuj iszspaudinau“, be to, „priduriau dar kieletą nauju giesmiu, kures wiluos patiksęnt giedotojems“). Minimos naujos giesmės – tai Artoju giesmes szwintos, kurių autorius knygoje taip pat nurodytas: „Tas penkies poejłu padietas giesmiałes parasze Klerikas Antonas Baranauskis“. 

Į Vincento Valmiko kvietimą lietuviškai išguldyti daugiau psalmių atsiliepė Motiejus Valančius. 1869 metais Tilžėje buvo išspausdintos visos vyskupo pažodžiui išverstos psalmės. Savo pasirinkimą versti pažodžiui jis knygos prakalboje argumentavo tuo, kad „Balse širdies“ ir „Kantyčkose“ esančios psalmės yra perdirbtos, pritaikytos giedoti, nutolusios nuo originalo, todėl jis norėjo parengti pažodinius vertimus, kad kiekvienas žmogus, jas skaitydamas, galėtų melstis tiksliais Šventojo Rašto žodžiais. 

Bet net ir rengdamas psalmyną M. Valančius liko didaktas. Kadangi psalmes sukūrė žydų karalius šv. Dovydas, knyga pradedama trumpu jo gyvenimu, kuriame pamokomai ne kartą parodoma, kaip Dievas atlygina Dovydui už jo teisingą elgesį arba pasigaili ir dovanoja, kai šis atgailauja už nuodėmes.

Praėjus keleriems metų po visų psalmių pažodinio vertimo, 1873 metais toje pačioje Tilžėje buvo išspausdintas ir eiliuotas, giedoti pritaikytas psalmynas. Juk psalmės, kaip Valančius teigė pratarmėje, yra „giesmes senos gadines Izraelitu“. Be to, tikintieji jau buvo įpratę jas giedoti, nes dalis jų buvo išspausdinta giesmynuose (tiesa, jos buvo „newisas ir ne tajs źodejs iszraszitas“). Kaip giesmyną, taip ir psalmes Valančius sakosi pataisęs, tekstus priartinęs prie lotyniškų. Kad būtų lengviau giedoti, prie tekstų nurodoma, pagal kokias gerai žinomas melodijas tai reikia daryti. Vyskupas tikėjosi ir troško, kad giedotojams patiktų toks Viešpaties garbinimo būdas. Visgi panašu, kad ganomieji nepamėgo šių psalmių, nes psalmynas buvo išspausdintas vos vieną kartą ir daugiau nebekartotas.